Liepos 13 d., minint Durbės mūšio 751-ąsias metines, prie Klaipėdos rajono savivaldybės pastato Gargžduose iškelta Žemaitijos vėliava. Durbės mūšio diena dar vadinama ir Žemaičių vienybės diena, o juk žemaičių ryžtas, drąsa ir atsakomybė už visą Lietuvos valstybę labai padėjo atlaikyti kryžiuočių skverbimąsi į rytus. Apie tai kalbėjo rajono mero pavaduotojas Egidijus Skarbalius, sveikindamas visus susirinkusius prie Savivaldybės pastato ir ragindamas gerbti krašto istoriją, tradicijas ir gyventi santarvėje su visomis tautomis ir etninėmis grupėmis.
„Nuo simbolių prasideda visas gyvenimas, savo tapatybės suvokimas ir siekis ją įprasminti, tad tegul šis simbolinis vėliavos iškėlimas būna paskata dar geriau pažinti savo kraštą ir jam tarnauti, dėl jo aukotis, kaip tai darė garbingi mūsų protėviai”, – sakė Egidijus Skarbalius.
Ta proga prisiminta mūšio reikšmė. Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260-1274 m.).
Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
Mero pavaduotojas Egidijus Skarbalius simboliškai perdavė Žemaitijos vėliavą Savivaldybės administracijos direktoriui Nerijui Galvanauskui, linkėdamas, kad ši vėliava plevėsuotų įvairiomis svarbiomis progomis, – ir ne tik prie Savivaldybės pastato.
Nežinojau, kad Durbės mūšis vyko 1760 metais.
O kas taip sakė?
Alkas.lt taip rašė, kol nepasitaisė 🙂
Puiku, kad žemaičiai vienijasi, tik svarbu, kad VIENIDAMIESI, neskalditų LIETUVOS.
Jokių žemaičių genties niekada nebuvo – tai yra etnografinis pavadinimas.
Skirtingai nuo žiemgalių, kurių gentis tikrai buvo ir kurie turėjo anksčiau karalių (Viestartas) negu Lietuva.
Atsiprašau, bet manęs nedomina lietuviai, latviai, prūsai ar gudai, kaip tokie, atskirai, mane domina visi mes kartu, kaip baltai, kaip vienas etninis vienis. Ir, senasis, baltų tikėjimas, ir kalbos(lietuvių, latvių), ir dainos čia gerai įsipaišo. Aš būčiau labai už, jei Lietuva su Latvija sudarytų vieną konfederaciją, netgi su dviejomis sostinėmis vienu metu. Išmesti lauk, visus kryžius, iš savo sielų ir tapti LAISVAIS ŽMONĖMIS, nesiklaupiantiems mediniam stabui. Kad, čia gyvenantis, žmogus taptų fundamentalus, koks buvo iki krikščionybės.
Pritariu.
Jei reikės – galėsiu padėti. 🙂
Žemaičių, kaip ir žiemgalių, jotvingių ir pan. gentis buvo. Taip, ji nebuvo vieninga. Pietinėje dalyje (Šilalės kraštas, taip pat Tverai) buvo Vykinto tėvonija, o Saulės žemėje – Bulionys. Be to, kaip manoma, Žemaitija tik jau LDK sudėtyje, kaip Žemaičių seniūnija, buvo vieninga. O iki tol – susiskaldžiusi. Be jau mano minėtų dviejų stambesnių tėvūnijų būta atskirų mažų žemių ar net savarankiškų valstčių. Žemaičiai – individualistai. Juos sunku buvo kam nors apjungti, suvienytei.
Beje, ir Jūsų minima Žiemgala nebuvo vieninga. Juk būta ir Vistarto, po Jo – Nameisio Vakarų žiemgalos su centru Tervetėje, o taip pat ir Rytų Žiemgalos (centras – Mežotnė).
Etnogenetiniu požiūrių tik kalbininkai vis dar band “sukergti” lietuvius su kuršiais, tvirtindami, kad iš to atsirado žemaičiai. Tčiau nieko panašaus – jau neliko archeologų, kurie manytų, kad taip ir buvo. Etnogenezės tyrimus vykdančių archeologų požiūriu (Tautavičius, Šimėnas, Jovaiša ir kt.) žemaičiai – tai atskira savita baltų gentis, labai artima žiemgaliams, susiformavusi iš 1 tūkst. pradžioje plačiai paplitusios, tačiau tik trejetą-ketvertą šimtmečių (I-IV a.) gyvavusios Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos pilkapių su akmenų vainikais kultūros.
Taigi, žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, skalviai, kurčiai ir t.t. – savitas baltų etninis darinys.
Gentimi vadinti netiktų, nes gentis – tai mažesnis darinys. Archeologai anksčiau vartojo “genčių sąjungos” terminą. Tačiau jis taip pat buvo klaidinantis, nes iš tiesų jokios “sąjungos” čia nebūta. Nes nuo saniausių laikų baltai, ypač – Vakarų Lietuvoje, Prusijoje, Kurše, buvo dideli individualistai ir dažniau pešdavosi tarpusavyje (net tos pačios “genčių sąjungos” viduje), nei susivienydavo.
Deja, net ir apie pavadinimus Aukštaitija – Žemaitija per tuos 30 metų Valdžios valdomų mokslų nesugebėta aiškiai ir įtikinamai pasakyti, kad tai geografiniai pavadinimai, duoti tų pačių gyventojų teritorijai vadinti pagal tai, kad Rytų pusėje tekėdama Saulė aukštėja, o Vakarų pusėje leisdamasi – žemėja. Beje, aukštutinėmis – žemutinėmis dalimis savo teritorijas vadina ir kitos tautos. Atitinkamose teritorijos dalyse gyvenantys žmonės – vadinami Rytų- Vakarų lietuviais. Tokie teritorijų geografiniai vardai gali rastis ir pagal upių tekėjimą – jos turi aukštupius ir žemupius.
