Juodoji keramika yra ne tik meno sritis, amatas, betirunikalus Lietuvos kultūros paveldas. Tūkstantmečius gyvuojančio juodosios keramikos amato atstovė Eglė Paukštienė netiki, kad ateis diena, kai ji jausis tikra šios srities žinove. Juodosios keramikos galima mokytis visą gyvenimą. Moteris dėkinga moliui labiausiai už tai, kad šis išmokė ją būti viena, tik su savimi. Tačiau prisipažįsta, kad dažnai pasiilgsta klegančio buvusios darbovietės kolektyvo, linksmų kolegų pašnekesių, draugijos.
Lemtinga pažintis
Su moliu E.Paukštienė susipažino prieš 20 metų, paraginta vyro. Iki tol daug metų ji dirbo Vilniaus universiteto leidykloje, kur redagavo knygų tekstus. „Artėjant darbo dvidešimtmečiui, ėmiau ilgėtis kitokios veiklos. Supratau, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti tą patį darbą“, – pirmąsias mintis keisti veiklą prisiminė menininkė. Apsispręsti padėjo ir vyras. Jis vis kalbino žmoną išbandyti jėgas juodosios keramikos srityje, kuo užsiėmė ir pats. Ir nors darbas universitete tuo metu buvo laikomas prestižiniu, moteris ryžosi jį palikti. „Dabar kartais dėl to gailiuosi. Vis dėlto ten buvo auksinis mano laikas. Darbas patiko, nes esu filologė. O juk filologai mėgsta skaityti“, – prisipažino E.Paukštienė. Menininkė tikino, kad šis potraukis niekur nedingo. Ir šiandien jai nieko nėra maloniau, kaip atsisėsti ir ramiai paskaityti gerą knygą. Tai – pats geriausias poilsis.
Lipdymą iš molio kūrėja vadina darbu. Tai ji daro kiekvieną dieną. „Ryte apmąstau, ką lipdysiu. Į dirbtuves einu jau su planu“, – pasakojo moteris. Eglė puikiai pamena savo pirmuosius kūrinius – dubenis. „Juodosios keramikos klasika ir yra dubenys bei ąsočiai. Juos gamino jau senų senovėje“, – sakė menininkė. Šiandien ji kuria ne tik praktiškus molio dirbinius – dubenis, lėkštes, vazas, bet ir įvairaus dydžio skulptūras. Dirbti su moliu nelengva. Jis ilgai nepasiduoda kūrėjo rankoms, bet yra labai plastiškas ir „gyvas“. Iš jo galima padaryti viską, tačiau jei nors kiek suklysi, darbas nueis šuniui ant uodegos. E.Paukštienė pripažįsta, kad šioje srityje dar nesijaučia itin stipri ir netiki, kad ateis diena, kai galės pasakyti, jog apie juodąją keramiką žino viską. „Šio meno galima mokytis visą gyvenimą“, – tikino ji.
Daiktas turi raminti, o ne šokiruoti
Moteris pastebi, kad juodosios keramikos gerbėjų atsiranda vis daugiau. Tačiau jos tai nestebina. „Šiandien pasiūla tokia didelė, kad žmogus nebežino, ką rinktis. Jis pavargo nuo spalvų, kičo, įvairovės. Kaip ir visose kitose srityse, taip ir šioje žmogus pamažu gręžiasi į natūralų, paprastą, bet gražų daiktą“, – pasakojo E.Paukštienė. Moteris mano, kad visuomenėje vis dar gaji šokiravimo kultūra. Tačiau kartu ieškoma daiktų, kurie ne šokiruotų, o ramintų, keltų geras emocijas.
Tiesa, juodoji keramika Lietuvoje dar daug kam skamba egzotiškai. Žmonės nežino, kad jau senų senovėje lietuvių dirbtuvėse bent pusė dirbinių buvo tik iš juodosios keramikos. Tai – pačių meistrų rankomis sukurti autentiški kūriniai. Kiti dažnai būdavo atvežtiniai. „Tuo ir ypatinga ši keramika. Ji – lašas mūsų istorijos, likusios iki šių dienų“, – tikino menininkė.
Juodosios keramikos indai yra ekologiški ir itin tinka maistui laikyti. Jiems būdingos tokios savybės, kurių neturi kiti: pavyzdžiui, juose ilgai nerūgsta pienas, vanduo ilgiau išlieka šviežias, o medus nekietėja.
