Gražiame kūne – graži siela, sakydavo romėnai ir kažin, ar jie klysdavo. Šios vasaros Romuvos stovyklą prisiminus tampa aišku – stovykla pasisekė tik todėl, kad mes nepatingėjome papuošti kūno, išorės, padabinti beržo šakomis ir gėlėmis kaip niekada anksčiau. Tada susitvarkė ir siela – Žolinės šventė buvo pilna to vešėjimo kaip niekada kitą kartą.
Mūsų protėviai iškėlė darnos su visu aplinkiniu pasauliu idėją. Darna, nenorėdama kelti nedarnių ginčų, pati savaime savy talpina labai daug skirtingų idėjų. Darnus būsi ir tada, jei derindamas du priešingus dalykus būsi tiek pat geras, kiek blogas, ir tada, jei stengsies saugoti darnią taiką su viskuo aplinkui. Ir joks tai prieštaravimas, tai paprasčiausia galimybė kiekvienam atrasti sau tinkančią darną. Tai be galo svarbu, kad visas pasaulis suvešėtų.
Romuvos stovyklos pirmąją dieną sunkiai tęsėsi atidarymo apeiga. Jai buvo pasiruošta skubomis, todėl ir Ugnis sunkiai degė visą apeigą. Prisimenu tada į ausį man draugė sušnibždėjo: „tai labai blogas ženklas“ ir mudvi susižvalgėme – tai kuo tada baigsis stovykla? Bet savaitę mes brendome ir pamažu derinomės vienas prie kito, daug derėjomės – dėl taisyklių, dėl tvarkos, dėl norų. Galiausiai, paskutinei dienai išaušus, Darna suvešėjo nuo visų tų derybų. Susiderinome išorėje, drauge papuošėme šventyklą, užkaitėme katilą viralui, pakurstėme ugnį ir… Mūsų sielose atsirado darna, nebeliko pykčio, mes įsiliejome į gamtos ir šventyklos kūną.
Apeigą baigėme pakilios dvasios. Mes per savaitę nupynėme šventyklai sodą, išsaugojome Ugnį per naktis, susiderinome vienas su kitu, susitvarkėme savo išorinį pasaulį. Darna įsižiebė ir sieloje.
Romėnai sakydavo: gražiame kūne – graži siela. Vargu, ar jie klydo.
“Gražiame kūne – graži siela, sakydavo romėnai ir kažin, ar jie klysdavo”. Ne visai taip. Posakis “Sveikame kūne sveika siela” (Mens sana in corpore sano) yra perfrazuotas iš romėnų poeto Juvenalio (I-II a.) “Satyrų”, kur jis teigęs kiek kitaip: “patariu melsti, / kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas” (X, 355-356). Dėl klydimo irgi ne taip. Romėnai sakydavo “frontis nulla fides” – išvaizdai – jokio pasitikėjimo (išvaizda apgaulinga). Posakis atėjęs iš to paties Juvenalio “Satyrų”, kur jis rašęs: “Niekada veidais netikėk! Juk matyti orių paleistuvių / gatvėmis vaikštant visur” (II, 8-9). Čia, žinoma, tarp kitko 🙂 O šiaip – ačiū už gerą straipsnį! Sėkmės romuviečiams! 🙂
Gražūs romuviečių žaidimai.
Deja, tai tik žaidimai.
Laikas įsijungti į Lietuvos gynėjų gretas: išgryninti savo mąstymą, atmetant tai, kas, kad ir miela, tautiška, bet šiems laikams naudinga tik tiek, kiek ir pasakos vaikams.
Pasakos vaikams labai naudingos, jos ugdop vaikus dorais, patikimais, darbščiais, moraliais žmonėmis.
Ypač tos, kur kalbama apie žudymą. 🙂
Kaip šventos Žemės galia, atsispindinti danguje, ir artima Baltams su Ugnimi globojamomis ir mylimomis Dievybėmis – taryt – Ką šauki mintimis, Ką žiūri, Ką žaidi, Tas ir ateis atspindžiu į namus pas Tave.
Kiek pamenu, Sveikoje sieloje – sveikas kūnas.