Prieš kelias dienas baltojoje Šiaulių Universiteto bibliotekoje stebėjau virtualią konferenciją „Specialusis ugdymasis įgalinimo filosofijos kontekste“. Ją organizavo Specialiųjų pedagogų asociacija.
Mane žavi tikslingas šiuolaikinių technologijų naudojimas. Stebėti konferenciją galima buvo tiesiogiai Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje ar bet kur, jei turi interneto prieigą ir kompiuterį.
O jei kažką praleidai ar negalėjai dalyvauti, konferencijos vaizdo įrašą galima pažiūrėti dabar (neredaguotas video transliacijos įrašas):
Profesoriaus Jono Ruškaus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano, pranešimas „Kas, ką, kaip ir vardan ko įgalina?“ sukėlė minčių ne tik apie vaikų, tėvų ar pedagogų įgalinimą specialiajame ugdyme, bet ir apie kiekvieno iš mūsų galias pilietinėje ir demokratinėje visuomenėje. Ypač įgalinimo filosofijos kontekstas dera šių dienų realijoms Šiaulių savivaldybėje, užsimojusioje (ar priverstoje neišvengiamybės) taupyti švietimo įstaigų sąskaitą. Tiesa, iki koktumo įsėdęs varguoliškas terminas „taupymas“ dabar pakeistas lyg ir solidžiau skambančiu terminu „ optimizavimas“. Galbūt su protingu optimizavimu būtų galima ir sutikti, jei jis išties būtų pamatuotas, apskaičiuotas, devynis kartus pasvertas ir atitinkantis vaikų, tėvų, pedagogų poreikius. Tačiau nei poreikis, nei nauda, nei galimybės nėra išanalizuoti, tad procesas projektuojamas chaotiškai, prieš akis teturint, kaip įniršusiam buliui raudoną skudurą – biudžeto skylę. Mes (Šiaulių savivaldybės administracija) jums (ikimokyklinėms įstaigoms) nuleidžiame skaičius, o jūs – tilpkite į juos arba mirkite.
Grįžtu prie profesoriaus Jono Ruškaus, anot kurio, įgalinimas – galimybė kontroliuoti savo gyvenimą, priimti sprendimus, keisti rezultatus ir siekti savo tikslų. GALIMYBĖ. Kokias galimybes turime mes, ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai, ką kiekvienas iš mūsų gali keisti? Kas priima sprendimus, kas kontroliuoja, o kas negali to daryti? Ar esame įgalintos bendruomenės, organizacijos? Kiek galių darželių bendruomenės turi aktams, lemiantiems jų veiklą? Kas priima sprendimus, o kas turi jiems paklusti? Įgalinimas slypi kontrolės ir laisvės santykyje. Kiek kontrolės ir kiek laisvės? Ar sprendimai priimami vertikaliai ar horizontaliai? Kiek įstaiga gali pati save reguliuoti? Atsakykite sau patys.
Dar yra vienas įgalinimo aspektas, kaip teigė profesorius J.Ruškus – tai žmonių suvokimas, kad jie yra engimo situacijoje. Kol žmonės nesuvoks, kad jie yra engimo situacijoje, jie netaps įgalintais. Kur slypi įgalinimas? Santykiuose. Santykis yra arba įgalinantis arba ne. Ar santykiai, kai vieni dominuoja, sprendžia, vertina, o kiti paklūsta, yra įgalinantys? Ne, jie yra engiantys. Deja, santykiai švietimo sektoriuje yra engiantys. Vadovai (pradedant darželio direktore ir baigiant ministru), nekuriantys įgalinančio santykio, yra engėjai. Pripažinkime tai. Kita vertus, bendruomenės nariai (darbuotojai, tėvai), nebandantys rasti savęs įgalinimo būdų, nesuvokiantys, kad yra engiami, tampa bejėgiais. Bejėgiškumas – daugelio iš mūsų dabartinė būsena. Bejėgiškumas ir apatija…
Kaip kurti įgalinantį santyki? Pradėti siūloma nuo diskusijos, dialogo, kalbėjimosi, tarimosi, reflektavimo. Visų grupių: darbuotojų, tėvų, vaikų. Dialogas neįmanomas, kol kitų nuomonė laikoma nesvarbi ir nieko verta. Panašu, kad tokia laikoma ne tik pedagogų, kitų darbuotojų, bet ir vaikų, tėvų nuomonė. “Tegul pirmi pasisako vadovai, noriu išgirsti jų nuomonę…” – pasiūlė meras, nors atėjo “kalbėtis” su darbuotojais.
