www.alkas.lt
Šiandien, balandžio 29 d. 16 val. Šiaulių „Aušros” muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje (Architektų g. 73, Šiauliai) įvyks parodos iš „Aušros” muziejaus rinkinių „Duonos istorija” atidarymas. Dalyvaus Aukštabalio pradinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Čiutulis” (vadovė Rima Šereivienė).
„Duonos istorija” – pirmoji paroda šį pavasarį lankytojams duris atvėrusioje malūnininko troboje. Daugiau nei prieš pusšimtį metų nugriautame, o šiandien atstatytame Žaliūkių malūno savininkų Danielių šeimos name lankytojai turi puikią galimybę išvysti kasdienę to meto žmonių gyvenamąją aplinką, tradicinę kaimo architektūrą, interjerą. Čia rengiamos etnografinės parodos, vyksta sparčiai populiarėjantis edukacinis užsiėmimas „Duonos kepimas”.
Parodoje „Duonos istorija” pristatomi seniausi muziejuje saugomi skobtiniai indai duonos maišymui ir minkymui, namų apyvokos daiktai, skirti kepimui, grūdų laikymui, sėjai. Supažindinama ir su senojoje liaudies skulptūroje vaizduojamais šventaisiais – žemdirbių ir kepėjų globėjais. Beveik visi šios parodos eksponatai, iliustruojantys XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvos valstiečių buitį, surinkti 1930-1938 m. Šiaulių apylinkėse ir Šiaurės Lietuvoje.
Nuo seno Lietuvoje plačiausiai paplitusi buvo žemdirbystė. Metų darbų ratas prasidėdavo sėja, pagrindinis sėjimo įrankis – sėtuvė. Parodoje eksponuojama išskirtinė medinė keturkampė sėtuvė, padaryta pokario laikais, 1948 m. Labai svarbus ir naujojo derliaus nuėmimas – rugiapjūtė. Žemaitijoje rugius pjaudavo ir trumpais dalgeliais – vienarankėmis, vėliau jau ir ilgais dalgiais. Pabaigus pjūtį, ant paskutinio likusio nenupjauto rugių lopinėlio – jievaro – būdavo dedamas duonos kepalas, dėkojant už derlių.
Parvežus javus, reikėdavo juos iškulti. Tipiškiausias kūlimo įrankis – spragilas. Iškultų grūdų valymo būdas buvo vadinamas grūdų vėtymu. Parodoje eksponuojamos įvairaus dydžio vėtyklės, semtuvės, bertuvės – visaip jos buvo vadinamos.
Žemei įdirbti, derliui apdoroti, maisto produktams laikyti ir perdirbti, duoną užminkyti ir pašauti į duonkepę buvo naudojami mediniai įrankiai. Tik pačios būtiniausios jų dalys būdavo geležinės. Duoną plikydavo mediniuose duonkubiliuose ar geldose. Juos gamindavo iš medinių lentelių, sutvirtindavo geležiniais lankais. Panašiai darydavo ir lauknešėlius, kuriais merginos, moterys nešdavo valgyti dirbantiems laukuose vyrams. Parodos lankytojai galės išvysti unikalų skobtinį XIX a. pradžios lauknešėlį, naudotą dar baudžiavos laikas.
Eksponuojamas ir ką tik restauruotas duonkubilis, vienas iš nedaugelio saugomų „Aušros” muziejaus rinkinyje. Duonkubilis būdavo ne tik indas duonai užmaišyti ir rauginti, jis turėjo ir apeiginę, sakralinę prasmę. Ant apversto duonkubilio per vestuves, keltuvių rytą, sodindavo jaunąją ir nukirpdavo jai kasas (iki XIX a. pab.), vėlesniais laikais iššukuodavo palaidus plaukus ir užrišdavo nuometą arba skarą. Tai reiškė, kad mergina jau įžengė į kitą gyvenimo etapą.
Parodoje pristatomos įvairaus dydžio skobtinės geldos, kuriose buvo minkoma tešla ne tik duonai, bet ir kitiems miltiniams gaminiams. Duoną krosnin šaudavo medine liže. Ližę darydavo iš beržo, uosio ar ąžuolo.
Tikimasi, kad paroda „Duonos istorija” leis naujai pažvelgti į senuosius lietuvių namų apyvokos ir buities daiktus, supažindins su tradiciniais darbais ir amatais, puoselės tautos tradicijas.
Paroda veiks iki 2012 m. sausio 7 d.
