Šią savaitę Kaišiadorių vyskupijos kurijoje įvyko Kultūros paveldo departamento specialistų susitikimas su vyskupu Juozu Matulaičiu, naujai paskirtu vyskupu Jonu Ivanausku ir šios vyskupijos dvasininkais.
Kaišiadorių vyskupija buvo pirmoji, kuri po Tytuvėnų vienuolyne įvykusio gaisro susirūpino dėl savo valdomo sakralinio paveldo saugumo ir pakvietė paveldosaugininkus kartu aptarti šią problemą. Į Kaišiadoris atvykusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė sakė, kad šiandien didžiausią pavojų kilnojamosioms ir nekilnojamosioms sakralinėms vertybėms kelia daugybėje šalies bažnyčių užsilikusi pasenusi elektros instaliacija ir priešgaisrinės apsaugos priemonių stygius. D.Varnaitė pasiūlė dvasininkams atlikti jų bažnyčiose esančių kilnojamųjų vertybių inventorizaciją bei pagalvoti apie galimybę vyskupijos kurijoje turėti asmenį, atsakingą už tokių vertybių apskaitą ir priežiūrą.
KPD apskaitos skyriaus specialistė Kristina Zdanavičiūtė-Meškauskienė supažindino kunigus su svarbiausiomis Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatomis. Ji informavo apie nustatytą tvarką, pagal kurią kultūros paveldo vertybės įrašomos į Kultūros vertybių registrą, o taip pat priminė, kad perkeliant šiame registre esančias vertybes iš vienos vietos į kitą yra būtina pranešti apie tai Kultūros paveldo departamentui.
Departamento Planavimo ir programų skyriaus vedėja Bronislava Raupėnienė papasakojo dvasininkams apie finansinę paramą valstybės saugomų paveldo objektų tvarkybai bei kompensavimo už atliktus restauravimo darbus tvarką.
Kunigai pateikė paveldosaugininkėms įvairių klausimų, o ypač atkreipė dėmesį į šiandien nepopuliarų sakralinių statinių ir kilnojamųjų vertybių draudimą – jo vengiama dėl neįkandamų draudimo įmokų. Pasiremdami užsienio praktika, dvasininkai siūlė vertybių draudimo problemą spręsti centralizuotai. Jų teigimu, Vokietijoje nedidelės parapijos bažnyčios draudimas per metus neviršija 2 tūkst. eurų, tuo pačiu užtikrinant priešgaisrinės bei kitokios apsaugos įrengimą ir priežiūrą.
Naujai paskirtas Kaišiadorių vyskupas J.Ivanauskas patikino nuolat skirsiantis daug dėmesio vyskupijos valdomam paveldui saugoti, o KPD vadovė Diana Varnaitė pabrėžė, jog aktyvus paveldosaugininkų ir dvasininkų bendradarbiavimas yra labai svarbus užkertant kelią sakralinį paveldą niokojančioms nelaimėms.
Kaip sakoma sukčiaudamas gudrauji ir kitą apgauni, bet lazda turi du galu, ateina laikas kai turi už sukčiavimą ir užgrobimą susimokėti, taip ir pas bažnytininkus, gi jie daugiau kaip 600 metų mūsuose tokiu principu sukčiauja ir grobia kitų gerą, bet kokie nepatenkinti tampa, kai yra pasikėsinama į taip vadimamą jų sukauptą sukčiavimo būdu “gerą”, nes tas geras yra kitų žmonių, o tie žmonės mulkinami mulkių…
http://www.baltai.lt/?p=7433#comment-1840
Visa širdimi pritariu tokiam, na, pagaliau ten parašytam Donato Jančaro straipsniui ir Algiui ten atsiliepimuose.
————————————
Krikščionybė aplamai mūsų Protėviuose prakeikta, tad šitos okupacinės religijos tęstinumas per šiandieninius kryžiuočių darbo tęsėjus – linkėjimuose – lai baigiasi kartu su ta prakeiktybės baigtimi.