Vaikas savo nuomonę gali pareikšti verksmu, kai pabudęs iš pietų miego pamato sėdint svetimą tetą, nes jo auklytė serga, o auklėtoja susirinkime svarsto taupymo planą; išgąsčiu, kai vietoj jam įprastos grupės, yra nuvedamas į kitą, jam svetimą ir todėl bauginančią aplinką, nes reikia „optimizuoti“ įstaigos darbo laiką ir sujungti grupes… Dėdės ir tetos, kuriantys optimizavimo planus šito nemato, o vertėtų pasidomėti. Juk po tokių atvejų vaikams ilgai išlieka baimė ir nenoras eiti į darželį, sutrinka adaptacija, socializacija, kalbos raida… Et, nebeapsimeskite, ponai ir ponios, kad jums rūpi vaikų poreikiai ir nebedovanokite pliušinių meškinų ir saldainių per šventes…
Kiek kartų, su kuo buvo aptarinėjama dabartinė Šiaulių savivaldybės ikimokyklinių įstaigų situacija? Tik su direktorėm ir už uždarų durų. Jokių viešų diskusijų, apskritų stalų, jokių darželių Tarybų (aukščiausio darželio valdymo organo!) atstovų, jokių profesinių sąjungų atstovų, jokių diskusijų… Kodėl? Kodėl vyksta kažkokie užstalės žaidimai, o kortos stumdomos po stalu? Baisu jas atversti? Skaitome spaudoje: atlyginimai Šiaulių savivaldybėje didžiausi Lietuvoje. Priežastis – aukšta specialistų kvalifikacija, aukštos kategorijos, didelis stažas, todėl ir atlyginimai aukšti. Galbūt. Tačiau koks tokios aukštos kvalifikacijos darbuotojų darbo rezultatas? Antras. Nuo galo. Valdininkams čia – rojus. Jų atlyginimai krizės metu sugebėjo paaugti. Deja, kitiems Šiauliai tampa nepalankiausia vieta darbui ir gyvenimui. Čia nei dirbti, nei gyventi… Tik valdžiažmogiauti?
Ar rūpi ikimokyklinio ugdymo kokybė Šiaulių savivaldybės administracijai? Nemanau, kad apie tai iš viso mąstoma. Savivaldybės administracijos žingsniai ir net kai kurių darželių vadovių veiksmai ar pasiūlymai sukelia abejonių, ar šie, sprendimus priiminėjantys žmonės, apskritai yra skaitę Švietimo įstatymą, Specialiojo ugdymo įstatymą, specialiojo ugdymo skyrimo tvarkas, Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtros 2011–2013 metų programą, ŠMM parengtas „Metodines rekomendacijas savivaldybių administracijų vadovams“ dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo organizavimo, mūsų garbių mokslininkų atliktus tyrimus, analizuojančius Lietuvos ikimokyklinio ugdymo vadybos ir ugdymo turinio įgyvendinimo kokybę… Būtent šie tyrimai parodė, kad savivaldybės per mažai analizuoja gyventojų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo poreikius, neieško naujų, optimalių ir veiksmingų sprendimų.
Tarptautiniai ir nacionaliniai mokinių pasiekimų tyrimai rodo, kad vaikų dalyvavimas kokybiškame ikimokykliniame ugdyme gerina mokinių pasiekimus, o longitudiniai ekonominio naudingumo tyrimai įrodė ir finansinę ikimokyklinio ugdymo naudą valstybei ir asmeniui. Įstatyminiuose dokumentuose akcentuojama: reikia užtikrinti lanksčias ir kokybiškas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugas ir reikiamą švietimo pagalbą, atsižvelgiant į individualius vaikų ugdymosi poreikius. Specialusis ugdymas turi būti įgyvendinamas vadovaujantis bendraisiais Lietuvos švietimo ir atskiraisiais specialiojo ugdymo principais. Vienas jų – lygių galimybių – teigia, kad specialiųjų poreikių asmenims turi būti sudaromos vienodos ugdymo ir ugdymosi sąlygos kaip ir kitiems vietos bendruomenės nariams. Štai keli pagrindiniai specialiojo ugdymo uždaviniai: teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę psichologinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenim bei sudaryti sąlygas specialiųjų poreikių asmenims integruotai ugdytis bendrojo ugdymo įstaigose.
Kaip pasigirsta siūlymai, kad tėvai galėtų susimokėti už švietimo pagalbos specialistų paslaugas ir teiginiai, kad tokia pagalba – prabanga, kyla abejonių vadybinėmis tokių vadovų kompetencijomis.
Tikiu, geri vadovai supranta, kad ir švietimo pagalbos specialistai, ir meninio ugdymo mokytojai (į kurių etatus yra nusitaikyta ne pirmą kartą) yra įstaigos stiprybė, o ne prabanga. Į pasakymą, kad užsienyje ikimokyklinio ugdymo įstaigose nėra meninio ugdymo, galima atsakyti, kad kai kur nėra ir direktorių.
