Gerbiamas Ministre,
šių metų rugsėjo 26 d. viešoje erdvėje (spaudoje ir televizijos laidoje) iš Jūsų lūpų nuskambėjo atrodytų visus mus turinti džiuginti naujiena, jog aukštojo mokslo pasiekimais iš autsaiderių Lietuva tapo stipria Europos Sąjungos vidutinioke. Deja, Jūsų paskleista žinia dėl siauro ir vienpusio faktų interpretavimo klaidina visuomenę, o viešoje erdvėje iki šiol nėra pateikta Jūsų paskleistą žinią papildanti ar patikslinanti informacija, žinia taip pat nėra paneigta, kas verčia mus kreiptis į Jus šiuo atviru laišku.
Jūs teigiate, jog „įgyvendindama sisteminę aukštojo mokslo reformą, Lietuva per trumpą laiką iš ES autsaiderių tapo stipria vidutinioke, o kai kuriose srityse net lyderiauja su tokiomis šalimis kaip Jungtinė Karalystė ir Skandinavijos šalys“. Toks konstatuojamasis teiginys iškelia pagrįstą klausimą, kokiose gi srityse Lietuva užima lyderio pozicijas ir kokiais kriterijais remiantis šie pasiekimai buvo vertinami?
Iš Jūsų teiginių galima būtų suprasti, kad Lietuvoje vykdomos aukštojo mokslo reformos laimėjimams priskiriate Europos Komisijos strategijoje nurodomus duomenis, jog Lietuvoje įsidarbina net 86 proc. baigusiųjų aukštąjį mokslą absolventų ir pagal šį rodiklį Lietuva atsilieka tik nuo Švedijos, Olandijos, Vokietijos, o ES vidurkis yra 82,3 proc.
Neginčijame, jog absolventų įsidarbinimas – vienas svarbiausių rodiklių, rodančių aukštojo mokslo reformos sėkmę, tačiau aukštojo mokslo reforma Lietuvoje buvo pradėta vykdyti 2009 metais, todėl ar ne per anksti šiuos statistinius duomenis, paremtus ilgamečiais Lietuvos darbo rinkos stebėjimais, priskirti aukštojo mokslo reformos pasiekimams? Jūs taip pat nepateikiate duomenų, kur dingsta likę 14 proc. absolventų, be to, nutylite, kur ir kokiose pareigose įsidarbina baigusieji aukštojo mokslo studijas. Todėl į šiuos rodiklius yra tikslinga pažvelgti kitų skaičių ir faktų kontekste.
Kaip tikriausiai žinote, 2010 m. Lietuvos darbo birža atliko tyrimą apie aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimą ir jų integraciją į darbo rinką (Absolventų motyvacijos dirbti bei galimybių įsidarbinti tyrimas 2010 m.). Šis tyrimas atskleidė, jog net 20 proc. respondentų nerado darbo pagal studijų metu įgytą kvalifikaciją, o 14 proc. apskritai nerado jokio darbo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sociologinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje net ketvirtadalis absolventų, baigusiųjų aukštojo mokslo socialines studijas, dirba nekvalifikuotą darbą. Tarp baigusiųjų inžinerijos, gamybos ir perdirbimo profilio studijas šis rodiklis siekia beveik 50 proc., o baigusiųjų žemės ūkio ir veterinarijos studijas – net 60 proc. (Tyrimas: aukštosios mokyklos nutolusios nuo rinkos poreikių.). Taigi tyrimų duomenys atspindi, jog ženklios dalies visuomenės narių profesiniai gebėjimai, jų kvalifikacija bei kompetencijos darbo rinkoje naudojami neracionaliai.
Atkreipiame Jūsų dėmesį, jog jei aukštąjį išsilavinimą įgiję specialistai dirba nekvalifikuotą arba žemos kvalifikacijos reikalaujantį darbą – jų kompetencija ir gebėjimai palaipsniui regresuoja, nes gyvename dinamiškoje žinių visuomenėje. Jei specialistas nuolat nekelia savo kvalifikacijos, jis galų gale lieka darbo rinkos autsaideriu. Be to, nesunku suprasti, jog absolventai, nerasdami darbo vietos pagal jų įgytą kvalifikaciją Lietuvoje, yra priversti ieškoti savo vietos po saule globalioje darbo rinkoje, t. y. emigruoti. Taigi dėl neracionalaus valstybės požiūrio yra švaistomas žmogiškasis kapitalas, kuris galėtų būti panaudotas Lietuvos valstybės naudai, taip pat valstybės lėšos, investuotos ruošiant specialistą aukštojo mokslo sistemoje.