Kažkoks tiesiog absurdas, kad ir keletas į biudžetą įneštų mano litų tiesiog “nuplaukia” krikščioniškąjai Lietuvos prakeiktybei tęsti.
Tai va dar galiu pridurti apie kunigų nedėkingumą kai jiems padeda padaryti vieną ar kitą dalyką tos parapijios žmonės. Čia būtų apie Vilkaviškio vyr. kunigą kustaitį ir kitus jo pavaldinius, kai bvo atstatinėjama katedra, ant busimų dviejų bokštų kryžių reikėjo padaryti dvi auksuotas sferas, jas padarė vienas vilkaviškietis, po padarymo žmogus nesulaukė net mažiausio atlygio t.y. padėkos, o kai atėjo pas jį kalėdoti ir žmogus užsiminė apie tai tai tik Gustaitis numykė ir tuom viskas baigėsi….
Labai kunigai nori, kad viskas už auką būtų padaryta, bet jeigu nesugeba atsidėkoti betn jau žodžiais tai tegu patys ir darosi, ir rūpinasi savo paveldu….
Ilgaskverniai savanaudžiai tai vadina TARNYSTE. O tarnystė – tai visai kaip vergvaldystė ir, žinoma, pirmiausia tai Baltų sielų per paauksuotus užkeiktus rakondus.
Toliau pamąstant, aišku, kad žydų tauta su savais papročiais negali gyventi be teritorijos ( kaip kadaise Gotai), nes, visų pirma, pradėtų parazituoti, o jei ne, tai išnykti. Toliau, per-frazuojant tikrą lietuvį, tauta istorijoje pirmiausia aiškėja kaip tam tikros teritorijos su savo papročiais gyventojų bendruomenė… . Vedu mintį į tai, kad gal ir gerai, jog žydų tauta pokaryje “gavo” sau dalį Palestinos teritorijos savo po visą pasulį išblaškytai tėvynei kurti. Dabar lai teateina laikas susirinkti ir likusią po pasaulį išblaškytą ideologiją-teologiją, kuriai, žiūrėk, čia Lietuvoje dar stogai ruošiami. Absurdas.
Be to, žydų tauta jau nuo golios senovės kurtik bando įsigalėti kitose teritorijose, tai ir gauna per galvą, jau Romos imperijos metais taip buvo…
gal labiau todėl ,kad jie ilgus amžius užsiėmė ir kontroliavo prekyba vergais,daugelis tautų yra “alergiškos”jų atžvilgiu. Vos ne genetiniu lygiu.
Nes netgi, dabrtinėje turkijos teritorijoje jeigu randami kokie tais senoviniai su žydais ar jų nuosavybe rankraščiai ar dokumentai, tai turkai juos stengiasi sunaikinti, aišku nevisi sunaikina, kiti juos parduoda už didelius pinigus.
Būtent genetinio lygio priešiškumas.Panašiai ,kaip su gyvatėm ,kurias kandant Lietuvoje mažai kas yra matęs ,bet netikėtai išvydęs ,daugelis atšoka.Be to tai patvirtina ir tai kad kuo arčiau buvusios Romos teritorijų( pagrindinio vergų”vartotojo’)tuo tas labiau išreikšta .Ir priešingai tolimesnėse teritorijose baveik nesijaučia.
Ir žydus, ir Judėją Tacitas savo „Istorijoje” (2 a. pradžia) mini ne kartą. Plačiausiai ši tema paliečiama V knygos pradžioje.
Pas Tacitą ekskursas skyla į tokias dalis: žydų tautos, religijos ir papročių kilmė; geografinis Judėjos aprašas ir trumpa istorinė apžvalga.
Tacitas pateikia 6 žydų kilmės versijas:
1. Kretos versija (sutinkama tik pas jį).
2. Apie kiltį iš Asirijos, vėliau persikeliant į Egiptą (dera su žydų biblija).
3. Žydai siejami su Homero poemose minimais solimais.
