A. Patackas. Apie garbę ir menkystę

Keletas minčių po skandalo vienoje itin riteriškoje sporto šakoje

Pirmoji dalis. Garbė

Jei reikėtų sudaryti sąrašą vertybių, labiausiai devalvuotų per nepriklausomybės dvidešimtmetį, pirmoje vietoje turbūt reikėtų įrašyti garbę. Kitos tradicinės lietuviškos vertybės, tokios kaip darbštumas, gerumas, Justino Marcinkevičiaus ir jo gerbėjų pastangomis anais laikais pakylėtos beveik iki oficialaus rango, taip pat svetingumas, mielaširdystė ir pan. šiaip ne taip išliko, nors ir smarkiai apardytos svetimų vėjų, sujauktos vidinės sumaišties, patyrus, savo akimis išvydus tamsiąją mėnulio – lietuviškosios sielos pusę.

O garbę ištiko visiškas žlugimas. Įspūdis toks, kad šita sąvoka – išnykusi, šitas žodis – nebeatpažįstamas, nieko nesakantis, net gėdingas, tarsi mūsų žodyne jo išvis nebuvo. Kas, pavyzdžiui, ilgai nemąstydamas ir negudraudamas galėtų įvardyti kokį nors viešai žinomą garbingą poelgį? Apgintą garbę? Ne teismuose, žinoma…

*

Pabandykime susigaudyti, kodėl garbė, lotyniškasis klasikinis honor, tapo reliktine vertybe šių dienų Lietuvoje. Pradėti tektų iš istorinės perspektyvos. Naujoji, Vasario 16-osios Lietuva buvo kuriama kaip tautinė, o tai reiškia – valstiečių valstybė, nes aristokratija tautą buvo išdavusi. „Pernelyg kietai…“ – nujaučiu pamatysiąs grimasą lituanus vilnensis veide. Tai nauja veislė, išvesta Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto laboratorijose, mėgintuvėliuose sukryžminus szlachetność su kavolišku liberalizmu ir Wilno – mala Warszava blizgučiais. Tačiau yra taip ir ne kitaip – lietuviškumo esmė, nekintamas ir amžinas jo pagrindas yra kraujas ir kalba, o lenkų savimonę sukūrė istorija ir literatūra. Todėl Vasario 16-osios pasirinkimas buvo vienintelis teisingas ir tebėra toks, nekvestionuotinas.

*

Tačiau valstietiškumas, kaip ir viskas, turi ir blankiąją savo pusę. Pažvelkime į aukščiau išvardytas vertybes – darbštumą ir kitas. Visa tai – valstietiškos, vaišijiškos dorybės, toje terpėje visiškai adekvačios. Bet Lietuva, ypač Kovo 11-osios Lietuva, jau nebėra valstiečių valstybė, ji yra eilinė ES valstybė, eilinė tarp kitų eilinių iš Rytų Europos. Ji turi turėti viską, kas privalu eilinei valstybei, taip pat ir valdžią, o tai reiškia – kšatrijų sluoksnį, turintį ypatingas priedermes, kurios absoliučiai skiriasi nuo vaišijiškų. Jų nėra. Nėra kšatrijų Lietuvoje, ir tai jos tragedija. Nėra todėl, kad nėra garbės. Ne tik kad nėra, bet ir nėra žinoma, kas tai, kaip ta garbė atrodo.

*

Kas yra garbė? Tai viena iš prigimtinių ir esminių žmogaus vertybių, viena iš tų, kurios žmogų padarė žmogumi. Išgryninta dar antikiniais laikais, ypač senovės Romos filosofų, vėliau smarkiai pakoreguota krikščionybės, nes Kristaus mokymas, vienu metu skelbdamas ir nusižeminimo vertybę, ir neneigdamas garbės, keistu, neįmanomu, „nelinijiniu“ būdu įgilino ir nuskaidrino šitą savoką, apvalydamas ją nuo išdidumo ir puikybės apnašų. Krikščionybė garbę gretina su castitas nobilitas, fidelitas – skaistybe, kilnumu ir ištikimybe. Šis gretinimas gali atrodyti netikėtas, tačiau pirmieji krikščionių mąstytojai buvo ne pasaulietiški filosofuojantys romėnai, bet vienuoliai atsiskyrėliai, rūsčia gyvensena ir askeze pasiekę nušvitimo, o tai reiškia įžvelgę gilumines ikikristinio pasaulio sąvokų esmes.

Tai – teologinis garbės aspektas. Kitas yra riteriškasis, vyriškasis garbės supratimas, išgrynintas ankstyvaisiais viduramžiais kaip kario-vienuolio garbės kodeksas. Valstietiškajame etose garbės samprata irgi egzistuoja, tiesa, kiek nublukinta ir apibrėžiama padorumo, gerumo sąvokomis, o aristokratiškasis sluoksnis užaštrina ją iki kraštutinumo, iki dvikovų, nes jam garbė brangiau už gyvybę.