Atsižvelgiant į tai, dabartinė valstybės strategija – ruošti kvalifikuotus specialistus dirbti nekvalifikuotą darbą – yra peržengianti visas racionalumo ribas: Lietuvos darbo rinkoje susiklostė paradoksali situacija – tam, kad prekybos centre galėtum įsidarbinti kasininku, turi būti baigęs Lietuvos muzikos akademijos klavišinių instrumentų specialybę nes kasos aparate yra mygtukai primenantys klavišus…
Kaip jau minėjome, aukštojo mokslo reforma vykdoma tik nuo 2009 metų, todėl kita viešoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad Lietuvoje 33 proc. visų darbingo amžiaus žmonių įgijo aukštąjį išsilavinimą ir šis rodiklis viršija 26 proc. siekiantį ES vidurkį, jog atsidūrėme tarp lyderių pagal tai, kiek 30 – 34 m. amžiaus žmonių įgijo aukštąjį išsilavinimą (mūsų šalyje šis procentas siekia 44 proc., ES vidurkis – 34 proc.) – jokiu būdu negali būti priskirta aukštojo mokslo reformos pasiekimams…
Atkreipiame Jūsų dėmesį, jog Statistikos departamento duomenimis nuo 2009 metų besimokančių aukštojo mokslo įstaigose asmenų skaičius, kuris iki tol kilo, pradėjo mažėti: 2008 metais mokėsi 207805 asmenys, 2009 – 198455, o 2010 – 184143, atitinkamai mažėjo baigusių aukštąjį universitetinį mokslą asmenų skaičius: 2008 metais baigė 20462 asmenų, 2009 – 21594, o 2010 – 21062. Užtat emigrantų skaičius ženkliai išaugo: 2008 metais emigravo 17015 asmenys, 2009 – 21970, o 2010 – net 83157, iš kurių 20 – 24 metų amžiaus asmenų atitinkamai buvo: 2008 – 2141, 2009 – 2710, o 2010 – 15131…
Ką Jums sako šie skaičiai apie aukštojo mokslo reformos sėkmę, Gerbiamas ministre?
Be to, Jums neatsakius į esminius klausimus – kiek iš aukštąjį mokslą baigusių absolventų dirba pagal įgytą specialybę ir kvalifikaciją, ar jų gaunamas darbo užmokestis užtikrina bent minimalius jų orumą atitinkančius pragyvenimo poreikius, kaip greitai atsiperka valstybės investicijos arba asmeninės lėšos į žmogiškąjį kapitalą – Jūsų teiginiai gali būti suprantami tik kaip tuščiažodžiavimas, neturintis jokio realaus pagrindo, o pati aukštojo mokslo reforma – tik kaip mokesčių mokėtojų ir dalies visuomenės narių lėšų ir jėgų švaistymas…
Pažymime, jog oficialioji statistika byloja, kad vis daugiau asmenų, tik baigusių studijas, kreipiasi pagalbos į Lietuvos darbo biržą: 2010 m. liepos 1 d. Lietuvos darbo biržoje įsiregistravo net 5,4 tūkst. mokymo įstaigų absolventų, t.y. 2,4 karto daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu 2009 m. Iš jų 62 proc. – baigę aukštąsias mokyklas, o 38 proc. – profesinio mokymo įstaigas. Taigi tikriausiai galėtumėte atsakyti, kiek jaunų žmonių, tik baigusių studijas, iš karto tampa bedarbiais, kuriems yra reikalinga valstybės materialinė parama, kiek jų yra priversti persikvalifikuoti, nes neranda darbo pagal įgytą kvalifikaciją, kam yra naudojami mokesčių mokėtojų pinigai? Be to, šie skaičiai ir tendencijos rodo, jog lig šiol nėra sudarytos sąlygos bei nėra sukurti mechanizmai, skatinantys jaunus specialistus kurti savo verslą, kurti sau ir kitiems naujas darbo vietas.
