Atsiradus tyrimams, kad psichologinė žmogaus savijauta gali gerokai pakeisti sunkia liga sergančio žmogaus gijimo procesą ir pratęsti jo gyvenimą, visame pasaulyje populiarėja integruotos gydymo metodikos, kai šalia įprastų vaistų ligonis išmokomas dirbti su savo mintimis.
Viena iš tokių metodikų pradėta taikyti ir Lietuvoje. Nors ji skirta onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams, tinka bet kokioms kasdienėms gyvenimo situacijoms, su kuriomis susiduria sveiki žmonės.
Blogus jausmus sukelia ne įvykis, o jo vertinimas
Onkopsichologijos ir komunikacijos centro „Kraujas“, kuriame nemokamai konsultuojami onkologinėmis ligomis sergantys pacientai ir jų artimieji, psichologė Marija Turlinskienė, pristatydama naują Lietuvoje Simontono metodą, pabrėžė, kad ji padeda suformuoti sveiką mąstymą.
„Mūsų jausmai labai dažnai priklauso ne nuo pačio įvykio, bet nuo to, kaip jį vertiname. Įsivaizduokite, kad jūsų paauglys vaikas nepareina namo. Kaip jaučiatės? Baisiai. Ką galvojate? Kažkas atsitiko. Kol užsimiršęs vaikas gerai leidžia laiką, mūsų mintys pina patį blogiausią scenarijų.
Taigi pirmiausiai yra įvykis. Tuomet vyksta įvykio įvertinimas. Įvertinę, kad tai siaubingas dalykas, mes pradedame taip pat siaubingai jaustis – prasideda jausmų drama. Šios emocijos lemia tolesnius mūsų veiksmus – paniką, skambinėjimą, vaiko aprėkimą jam grįžus ir pan. Tačiau pakeitus vos vieną grandį – įvykį vertinančią mintį, galima pakeisti dvi toliau sekančias grandis – mūsų emocijas ir tolesnius veiksmus“, – pasakojo psichologė.
Kaip tai pritaikyti vėžiu sergantiems žmonėms? Šiuo atveju įvykis – vėžio diagnozė. Situacijos įvertinimas – „tai mirtina liga, aš mirsiu kančiose, man mažai beliko“ ir pan. Šių minčių pasekmė – siaubas, panika, šokas, pasimetimas, liūdesys, bejėgiškumas. Dažniausiai toliau sekantis veiksmas – užsisklendimas, nepripažinimas, vengimas eiti pas gydytoją, apatija.
„Keisti mintis, aišku, yra sudėtinga, kai 30 metų esame pratę mąstyti pagal tą patį scenarijų. Visgi tai įmanoma. Tam padeda penkios sveiko mąstymo taisyklės. Kiekvieną mintį reikia įvertinti pagal penkis punktus: ar mintis remiasi faktais; ar ji saugo mano gyvybę ir sveikatą; ar ji padeda mums siekti trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų; ar padeda spręsti konfliktines situacijas ir jų išvengti; ar ji padeda man jausti taip, kaip aš noriu jaustis. Jei bent į tris klausimus atsakome „ne“, vadinasi, ta mintis nėra sveika.
Tuomet būtina mintį performuluoti. Tam paimame popieriaus lapą ir kairėje pusėje be vidinio cenzoriaus surašome šiuo metu į galvą lendančias mintis. Mūsų pacientai dažniausiai nurodo tokias: aš neišgysiu, aš numirsiu, chemija mane nužudys, aš mirsiu kančiose ir pan. Taip pat prašome žmogaus įvertinti, kokio stiprumo skausmą jos kelia. Paprastai pacientai rašo 9-8 balus iš 10 ir skundžiasi, kad nesugeba atsiriboti nuo šių galvoje besisukančių minčių“, – aiškino M. Turlinskienė.
Kaip nerimą keliančią mintį pakeisti palaikančia?
