gal nebuvo gyvenime laimingesnės dienos už tą, kai laiškininkė man užvežė didelį voką su „Šiaurės Atėnais“… Dėkoju neatsidėkodamas, švenčiau ne tik aš, bet ir visas mūsų kaimelis, žmonės sako, dabar tai jau turime tikrą savo poetą, ragina siųsti spaudai daugiau kūrybos. O aš per tą džiaugsmą ir šventimą ne juokais susirgau, tai negaliu iš namų išlįst, geresnio popieriaus nusipirkt. Tai atleiskite. Skubu, nes pienininkė Aldona važiuoja Vilniun, ji nori pati įduoti Redakcijai mano eiles, jeigu ras Mėsinių gatvę.
Dėkingas –
Romas Demeniškis
Giedancis Marcynas
Kukuoja gegužės,
Lupuoja lupucynai,
Užgieda, beigos,
Ir žmogus,
Ba žino jis:
Cik tau,
Cik tau,
Cik tau, Marcynai,
Siera žamelė
Ir mėlynas dangus.
Poterėlis žamelai
Žamela žamynėla
po Viešpaco dangum,
už duonų dėkavoju
ir kad laikei žmogum.
Kad inkvėpei man dvasių
miškų ir ažarų
ir kad pamokei poterų
po vakaro žarų.
Kad jau mani vigadzinai
ciek metų ir dzienų, –
tai neatstumk, susmildama,
ir mano pelanų.
Katpeliukas
(Katino Mikio lopšinė)
Aukštoj pademenių pily
Gyveno vieniša pelė.
Graži ji buvo kaip princesė
Ar užburta princesės sesė.
O netoliese katinėlis Mikis
Dažnokai tykojo laimikio.
Kitaip nė būti negalėjo –
Sugavęs pelę pamylėjo.
Ir gimė jiedviem kūdikėlis.
Toksai dailus katpeliukėlis.
O buvo tai panuovaly, –
Aukštoj pademenio pily.
Nekaltybė
(Elegija)
Kokie laikai – tokie vaikai.
Auksiniai.
Sidabriniai.
Ar tu meni,
Ar tu dar pameni,
Kaip šieno kaugėj
Palei Demenį,
Dievuliui regint
Iš aukštybių,
Abu praradom
Nekaltybę?
Ogi dabar,
Senatvėje,
Ilgų dienų
Vienatvėje,
Kai mes netyčia
Susitinkame, –
Yra ką prisiminti…
Versta iš dzūkų kalbos
Babrų Agota
Kiba nigdi nebuvo ciek daug bagotų,
Kiba nigdi nebuvo ciek daug biednų.
Agota tu mūsų, Babrų Agota,
Nerodzyk niekam pūslėtų delnų.
Neragi niekas, kap lyja ar sninga
An tavo vargdzienės šventos galvos.
Atrodai smūtna, o tuoj pac ir laiminga,
Mieliausia iš moterų Lietuvos.
Kiek tu iškentus ir kiek tu pakėlus, –
Kiba niekas nežino ir nesužinos.
Žūrai in mus tu iš koplyčėlės,
Iš kryžakelės kožnos.
Demeniškių abscesas
Apėmė sodzų navatnas procesas:
Daiktus vadzina cikrais vardais.
Baras klebonas: iš kur tas abscesas,
Baikit blevyzgoc, kad jus šimtai!
Kiba kas klauso klebono pamokslų,
Kiba tas bara avis nerimtai.
Gal ir abscesas – blevyzga, cik moksliška,
O jeigu tu mokslų nekrimtai?
Klausos Antanas ir kasos pautus,
Cykiai išsibezda Jonas:
Kapgi vadzyc tuos visus turtus
Po jo Amelios sijonu?
Vasara
Jau prinoko draskės ir avietės,
Apsitraukė samanu lazdzynų riešutai.
Ko ciktai nėra an šito svieto,
Cik ne apė tai, širdzie, ne apė tai…
Šucina be proto, miškas sausas,
Iki kraujo kanda bimbalai.
Kiba per vėlai mes acibudom,
Per vėlai, širdzie, labai vėlai.
Kiek tavi visap nekrucinau,
Tu apsiverci an kito šono ir toliau miegi,
Tai rodos visai nebuvo, musinau,
Nu, paci žinai, o dartės va, ragi…
Puola musios ir varmai, visoki akliai,
Ar vaikau tų velniavų, ar nevaikau.
Tu grūvi, širdzie! Paci, norakiai?
Aik tu sau, širdzie, neišlaikau…
Išdurnėjimas
Aš nuog tavo meilės išdurnėjau –
Tavo dūsavimų beigi ilgesių.
Per toli, širdzie, abudu mes nuvėjom,
O toliau tai jau cikrai neisiu.
Pameni, kap mudu klausėm vyturo
Acigulį paravėn an nugaros.
O po to abiem palaido vidurus, –
Ar nuo gailių kvapo, ar giros.
Kap tį mes suvėjom ir susplentojom,
Man galva neišneša, širdzie…
Kiba išvažuoju Airijon ar Lenkijon.
Tai nelauk. Ir neieškok. Sudzie!
Samanė
An žolukės palei kelių
Guli paslikas dzūkelis.
Jei jau guli, tegu guli,
Tegu veizi in mėnulį.
Mėnuleli karalaici,
Pataisyk jam patalaicį.
Jis nekaltas, ba nemanė,
Kad tokia macni samanė.
Rūtos
(Acidusimas)
Sužiedėjo širdzis,
Apsitraukė pelėsiu rūra.
O ir meilės anos,
Prispažykim, kadu jau nėra.
Pamislinus ima strokas –
Kokia tu dartės rukna…
Tai ir nesciesia po andaroku
Drabanci mano ranka.
O kap žėlė, tep žalia
Rūtos po tavo langais;
Nugyvenom amžalį,
Ir ne tep jau blogai.
Ruduoj atajo
Išlėkė paukščiai, nuvyto kvietkai,
Žolės pražilo nuog šalnų.
Vėjas galanda kabancį dalgį,
Užgijo pūslės an delnų.
Saulukė šypsos tep sarmatlyviai,
Ruduoj atajo, ko ca gvieščis?
Bulbukės nukastos, podėlis pilnas,
Ciesa, kopūstai lauki ir griežčai.
Tai pasilsėkim ligi pavasaro
Ar ligi gyvenimo galo;
Tu acisėdai, acidusai
Ir padėjai rankas an stalo.
„Šiaurės Atėnai“, 2011 01 28