Pvz. : Šveicarijos mokyklų valdymas patvirtina pagrindinį švietimo sistemos principą – demokratiškumą. Mokyklose nėra direktorių. Personalo parinkimu rūpinasi mokyklų seniūnija. Administracinius reikalus tvarko mokytojų grupė, kurioje kiekvienas mokytojas atsakingas už konkrečius klausimus: rūpinasi vadovėlių užsakymu, sporto įranga, sodu ar pan. Mokytojai laisva valia renkasi mokymo metodus, priemones, vertinimo būdus, egzaminavimo sistemą ir pan.
Ir kvailam aišku, kad namą statyti reikia ant kuo stipresnių pamatų. Tad kodėl norima ugdymo pamatą susilpninti? Sako, kodėl muzikos vadovė 1 etatu dirba ir 12 grupių, ir 6 grupių darželyje. Neteisybė, nelygybė. Bet kodėl niekas nepasiaiškina, kad mažesniame darželyje vaikai gauna ne po du, o po keturis muzikinius užsiėmimus? Ar tai yra blogai? Priešingai, tai yra įstaigos stiprybė, kuri pritraukia į įstaigą ir tėvus ir vaikus. Pasidomėkite meninio ugdymo pedagogo vaidmeniu ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.
Kita statistika rodo, kad 40-50 proc. vaikų ikimokykliniame amžiuje reikalinga logopedo pagalba. Logopedai pastebi, kad vaikų su kalbos sutrikimais daugėja, daugelio sutrikimų priežastys – neurologinės, kas tai įtakoja, galime tik įtarti (maisto papildai, skiepai, prastėjanti mamų sveikata?). Logopedo etatas skiriamas 25-30 vaikų, kuriems skirta specialioji pedagoginė pagalba. Jei mažame darželyje tokia pagalba reikalinga bent 40-iai vaikų (tad reiktų pridėti pusę etato), ką kalbėti apie didelį darželį? Deja, visur, kur buvo galima, dar pernai logopedams buvo nuimtos etatų dalys. Šiemet vėl grasinama. Pagalbos poreikis didėja, specialistų etatai mažėja… Tikiu, kad bent profesinės sąjungos bent ten, kur jos yra, atsispirs vadovų norui karpyti etatus.
Stiprybė yra geri vadovai: tokie, kurie supranta vaikus, tėvus, pedagogus, teisingai dėlioja prioritetus, pasižymi erudicija, aukštomis kompetencijomis… Jų nėra daug. O be blogų būtų galima laisvai apsieiti. Kaip Šveicarijoje.Tėvai raštingi, protingi, naudojasi technologijomis, pagaliau informacija sklinda iš lūpų į lūpas, jie mato, kur rūpinamais kokybiška paslauga, o kur pedagogų etatai ir nervai aukojami biudžeto skylėms lopyti. Juolab, kad mokestis už darželį Šiauliuose bus keliamas, tad kokybė prastėti negali.
Švietimo ministro pasirašytoje “Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtros 2011–2013 metams” programoje, rašoma, kad norint užtikrinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugų kokybės augimą, pirmiausia tikslinga pasirūpinti tiesioginio paslaugų teikėjo – pedagogo – gerove darbe, kuri priklauso nuo materialinio, psichologinio ir socialinio pasitenkinimo darbu.
Esamomis sąlygomis svarbus darbo užmokesčio dydžio aspektas lemia ir kitas pasitenkinimo darbu formas: psichologinę įtampą dėl nepakankamų pajamų, mažesnes saviraiškos ir laisvalaikio galimybes, nepagrįstą profesijos nuvertinimą socialiniu požiūriu. Pabrėžtina, kad gerovė darbe vertinama ne tik pagal darbo užmokesčio dydį, bet ir pagal sąnaudas: kiek ir kokiomis materialinėmis, psichologinėmis sąlygomis reikia dirbti, kiek laiko lieka poilsiui ir visaverčiam laisvalaikiui, kokios tobulėjimo ir karjeros galimybės, kaip specialistas gali save atskleisti profesinėje veikloje, kaip vertinama jo veikla profesinėje bendruomenėje ir visuomenėje, kiek jis jaučiasi svarbus dirbdamas konkretų darbą, kiek jis yra įgalintas daryti sprendimus ir t. t. Šiuo metu ikimokyklinio ugdymo pedagogų poreikiai nėra tenkinami nė vienu iš minėtų gerovės darbe aspektų. Todėl dažnai jauni specialistai nejaučia pasitenkinimo darbu ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir ieško kitų profesinių galimybių. Dėl to šalies mastu prarandamas milžiniškas potencialas, todėl sensta pedagogai sparčiausiai…
Dabar Šiaulių ikimokyklinių įstaigų pedagogai vėl spaudžiami gelbėti savivaldybę. Reikalaujama, kad gelbėjimo būdus pedagogai irgi pasiūlytų patys, nors šie jau užkimo įrodinėti, kad sutaupyti 25 proc. neįmanoma. Gąsdinama, kad jei nesutiksite, jus tikrins, mažins normatyvus, trumpins darželių darbo laiką ir t.t.
Ar tai savivaldybės neįgalumas? Ar mūsų?