Antras žingsnis – nerimą keliančių minčių analizė. „Pavyzdžiui, „vėžys mane valgo iš vidaus“. Ar ši mintis remiasi faktais? Kai ją išanalizavome, žmonės dešinėje lapo pusėje ėmė rašyti: „Vėžinės ląstelės silpnos ir chaotiškos, nėra įrodyta, kad jos valgytų sveikas ląsteles, atvirkščiai, imuninė sistema turi tendenciją naikinti vėžines ląsteles. Taigi mano organizmas pats su jomis kovoja“. Kai žmogus performuluoja mintį, vėl ją įvertiname pagal visus penkis punktus. Jei į visus klausimus atsakoma teigiamai, vadinasi, taip mąstyti patogiau ir sveikiau.
Kitos minties pavyzdys – „chemija mane baigia nužudyti“. Žinoma, viskas pasaulyje įmanoma, bet mes stengiamės remtis faktu, kad visgi chemija daugybei žmonių padėjo išgyti, taigi gali padėti ir šįkart. Dar vienas pavyzdys: „Aš mirsiu nuo vėžio greitai ir skausmingai“. Po analizės mintis performuluojama taip: „Iš tiesų mes nežinome, nuo ko mirsime – juk gali mašina partrenkti, atsitikti bet kas. Mes visi esame mirtingi ir kažkada mirsime, bet šiuo metu man svarbiausia daryti viską, kad jausčiausi sveikesnis ir laimingas“, – pasakojo onkopsichologė.
Anot pašnekovės, tokį lapą patartina turėti po ranka, kai negatyvios mintys vėl užplūsta, kad būtų galima pasiskaityti performuluotas mintis. Dar efektyviau joms skirti laiko kasdien. Tyrimais įrodyta, kad jei žmogus kasdien taip treniruojasi 6-8 savaites, šios mintys tampa automatinėmis. Taigi pasikeičia mąstymo schema. Sveikų minčių sąrašą laikas nuo laiko reikia peržiūrėti, nes keičiantis situacijai, sveikos mintys jau gali atrodyti nebe tokios sveikos.
„Ne visiems žmonėms pavyksta iš karto suformuluoti naujas mintis. Kita vertus, retas kuris, net turėdamas vairuotojo pažymėjimą, ryžtųsi vairuoti Londone, kur visiškai kitokios vairavimo sąlygos. Lygiai taip pat iš naujo reikia mokytis naujo mąstymo būdo. O kad šis metodas veikia, parodė tyrimas – nustatyta, kad grupėje, kurioje buvo taikoma terapija, gyvenimo kokybė pagerėjo dvigubai, taip pat buvo ilgesnis išgyvenamumas nei kontrolinėje grupėje.
Proto programavimas labai svarbus. Pavyzdžiui, gydytojas pasako, kad žmogui liko trys ar keturi mėnesiai. Nors objektyvūs tyrimai ima gerėti, atėjus šiam laikui žmogus akyse ima nykti. Ir atvirkščiai, gydytojai pasako padarę viską, ką galėjo, bet žmogus nepasiduoda ir išgyja. Psichologė Aistė Diržytė dar prieš dešimt metų atliko mokslinį darbą – ji aiškinosi mūsų minčių ir imuninės sistemos ryšį, tyrinėdama nuo vėžio pasveikusius žmones, kurie gydytojų jau buvo „nurašyti“. Tyrimas parodė, kad kuo pozityviau mąsto žmogus, tuo stipresnė jo imuninė sistema, taigi jo organizmas pats veiksmingiau kovoja su liga“, – pasakojo M. Turlinskienė.
Taip pat psichoneurologiniai tyrimai rodo, kad skaniai pasijuokus – taip, kad net skaudėtų raumenis, 30 proc. suaktyvėja imuniteto ląstelės. Po keturių valandų jų aktyvumas padidėja dar 20 proc. Beje, mūsų organizmas neatskiria, koks tai juokas – nuoširdus ar dirbtinis. Todėl galima save paskatinti ir dirbtiniu juoku.
