Paraštės

NEKROPOLITAI ŠIOS KNYGOS TURBŪT NESKAITYS

Naujausioje, berods penkioliktoje, filosofo prof. Arvydo Šliogerio knygoje „Lietuviškosios paraštės“ grįžtama prie to, kas artimiausia. Kas tai, byloja skyrių pavadinimai: „Lietuviški padūsavimai“, „Dievo akis“, „Filotopijos horizontas“. Tačiau prieš skaitant šią puikią, gana solidžios apimties (apie 400 puslapių) knygą, vertėtų susipažinti su filosofo doc. dr. Naglio Kardelio, A. Šliogerio mokinio, parašyta pratarme „Nemarginalios paraštės“ (p. 7–27). Joje išsamiai nagrinėjama A. Šliogerio pasaulėžiūra, nenuobodžiai ir intriguojančiai pristatomas vienas ryškiausių šių dienų Lietuvos (ir ne tik) filosofų (manau, jo vardą galima rašyti greta šviesaus atminimo Algio Uždavinio bei profesoriaus Antano Andrijausko, kurių indėlis į Lietuvos filosofiją – taip pat beveik neišmatuojamas).

Pasak N. Kardelio, „Lietuva niekada nebuvo filosofų kraštas. Visada likdavo filosofijos paraštėse. Bet retsykiais – kartą per šimtmetį – ir ji pagimdo minties milžinų. Turiu galvoje Arvydą Šliogerį“ (p. 7). N. Kardelis „Lietuviškąsias paraštes“ pristato kaip filosofo įvairiu metu rašytų tekstų – esė, recenzijų, interviu ir didesnių filosofinių studijų – rinktinę, „kurioje žodis „paraštė“, figūruojantis knygos pavadinime, įgyja daugybę netikėtų, įvairiausiais būdais susipinančių, neretai net priešingų ir prieštaringų prasmių, kurių semantinė interferencija tik atskleidžia, jog filosofas šioje knygoje kalba toli gražu ne apie marginalius, bet priešingai – apie svarbiausius, esmingiausius dalykus, sudarančius patį filosofavimo ir visos mūsų žmogiškos patirties centrą“ (p. 8).

Svarstydamas apie baltas varnas, „paraštines“ (ir tuo metu centrines) Lietuvos asmenybes, A. Šliogeris daro išvadą, kad „dauguma iškilių, Lietuvos kultūrai itin nusipelnusių žmonių, tokių kaip laisvos asmenybės etalonu laikomas Vytautas Kavolis, savame krašte neišvengiamai priversti likti paraštės žmonėmis tik dėl to, kad pati Lietuva yra paraštės šalis“ (p. 15).

Antrojoje „Lietuviškųjų paraščių“ dalyje A. Šliogeris svarsto seserų dvynių – filosofijos ir fotosofijos – klausimą. Fotosofija mąstytojui – „Dievo akis“. „Matantis mąstytojas ir mąstantis mąstytojas labai panašūs ir tuo, kad jie be išlygų gerbia nežmogiškų daiktų paslaptį ir autonomiją, visada išlaikydami pagarbų atstumą tarp savęs ir to daikto, su kuriuo jie, anot Šliogerio, susipažįsta, užuot, kaip įprasta technomoksle, siekdami jį pažinti tiesioginės intervencijos į daikto vidų būdu“ (p. 17).

Pirmoji ir trečioji rinktinės dalys, anot N. Kardelio, būdamos fotosofinės dalies „paraštės“, „knygos kompozicinės sąrangos požiūriu yra simetriškos, bet ši simetrija nėra absoliuti, monotoniška: „Lietuviški padūsavimai“, apskritai žvelgiant, parašyti minorine tonacija, o „Filotopijos horizontas“ – mažorine“ (p. 21).

Interviu su filosofu dr. Augustinu Dainiu forma parašytuose filosofiniuose pamąstymuose „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“ A. Šliogeris netikėtai atsiveria ir save įvardija kaip religingą, „nors tradicines religingumo formas griežtai atmetantį žmogų“ (p. 23). Ši filosofinė A. Šliogerio išpažintis, mano galva, – vienas svarbiausių jo tekstų. Skyriuje „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“ (p. 105–129) filosofas atvirai kalba apie savo pasaulėžiūrą. „Didmiesčio aš apskritai nemėgstu, man jis yra šėtono laboratorija, vėžinis auglys Žemės kūne ir sieloje, apokaliptinis darinys, kosminis Nekropolis. Galiu pasakyti, kad mano sielos priešas numeris vienas yra didmiestis ir didmiesčio žmogus, dirbtinis hominidas, toks Frankenšteinas, homunkulas, ar kaip jį pavadinti, nežinau, nes tai man yra pats šlykščiausias žmogaus tipas – nekropolitas. Jei norite jį pamatyti, žvilgtelėkite į Ekraną. (…) Net Evangelijoje pasakyta: kas iš to, Turiste, jei įsigijai visą pasaulį, bet praradai savo sielą. Papildau: tapai gyvu lavonu, technozombiu“ (p. 107).