Šeštoji versija žydus sieja su Egiptu, kur žydai buvo raupais užsikrėtusi tauta ir todėl išvyta iš Egipto. Ir toji nelaimė paaiškina daugelį Mozės įvestų papročių.
Formaliai Tacitas nepasirenka nė vienos jų, tačiau dėmesys paskutiniąjai (jos apimtis) leidžia spėti, kad ji buvo autoriui priimtiniausia. Tą įspūdį sustiprina ir viduryje pasakojimo įvykęs perėjimas nuo netiesioginės kalbos prie tiesioginės.
Kartu Tacitas neslepia savo požiūrio į judaizmą, kurio papročius vadina netikusiais ir pasibaisėtinais. Pirmiausia tai priešiškumas kitiems žmonėms su savu bendruomeniniu susitelkimu. Tacitas praneša apie žydų monoteizmą ir Dievo nevaizdavimo praktiką. Stipriais išsireiškimais jis palydi ir žydų papročių palyginimą su Dioniso kultu („tuo tarpu žydų papročiai kvaili ir bjaurūs”).
Geografijos aprašyme originalumo mažai – kaip ir daugelis pirmtakų, Tacitas dėmesį sutelkia rajonui prie Negyvosios jūros ir Judėjos turtams.
Likusioje dalyje sukilimą lygina su Jozefo Flavijaus pasakojimu (nors yra ir skirtumų). Panašumas didžiausias kalbant apie pranašiškus ženklus: danguje besikaunantys kariai, savaime atsiveriančios šventyklos, kurią palieką Dievas, durys ir … kad pasaulio valdytojas ateis iš Judėjos. „Analai” parašyti vėliau, tačiau paminima, kad Judėja yra „šaltinis tos nelaimės” (t.y., krikščionybės).
Žydams reiškiama antipatija yra greta kitų iškilių romėnų požiūrio; pradedant Seneka, o ypač Kvintalianu ir Juvenalu. Tacitas, kaip ir Junevalas, smerkia ne tik judaizme sutinkamas blogybes, bet ir kitus į Romą pranikusius graikiškus kultus.
Be to, žydai neturėjo savosios suformuotos religijos, jie daug ką perėmė iš egiptiečių, taip kaip bažnyčia dabartės nusavino iš jos okupuotų tautų ir valstybių ir pritaikė pagal vietinius papročius savaip viską pervadindama, o apeigų atlikimą pertvarkydama pagal save kaip jai patogu. Be to norėčiau priminti, kad Antrajojo pasaulinio karo metu, žydai buvo užminavę dalį lieetuviškų bažnyčių tuom tikslu norėta paiimti visą lietuvos teritoriją į savas rankas, bet jų nelaimiai kaip tik tą jų planuojamą kruvinąjį sekmadienį vokiečiai įžengė į Lietuvą ir nė viena bažnyčia nebuvo susprogdinta žydų, kadangi dauguma gyventojų žinojo apie šį kruvinąjį sekmadienį, tai jie nėjo į bažnyčią, o už tai, kad žydai bandė tokį drastišką dalyką padaryti juo pačius pradėjo pleškinti, nes jie peržengė ribą, ir tai jų tautoje jau nevieną šimtmetį kartojasi tarsi koks prakeikimas laikas nuolaiko patys gauna pernagus už savo drastiškus veiksmus, nes jie nieko savo neturi daugumą dalykų kopijuoja nuo kitų, ir tai laiko, kad tai jų nuopelnas.
Algirmantai, Tu su Vaclovu Mikailioniu ir tokiu Liutauru (kuris per Baltiškas apeigas rankas laiko sudėjęs krikščioniškai) varai vos ne tą pačią mintį, kad okupacinė krikščionybė Lietuvoje yra 80 % Baltiška. Dar yra parodai-ksaliau, kai Trinkūnas skelbia, kad, “kodėl gi ne” – atseit Vilniaus Stuokos Gucevičiaus statyta graikiško stiliaus katedra, žiūrėk, visai tiktų Baltų religijai (!).