E.Paukštienės kūriniai skiriasi nuo jos vyro darbų. Tiesa, yra ir daug panašumų. „Tai – normalu, dalijamės savo idėjomis, papildome vienas kitą. Mano pamėgti ornamentai atsirado ir ant vyro dubenų“, – pasakojo moteris. Abiejų menininkų kūriniuose dažnas paukščio motyvas. Eglė tikino, kad paukščio forma labai tinka lipdymui iš molio. „Tačiau mūsų paukščiai yra skirtingi: vyras Eugenijus kuria laukinius, ilgais snapais, „vyriškus“ skrajūnus,
o maniškiai – naminiai, mažais sparneliais, panašūs į vištas“, – įspūdžiais dalijosi menininkė.
Lipdymu iš molio užsiima ir abi Eglės dukros.
Moko lipdyti bedarbius
E.Paukštienė kartu su vyru priklauso Vilniaus dailiųjų amatų asociacijai, dalyvauja įvairiuose projektuose. Paskutinis – suaugusiųjų švietimo projektas „Griuntvig-2“. Menininkų šeima į savo dirbtuves kviečia bedarbius ir moko juos lipdyti iš molio. Anot Eglės, žmonės dalyvauja itin noriai, kartais net nepavyksta jiems visiems rasti vietos. Tokį projektą šeima vykdo nebe pirmą kartą, todėl jo nauda neabejoja. Dažniausiai lipdyti ateina moterys, kurios nedirba jau mažiausiai trejus metus, nepasitiki savimi, netiki, kad gali susirasti darbą, yra palūžusios psichologiškai. Lipdydamos iš molio, jos lavina savo fantaziją, sukuria daiktą, gali jį palyginti su kitais. Atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, veikla. „Džiaugiuosi, kad bent pusė praėjusiame projekte dalyvavusių žmonių šiandien jau turi darbus“, – sakė E.Paukštienė.
Ji tikino, kad šis amatas gali tapti ir moterų pragyvenimo šaltiniu. „Pažįstu ne vieną moterį, kuri pragyvena vien iš dalyvavimo mugėse. Žinoma, jos dirba labai daug, tačiau geba ne tik pragyventi pačios, bet ir išlaikyti savo vaikus“, – pasakojo kūrėja. Mugėse dažnai dalyvauja ir Eglė su šeima. „Mėgstame pasirodyti. Nors fiziškai jas ištverti yra labai sunku, pasikrauname daug gerų emocijų, susitinkame su kitais amatininkais, pabendraujame“, – sakė moteris.
Turi daug planų
Menininkės gyvenimas neapsiriboja vien keramika. Tiesa, šioje srityje ji žada dar daug nuveikti. Pavyzdžiui, atidaryti individualią darbų parodą ar geriau įvaldyti molio degimo procedūrą. Tačiau vis dažniau moteris susimąsto ir apie jaunystės aistrą – tapybą. „Kol kas nerandu tam laiko, bet labai noriu išmokti. Tikiu, kad jei žmoguje glūdi poreikis kažką daryti, tai vis vien vieną dieną jis tai padarys“, – kalbėjo Eglė. Nepamiršta ji ir dar vieno savo pomėgio – teatro. „Augau aktorių šeimoje. Tėvai dažnai mane, dar vaiką, pasiimdavo į gastroles. Visus spektaklius stebėdavau iš užkulisių, iš šono. Dabar kartu su vyru kiekvienais metais rudenį ir žiemą lankomės teatre“, – sakė kūrėja.
Neseniai savo juodosios keramikos darbų įvairovę ji papildė iš molio kurtais papuošalais. Tiesa, kol kas jų kuria nedaug ir tai vadina daugiau hobiu, nei pagrindinės veiklos dalimi. „Šie tamsūs papuošalai yra specifiniai, ne visiems patinka. Tačiau jau yra kelios pastovios pirkėjos, kurioms jie labai patinka. Ir pati dažnai pasipuošiu juodo molio karoliais“, – apie dar vieną pomėgį pasakojo menininkė.
Juodosios keramikos istorija
Juodoji keramika Lietuvoje atsirado priešistoriniais laikais. Puodžiai aukštoje temperatūroje ypatingu būdu redukuodavo molyje esančią geležį, kuri plonu, vandeniui nelaidžiu sluoksniu padengia molio dirbinį, suteikdama jam taurų metalinį atspalvį. Ši technologija, senovėje išplitusi visame pasaulyje, bėgant amžiams buvo užmiršta, išskyrus Lietuvą ir dar keletą šalių. Pirmajame tūkstantmetyje Lietuvos ir Prūsijos teritorijoje minėta technologija buvo degamos apeiginės laidojimo urnos ir kiti šio kulto indai. Juodoji keramika buvo plačiai paplitusi viduramžių Lietuvoje, kitose Europos šalyse. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva išlaikė juodosios keramikos tradiciją, o Europoje ji visai išnyko.