A. Šliogeris pasakoja, kad svarbiausias jam yra mąstytojas, „tikrų tikriausias mokytojas ir nepranokstama likimo dovana buvo ir lieka danas Sørenas Kierkegaard’as. Štai Kierkegaard’o atradimas man buvo tiesiog nušvitimas. (…) Jis buvo mano vedlys, mano Vergilijus, vedęs mane per visus devynis intelektinio pragaro ratus“ (p. 109).

Kaip A. Šliogeriui gimsta genialios idėjos? „Pirmiausia pasakysiu, kad aš nieko nekuriu, nesu kūrėjas net minimalia šio žodžio prasme, o rašau ne laboratorijoje, bet savo dešimties kvadratinių metrų narvelyje, kur sykiu ir miegu. Mano pirmas variantas būna ir paskutinis. Aš beveik netaisau savo tekstų“ (p. 115). Filosofas rašo ranka, parkeriu, o rašomąja mašinėle ar juolab kompiuteriu nesinaudoja. „Aš ir pats dažnai galvojau, o kam aš rašau knygas? Kam aš jas parašiau? Susigalvojau tokią mažą trijų P teoriją. Tai yra Pinigai, Publika ir Paslaptis“ (p. 118).

A. Šliogeris daug kalba apie savo tikėjimą, kuris atmeta krikščionybę, nes filosofas – „Debesų ir Upelių žmogus“ (p. 121–122). „Williamas Faulkneris pataiko į metafizinį dešimtuką, ištardamas štai kokius melancholiškus žodžius: visi mes esame tik nelaimingi kalės vaikai. (…) Šio pasaulio sandara nėra pati geriausia. Per daug joje, kaip sako Buda, kančios, per daug purvo, per daug kraujo, per daug neapykantos, per daug žiaurumo“ (p. 123).

Ši knyga – kiekvieno intelektualo puota ir dvasios atgaiva.

IŠTIKIMYBĖ SAVO ŽEMEI, KALBAI, DEBESIMS

Filosofo dr. Augustinio Dainio nedidelė (130 p.), tačiau įdomi knyga apie žymiausius Lietuvos filosofus anglų kalba daro gerą paslaugą Lietuvai: supažindina užsieniečius su mūsų dabartinės filosofijos kūrėjais. A. Dainys paneigia mitą, kad Lietuvos filosofija esanti neryški, „siaura“. Ne, lietuviška filosofija turi savo dvasią, teigia filosofas. Šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje išryškėja trys kryptys: analitinė, fenomenologinė ir postmodernioji.

Stasys Šalkauskis Lietuvą vadino pasieniu tarp Rytų ir Vakarų. Jis ir Antanas Maceina patyrė didelę rusų filosofų Vladimiro Solovjovo ir Nikolajaus Berdiajevo įtaką. Anot A. Dainio, šviesaus atminimo profesorius Romanas Plečkaitis (1933–2009) Vilniaus universiteto studentams sakydavo: „Mes ne filosofai, o tik filosofinių tekstų komentatoriai ir tyrinėtojai“ (p. 11). Pasak prof. Jūratės Baranovos, Lietuvoje yra vienintelis autentiškas postmodernus mąstytojas – A. Šliogeris. Marius P. Šaulauskas žurnale „Problemos“ yra rašęs, kad egzistuoja du A. Šliogerio filosofijos etapai. Pirmasis (1985–1996) suformuotas egzistencialistinės, hermeneutinės Martino Heideggerio fenomenologijos. Antrasis (nuo 1997) esąs Jeano Baudrillard’o postmodernios filosofijos recepcija. Vis dėlto M. P. Šaulauskas pripažino, kad tarp A. Šliogerio ir J. Baudrillard’o yra fundamentalūs mąstymo skirtumai.

Fenomenologijos patriarchais knygoje vadinami (su tuo sutinka ir nihilizmo tyrinėtoja, profesorė Rita Šerpytytė) A. Šliogeris, Algis Mickūnas, Tomas Sodeika, Arūnas Sverdiolas ir jų mokiniai Dalius Jonkus, Gintautas Mažeikis. Analitinės filosofijos korifėjai – Jonas Dagys ir Evaldas Nekrašas, taip pat šviesios atminties Rolandas Pavilionis (1944–2006); paminėtini ir Albinas Plėšnys, M. P. Šaulauskas, Edmundas Adomonis, Vytautas Grenda, Algirdas Degutis, Zenonas Norkus. Iš postmodernizmą nagrinėjančių filosofų išsiskiria Vytautas Rubavičius, Audronė Žukauskaitė, Nerijus Milerius.

A. Dainys pastebi, kad „Lietuvos filosofija neturiu vieno centro“ (p. 122). Filosofų esama Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Klaipėdos universitete, Šiaulių universitete.