—————————————————-
Toks terminas “Lietuviška bažnyčia” – LT puskrikščionio svajonė.
Apie puskrikščionį ir puslietuvį viename – nemažai pagvildeno Gintaras Beresnevičius, panašiai vadindamas tai prakeikta lietuvio suskilusia, todėl nelaiminga siela.
Tai, kad Vilmantai taip jau yra ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, o rankų sudėjimas kaip tu ten minėjai nebūtinai krikščioniškas, tiek budizme, tiek induizme ar kitose rytų religijose rankų padėtis yra panaši, nes tai gan yra senas gestas dar krikščionybės laikų nesiekiantis, nes toks gestas padeda žmogui koncentruotis savyje, čia nemano išmislas, nes savo malonumui ne tik domiuosiu rytų filosofija ir kitais dalykais, bet ir taikau tai gyvenime, nes pas juos teorija eina kartu su praktika. Be to tik nysižeisk Vilmantai, kaip pastebėjau pas tave yra daug pykčio susikaupią, man irgi taip buvo, bet pykdamas ir griaudamas išvaistai daug kūrybinės energijos nikais, tik save pakeitęs pasikeis ir pasaulis kureme tu gyveni, o tai jau darbas su savimi. Kam priešintis kliūčiai, aptekėk ją kaip vanduo ateis laikas vanduo paplovęs kliūtį ją sunaikina. Nebūk toks kategoriškas visur paranojiškai matydamas tik krikščionybę, nes kai pasigilini tai ir pamatai, kad šventės, apeigos, papročiai ir paveldas yra likęs tik pervadintas permodeliuotas svetimšalių, nori atgaivinti Šventąjį Ąžuolyna daryk tai su meile, be jokios neapykantos, nurimusiu protu ir savo vidine savastimi tik tada įsivyraus harmonija pusiausvira ir darna. Pykdams žmogus siunčia nedarną savomis mintimis visam pasauliui. Be to tas kas yra dirbtinai sukurta, tas ankščiau ar vėlaiu būna sunaikintas.
Tai KOKS čia Tu neteorinis lietuvis, jei budistiškai, krikščioniškai ar induistiškai susidėjęs rankas ?
O manai Vilmantai, kad mūsų protėviai kitaip rankas susidėdavę maldai a? Mes to jau nebežinome galime daryti tik prielaidas kaip ten ir kas buvo ištikrūjų, nes tos žinios yr dalinai prarstos arba yra gerai paslėptos. Man dar kai buvau neatradęs mūsų protėvių kelio, Rytų filosofija ir kitos tiek kovinės tiek kūnui lavinti labai padėjo, bet būtent per visatai aš ir radau protėvių kelią, tai gal tie dalykai per kurius radau kelią yr blogi tavo manymu? Aš tiesiog dirbu su savimi, o dalis mūsų informacijos būten slypi Rytuose aš nenaudoju kitų religijų aš iš jų pasiimu ir pritaikau gyvenime kas yra geriausia, kad eitų atstatyti mūsų senąjį tikėjimą, nes visatai darau iš pajautimo. Manęs greičiausiai nesuprasi, nes tau dar daug ką reik išmokti, kad galėtum suprasti, vieną dalyką užduoti sau rūpimus klausomus ir mokėti rasti į juos atsakymus, be jokių padėjėjų tik savo intuiciją ir pasittikėjimą aukštesnėm jėgom.
Pernelyg visko išbandymas slepia pernelyg didelį saviegoizmą, savimeilę vartojimui. Manau, kad jums, Baltams, labiau reikėtų rūpintis savais primirštais Dievais, o ne savo kailiuku.