Maža to, Lietuvos darbo biržos duomenimis 2010 m. gruodžio 7 d. Lietuvoje buvo net 306 tūkst. oficialių bedarbių (t. y. net 14,2 proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų), iš kurių 109 tūkst. buvo ilgalaikiai, t. y. ieškojo darbo vienerius metus ir ilgiau. Nepaisant šių šiurpą keliančių rodiklių, iš kurių akivaizdu, kad darbo pasiūlos rinka yra perkrauta, – darbdaviai prašė Lietuvos darbo biržos leidimų iš užsienio įsivežti darbuotojus, nes darbdaviams trūksta specialistų transporto, aptarnavimo, finansų ir gamybos sektoriuose. Vien per 11 mėnesių 2010 metais Lietuvos darbo birža išdavė 1598 leidimus užsieniečiams dirbti Lietuvoje (žr.: M. Jeckevičius. Darbdaviai užsienyje žvalgosi „furistų“, laivų surinkėjų, virėjų ir suvirintojų). Pažymime, jog stokojama ne retų, unikalių profesijų ir specialistų, o masinių profesijų atstovų. Taigi šie skaičiai ir faktai atspindi, jog Jums iki šiol nepavyko susitvarkyti ne tik su aukštojo mokslo, bet ir profesinio mokymo, profesinio orientavimo sistemų, jei net masinių profesijų atstovus į Lietuvą tenka atsivežti iš užsienio.
Tokia kritinė padėtis, tiesą sakant, mūsų nestebina. Pakanka atkreipti dėmesį į kai kurių Jūsų vadovaujamos ministerijos dokumentų pobūdį. Nacionalinės profesinio orientavimo švietimo sistemos programos 2 punkte teigiama, jog „programos paskirtis yra suplanuoti ir padėti racionaliai įsisavinti 2007 – 2013 m. programavimo periodo Europos sąjungos struktūrinių fondų ir bendrojo finansavimo lėšas, skiriamas profesiniam orientavimui“ (Nacionalinė profesinio orientavimo švietimo sistemoje programa). Kitaip tariant, Nacionalinės profesinio orientavimo švietimo sistemos programos paskirtis yra ne konkrečių uždavinių sprendimas, ne informacinių bazių sukūrimas, be kurių yra neįmanomas žmonių išteklių valdymas, ne pagalba jaunimui, kad jis galėtų pagrįstai rinktis profesijas, o struktūrinių fondų lėšų įsisavinimas. Manytina, jog Valstybės kontrolė, Seimo švietimo ir mokslo komitetas, o gal ir prokuratūra turėtų pasidomėti kaip Jums sekasi šias lėšas įsisavinti…
Tikslinga būtų pažvelgti ir į aukščiausios kvalifikacijos specialistų segmentą. Pakanka priminti, kad Jūsų tyliu sutikimu daugelis aukščiausios kvalifikacijos specialistų akademikų ir profesorių, kurie nors yra sulaukę pensinio amžiaus, tačiau yra kompetentingi dalyvauti mokslininkų rengimo procese, buvo priversti pasitraukti iš mokslinės veiklos, nes pensijų mažinimas dėl jų mokslinės veiklos objektyviai privertė juos tai padaryti.
Tuo atveju, jeigu Jums ir Jūsų vadovaujamai institucijai pagaliau pavyko sukurti informacinį duomenų banką apie aukštųjų ir profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimą, ir jie galėtų paneigti mūsų nurodytų tyrimų duomenis, gal būtų tikslinga tokio svarbaus fakto nelaikyti paslaptyje?
Norėtume priminti, jog dar praeito amžiaus viduryje H. Bekeris, T. Šulcas, E. Phelpsas buvo įvertinti Nobelio premijomis už žmogiškojo kapitalo teorijos sukūrimą ir išplėtojimą. Moksliškai buvo įrodyta, kad žinios, žmonių gebėjimai, inovacijos tampa žmonijos progreso varikliu. Valstybėse, kurios neturi nei energetinių išteklių, nei naudingų iškasenų, nei didelių gamtinių resursų, žmogiškasis kapitalas tampa svarbiausiu jų turtu. Tačiau gyvenimo praktika rodo, kad ir šį turtą Jūs beatodairiškai švaistote.
Gerbiamas ministre, kas Lietuvoje dar turi įvykti švietimo padangėje jog Jūs pagaliau suprastumėte, kad Jūsų teorinis pasirengimas, gyvenimiška patirtis, kvalifikacija ir kompetencija neleidžia Jums užimti ministro kėdės? Lietuva ne Vasiukų kaimas, nors ir ten Ostapui Benderiui teko gėdingai trauktis žemyn upe.
Lietuvos centro partija
2011 spalio 19 d.