Pasak autoriaus, geriausiai Lietuvos filosofijos savitumą apibūdina „ištikimybės esačiai filosofema“. A. Šliogerio sukurta filotopijos koncepcija, anot N. Kardelio, pa­rodo stojišką Lietuvos mąstytojų ištikimybę savo žemei, savo kalbai ir savo debesims.

ŽMOGUS KAIP PREKĖ

Tai – trečioji vieno išmintingiausių nūdienos mąstytojų Zygmunto Baumano (g. 1925 m. Poznanėje, Lenkijoje) knyga lietuvių kalba (išleistos „Globalizacija. Pasekmės žmogui“ bei „Likvidi meilė. Apie žmonių ryšių trapumą“), kurią profesorius Leonidas Donskis vadina „kasdienybės gyvenimo filosofija“.

Z. Baumanas – sociologijos profesorius emeritas, išleidęs net 57 knygas, parašęs per 100 straipsnių, kuriuose nagrinėja įvairias temas – globalizaciją, modernybę, postmodernybę, vartotojiškumą, moralę. Knygoje „Vartojamas gyvenimas“ („Consuming Life“, 2007) Z. Baumanas mums pasako nemalonią tiesą: didžioji visuomenės paslaptis ta, kad mes visi esame ne tik vartojantieji, bet ir vartojamieji, taigi prekės…

Kultinė britų post-punk grupė ironišku pavadinimu „The Pop Group“ iš Bristolio dar 1979 metais sukūrė dainą „Mes visi esame prostitutės“ („We are all Prostitutes“). Joje grupė dainavo: „Visi turi savo kainą, ir tu taip pat išmoksi gyventi mele, agresijoje, konkurencinėje kovoje, ambicijose, vartotojiškame fašizme. Kapitalizmas –­ barbariškiausia iš religijų. Parduotuvės –­ mūsų naujosios katedros (…) Mes visi esame prostitutės. Mūsų vaikai sukils prieš mus, nes mes esame kalti, tik mes esame kalti. Jie duos mums naują vardą – veidmaniai, veidmainiai, veidmainiai…“

Z. Baumano „Vartojamo gyvenimo“ idėjos idealiai sutampa su „The Pop Group“ idėja. Neatsilikdamas nuo laikmečio aktualijų, mokslininkas kalba ir apie pasaulį užplūdusius socialinius tinklus, kuriuose vartotojai džiaugiasi „atskleisdami intymias asmeninio gyvenimo detales“, „pateikdami tikslią informaciją“ bei „dalindamiesi nuotraukomis“. Manoma, kad 61 procentas Jungtinės Karalystės paauglių, nuo trylikos iki septyniolikos metų amžiaus, „turi asmeninius profilius kokiame nors socialiniame tinkle“, vadinasi, gali „socializuotis internete“ (p. 9). Pietų Korėjoje, pasak Z. Baumano, socialinis gyvenimas virto elektroniniu ar kiber gyvenimu. Elektroninis gyvenimas nebesirenkamas, jis tapo neišvengiama būtinybe. Tie, kurie dar neprisijungė prie Pietų Korėjos „parodyk ir papasakok“ kultūros „Cyworld“, sulauks „socialinės mirties“. Viešumo ir privatumo ribos nutrintos. Purvinoji žiniasklaida tuo vis dažniau naudojasi ir Lietuvoje.

„Vartotojų visuomenėje niekas negali tapti subjektu pirmiau netapęs preke, ir nė vienas jos narys negali išlaikyti savo subjektiškumo nuolat negaivindamas, neatnaujindamas ir nepapildydamas tų savo savybių, kurių paprastai tikimasi ir reikalaujama iš parduodamos prekės. (…) Svarbiausias vartotojų visuomenės bruožas, kad ir kaip užmaskuotas ir stropiausiai slepiamas, yra vartotojų pavertimas prekėmis; ar veikiau jų ištirpinimas prekių jūroje, kurioje – cituojant, ko gero, cituojamiausią iš gausiai cituojamų George’o Simmelio [1858–1918, vokiečių sociologas, filosofas, visuomenės kritikas, – M. P.] teiginių – daiktų skirtumų reikšmė ir vertė, „o sykiu ir patys daiktai suvokiami kaip niekiniai“, jie „atrodo kažkokie blyškūs ir pilki“, visi daiktai „plaukia nenutrūkstamame pinigų sraute turėdami tą patį specifinį svorį“ (p. 27–28). Čia galima pacituoti ir Michailą Bachtiną: „Apgautasis paverčiamas daiktu“ (p. 277).

Keturių skyrių knygą („Vartotojiškumas versus vartojimas“, „Vartotojų visuomenė“, „Vartotojiška kultūra“ ir „Šalutiniai vartotojiškumo nuostoliai“) stipriu akordu užbaigia L. Donskio straipsnis – Z. Baumano kūrybos analizė – „Modernybės krizė ir nejautros epocha, arba Gyvenimas pagal Zygmuntą Baumaną“ (p. 276-329).

Knyga, kuri sukrės. Išgąsdins. Ir gal išmokys gyventi bei mąstyti.