Iš kur atsirado tose teritorijų dalyse tarminiai ar kiti skirtumai – kitas klausimas, beje, taipogi nėra visuomenei tinkamai nušviestas.
Lietuviai ne etnosas.IKi 13 a.ziaus lietuvių kaip tokiu nebuvo-zemelapiuose parasyta-Samogitia(zemaitija)
Alfreds
Skaičiau, kad tais laikais rusų etnoso nebuvo- buvo rusėnų gentys, kurios vėliau virto ukrainiečių, rusų baltarusių tautomis.
Gal jau Samogitos pavadinimą pritiktų atiduoti senesniems – suomių getų (jotvių) genčių įvardinimo žodžiams arba jį skaityti, kaip lietuvių savivardį Žmogytia nuo žodžio žmogus, reiškiantį šalį, kurioje gyvenama.
Po Durbės mūšio Vokiečių ordino Livonijos šaka apleido ne Durbės pilį, o Duobės pilį Žiemgaloje. Be to, žiemgalių suikilimas prasidėjo ne po Durbės mšūio, o prieš jį (1259 m. rudenį). Skarbaliui reikėtų geriau pasistudijuoti istoriją, nors, aišku, gerai, kad Durbės mūšio metinės neliko nepaminėtos.
Beje, minėjimas buvo surengtas ir Skaudvilėje – t.y. senojoje Karšuvos žemėje, kur vietinė bendruomenė jau ėmė galvoti apie kunigaikščio Almino atminimo įamžinimą.
Gal reikėtų sakyti karvedžio, nes kunigaikščių pavadinimas kažin ar tada buvo?
Ir dar, kažkodėl Skarbalius man primena Tomašauską, abu bando suvaryti į getus savo atstovaujamus žmones. Žemaičių vadai užsiima izoliacianistine politika, jie taip supranta savo išskirtinumą. Tai yra praktiškai TAUTOS skaldimo politika. Tie kvailiai, toliau savo nosies nemato. Apie Tomašauską – jau nekalbu, tai vaikščiojantis juokdarys, bet kaip matau ir Skarbalius į tą pačią kompaniją taikosi.
Laikas juos areštuoti.
Nereikia matryti “tautos sakldymo”, kur to skaldymo nėra. Kažkiokios labai naivios Tamstos baimės. Žemaitija, panašaiai kaip ir Sūduva, padovanojo Lietuvai labai daug iškilių žmonių, kurie didžiai prisidėjo formuojant mūsų tautinę savimonę.
Gal ir yra vienetai puoselėjančių skaldymo idėją, tačiau tokių Žemaitijoje tektų gerokai “su žiburiu” paieškoti. Esu sutikęs tik vieną kitą – ir tai visišką keistuolį.
Tad Žemaitija yra visiškai integrali, tačiau savitą Lietuvos dalis, kuri tik puikiai ir labai teigiamai paįvairina mūsų tautos kultūrą. Kuo turime tik džiaugtis ir didžiuotis, kad tokioje, palyginus nedidelėje teritorijoje, lietuvių tauta išlaikė savo subregioninius kultūros bruožus, tarmes ir t.t. Nedaug tautų gali tuo pasigirti. Ir tai yra labai gražus mūsų tautos bruožas.
Dabartiniai “žemaičių patriotai” yra tikra gėda, neverti protėvių, kurie ilgiausiai Europoje atsilaikė prieš krikščionybę atminimo. Pirmiausia susikūrė idijotišką vėliavą, kurioje bažnytine lotynų kalba užrašė: “Patria una” . Toliau neša tas vėliavas šventinti į katalikų bažnyčias, pvz. aludaris Kontrimas, lydimas procesijos “žemaičių didžiavyrių” nutysė tą vėliavą į bažnyčią, o paskui užkėlė ant savo seniūnijos vandentekio bokšto. Sąžinės balsą “žemaičių patriotai” ramina užsivertę alaus bokalus, ir mosikuoja panosėje “žemaičio pasu” . Dar vienas “patriotas” Miceika šaukia per mikrofoną: “kas męs?” tol, kol pusgirtė kompanija jam atsiliepia: “sarmatai”, po to visi eina plemti alaus. Pajuokos objektai, o ne žemaičių didvyriai.
Ir tai tiesa?
Tada reikia apie tai parašyti straipsnį – demaskuoti juos.
Nereikia taip dramatizuoti. Nors aš taip pat manau, kad vėliava galėjo būti ir be lotyniškų įrašų.
Patinų orgijos
“Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu” – Mindaugas tuo metu buvo nebe kunigaikštis, o Lietuvos karalius. O šiaip Skarbalius et Co. Žemaitijoje dirba tą patį, ką Tomaševskis et Co. Pietryčių Lietuvoje. Atitiko kirvis kotą.
Skaičiau, kad kažkada nebuvo ir vokiečių tautos- dalis vakarų germanų alemanų, frankų, saksų, tiuringų, švabų, fryzų ,genčių palikuonių tapo vokiečiais, kita dalis frankų, saksų, fryzų tapo olandais ir flamandais. Tačiau visi jie save vadino tudsche ,teutsche,daeitsche, dietsche, dutske, duutsche,duytsche, dudesche,deutsche-tautiečiais.