Juolab, tas kailiukas – induistinis…
Pavyzdžiui imkim krikščionybę kaip dirbtinį žemės planetos dangalą kaip asvaltą ar betoną, o senajį tikėjimą kaip augalą, asvaltas ar betonas per tam tikrą laiką sutrūminėja ir jeigu jo niekas neremotuoja į jo plyšius įkrenta įvairių augalų sėklų ir iš jų pradeda dykti augalai kurie tą dirbtinumą naikina savomis šaknimis ardo po truputį vis skverbesi kuom giliau, kad galėtų isitvirtinti, tas pats nutiks ir su krikščionybe jinai jau ir taip yra yrantis dogminis darinys ir šio proceso nesustabdyti niekams nepavyks. Gi krikščionybė nieko savo neturi unikalaus sukūrusi didžiają dalį ji perimusi iš kitų tautų ir savaip pervadinusi….
Ir ne vieną Vilmantai žmogų pažystu, kad per Rytų kovos menus, o jie susija su Rytų filosofija ir kitais praktiniais dalykais būtent rado kelią savo protėvių tikėjimo kelius, nes Rytuose visos šios technikos yra paiimtos iš gamtos ir pritaikytos žmogaus gyvenime, ta inieko aš čia ir nematau blogo, laimei man šios žinios ir praktikos padėjo sunkiausiais mano gyvenime etapais, ką žinia mažu manęs jau nebebūtų ant šios žemės, bet kai užduodi sau klausimą kodėl tai vyksta tai sulaiku ir atsakymas ateina ir tada supranti kas ir dėl ko vyksta ir atsitinka. Matau, kad skubi su išvadomis ir pasmerki, kad netaip mes darome kaip tu tikiesi, Pas baltus kiekvienas žmogus yra laisvas tiesk sąmone tiek kaip ir individas, tik šitai nevisi suprantai kaip taip gali būti, nes niekaip negali atprasti nuo bažnytinių dogmų. Mus baltus vienija bendri tikslai ir idėjos. Nesuprantu tavęs, būdamas vaidila ir nesupranti tokių paprastų dalykų. Mano laisvoji sąmonė nubudo kai man buvo 12 metų ir aš tada patraukiau savo kelio jieškojimu, omaždaug būdamas tik 23 metų sužinojjau, kad yra tokia Romuvos bendruomenė ir man jinai patiko ir aš ją pamilau….
Algirmantai,
iš kur ištraukei, kad aš atseit kažkoks vaidila. Aš tik taip, kaip ir Tu, tik keletą metų domiuos, kažkiek palaikau Kauno Baltus, kurie kiekvieną ketvirtadienį 18 val. renkasi prie Kauno pilies santakos Aukuro. Ateina labai įdomių žmonių.
Žinau, jums žiauriai nukrikščionėjusiame Vilkaviškyje kur kas sunkiau savimi būti.
Man pačiam savam krašte nėra labai suku, beje po truputį ir šiame krašte atsiranda viena kita gilė nubudusi ir dar maniau, kad esi įšventintas į vaidilas.
1362 m. kovo 29 d. kryžiuočių kariuomenė drauge su kviestiniais krikščioniais iš Anglijos, Italijos, Čekijos, Danijos ir Vokietijos užpuolė Kauno pilį, atkirto ją nuo bet kokios pagalbos. Kryžiuočių-krikščionių buvo tiek daug, kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies. Pilies įgula, vadovaujant Kęstučio sūnui Vaidotui, buvo negausi ir beišsilaikė keletą savaičių. Pilies įgula buvo išžudyta, o vaikai ir moterys paimti kaip karo grobis.
650 metų mums primena degančios pilies liepsnas.
—————————————————————
Kiek žinau, Kauno Baltai bandys tai kažkaip paminėti, tačiau, kada minėti, dar tikslinama. Kviesim Tave.
Greičiausiai prie pilies bus uždegama Ugnis, nunešama į upių santaką plukdymui, prie Aukuro atliekamos apeigos… .
jeigu išeis tai būtinai dalyvausiu būtinai man praneškit būsiu dėkingas…