Onkopsichologė priminė amerikiečio žurnalisto Normano Kuzinso atvejį. Sužinojęs, jog serga nepagydoma sąnarių liga, kėlusia tokį skausmą, kurį numalšindavo tik morfijus, jis nusprendė palikti ligoninę ir likusias dienas pragyventi kuo linksmiau. Jis pradėjo žiūrėti komedijas, po kurių kelioms valandos užmigdavo be vaistų. Tuomet gaudavo naują juoko porciją ir vėl miegodavo. Taip jis sugebėjo gyventi be vaistų, o po kurio laiko visai pasveiko ir sėkmingai pragyveno dar 20 metų.
Mirštantiems ligoniams būtina pasiruošti mirčiai
M. Turlinskienės teigimu, įmanoma pakeisti būseną net tų žmonių, kurie dėl objektyvių priežasčių tikrai neturi jokios vilties išgyventi.
„Įmanoma dirbti net su paliatyviais ligoniais – žmonėmis, kuriems tikrai liko nebe daug ir jie apie tai žino. Galima padėti pasiruošti mirčiai. Žmogus dažnai nori kalbėti apie mirtį, tačiau artimieji šios temos vengia ir neigia ją, nes jiems patiems apie tai mąstyti yra baisu. Tuo tarpu tokiems ligoniams labai svarbu apie tai kalbėti. Kaip gražiai pasakė vienas mano ligonis – reikia paruošti sau naujus namus: kur žmogus bus palaidotas, kaip ir kur mirs, ką tuo metu norėtų šalia savęs matyti. Žmogui svarbu ir testamentą paruošti, ir atsisveikinti, žinoti, kaip vyks laidotuvės.
Jeigu žmogus labai bijo mirti kančiose, mes dažnai skatiname kalbėtis su gydytojais apie nuskausminimo priemones, apie galimybę rinktis, kur jis mirs – ligoninėje ar namuose. Pakalbėję su mumis jie labai dažnai gydytojų klausia apie slaugos namus, pradeda mąstyti, kokių laidotuvių jie norėtų, susitaiko su mirtimi“, – teigė psichologė.
Anot pašnekovės, taip pat svarbu suprasti, kad leidimas sau mąstyti apie mirtį yra gyvenimo energijos praplėtimas. Ne veltui vėžiu sergančių žmonių laikas pradeda tekėti kitaip, daug greičiau, o gyvenimas tampa intensyvesnis.
„Kol apie tai nemąstome, gyvename automatiškai. Tačiau, susidūręs su mirties faktu, žmogus labai greitai pradeda galvoti, kaip jis gyvena, kokių vertybių laikosi, kokia jo gyvenimo prasmė, ar būtent taip norėjo gyventi. Esu mačiusi kardinaliai pasikeitusių gyvenimų. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, žmonės sako: „Jei nebūčiau susirgęs, niekada gyvenime nebūčiau to patyręs“. Pavyzdžiui, vienas vyriškis, visą gyvenimą dirbęs valstybės tarnyboje, atsidėjo drožinėjimui, kurį visada mėgo, bet neturėjo jam laiko, ir pradėjo rengti parodas.
Kita moteris, padariusi labai sėkmingą karjerą ir laikiusi visus keturis kampus namuose – net sirgdama sugebėdavo pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, mano kabinete apverkė visą savo gyvenimą, nors iš pažiūros jis labai vykęs, gražus. Tačiau ji niekada neskyrė dėmesio savo poreikiams ir tik susirgusi suprato, kad kažkas su jos gyvenimu yra ne taip. Moteris perleido dalį atsakomybės už buitį namiškiams, o kai šie nustebo dėl tokio jos pasikeitimo, atsakė: „Ta moteris į šiuos namus jau niekada negrįš“. Daugybė žmonių, išgirdę vėžio diagnozę pradeda gyventi taip, kaip jie norėtų“, – teigė M. Turlinskienė.