Tačiau mūsų laikų Lietuvoje šitokie aiškinimai reiškia tą patį kaip kinų hieroglifai. Surizikuosime – Fridrichas Ničė (Friedrich Nietzsche), pasakęs, kad „moteris mažai ką nusimano garbės dalykuose“, čia pat pasitaisė: „…tegul jos garbė bus mylėti labiau, nei ji yra mylima“. Garsusis maištautojas prieš sustabarėjusią, jo nuomone, moralę turėjo omenyje vyriškąjį garbės aspektą. Bet, prisiminę antropologų spėjimus apie matricentrinį, moterišką lietuvių charakterį (ne lyties atžvilgiu), visuotinį lietuvių vyrų subobėjimą ir nesibaigiančią paauglystę, išvadas galime pasidaryti patys…

Antroji dalis. Menkystė

Nusileiskime iš kastalijų į žemę ir pažvelkime į klasikinį lietuvišką garbės entropijos atvejį, vieną iš daugelio – šįkart tegul tai būna pavyzdys iš sporto srities. Turbūt sutiksime, kad iš visų žmogaus kultūros sričių būtent sporte garbė užima pagrindinę vietą, yra jo egzistencinis pagrindas ir esminis motyvacijos dėmuo. Štai šis pavyzdys: panelė Donata, labai riteriško sporto – šiuolaikinės penkiakovės „žvaigždė“ ir viltis, ordino „Už nuopelnus Lietuvai “ Riterio kryžiumi apdovanotoji, išsikraustė į Rusiją „dėl netinkamų materialinių sąlygų“ čia, Lietuvoje, ir asmeninių motyvų. Tokį poelgį derėtų vadinti išdavyste, bet labiau tinka kitas žodis – menkystė. Juk išdavystė, ypač priešprieša išdavystė/ištikimybė, susijusi su kažkuo tragišku, o čia susiduriame su žemiausio lygio merkantilumu. Poelgis kalba pats už save, žodžiai čia nereikalingi, o leistis į diskusijas reikštų nusižeminti iki internetinės pelkės lygio.

Pirmoji sporto valdininkų reakcija buvo inkontinencijos, t. y. šlapimo nelaikymo, priepuolis: „…bandysim ieškoti… žiūrėsim, kas čia nutiko… kviesime ją atvykti… norime sužinoti, kokias sąlygas jai pasiūlė Rusijoje, o tada tarsimės… aiškinsimės, ką galime pasiūlyti…“. Galėjote nesitarti ir nesiaiškinti – niekam šitie bobiški jūsų pupsėjimai buvo nereikalingi. Kaip nebereikalingos ir buvusios „žvaigždės“, buvusios vilties, buvusios Lietuvos pilietės dabar jau niekinės pergalės (kaip žinia, vis tik LTOK nubalsavo neleisti jai dalyvauti Londono olimpiadoje). Treneriai, tie sporto juodadarbiai, buvo santūresni ir vyriškesni: „…ji mums nieko nesakė… tai buvo kaip peilis į nugarą. Donata sugriaus viską…mūsų padėtis ir taip nepavydėtina…“

Nesugriaus. Sportas nėra mūras ar rūmas. Sportas yra garbė. Sportas yra džiaugsmas, bethoveniškas garbingos pergalės džiaugsmas, nenusakomas žmogiškosios būties, tegul ir kūniškosios jos pusės, triumfas. Šitai galima patirti ne tik milžiniškoje arenoje su tūkstančiais žiūrovų, bet ir gimnazijos stadione.

O mūsų valdiškojo sporto bonzoms, kadaise išprievartavusiems Seimą skirti jiems girtus pinigus, būtina priminti – ką pasėjote, tą ir pjaunate. Iš ydos gauti pinigai gali pagimdyti tik kitą ydą: „…Jei Lietuvoje jai [suprask, tai Donatai] nebuvo sudarytos geriausios sąlygos, nemanau, kad tai išdavystė… Jei Rusijoje ji turės geresnes sąlygas, galbūt jos sprendimas yra teisingas…pats nežinau, kaip pasielgčiau jos vietoje…“ – vapa buvęs „žvaigždūnas“ (beje, planuojantis eiti į politiką), ir tokių, kaip paaiškėjo po šio įvykio, yra ne vienas. Visa tai – sporto kaip žmogaus kūniškosios prigimties tobulinimo meno degradacijos, galutinio sumaterialėjimo padariniai.

Užtenka. Užtenka sporto už pinigus. Užtenka daryti verslą iš džiaugsmo ir siausmo. Užtenka tyčiotis iš homo ludens. Kam reikalingos tos pseudopergalės ir pseudomedaliai, kuriuos gaminate už visų pinigus? Jei sportas išduoda citius, altius, fortius šūkį – moralinių, ne fizinių olimpinės idėjos vertybių kvintesenciją, 1912 m. pasiūlytą vienuolio Henri Didono, jei virsta vien darbu ir uždarbiu, vien prakaitu ir goduliu, jei atsiejamas nuo garbės, narsos ir dorõs, Lietuvai ir jos tautai jis yra nereikalingas. Būtent tautai – ne liaudžiai, o tautai, jeigu tokios dar esama. Yra vilties, kad taip – štai citata iš komentarų: „Kažin, kaip panelė Donata jausis, kai jos garbei bus grojamas Sovietų Sąjungos himnas? Himnas šalies, kuri pražudė trečdalį lietuvių tautos…“

Rašinys buvo skelbtas žurnale „Kultūros barai“, 2011 m. Nr.1