Kazys Kęstutis Šiaulytis, www.kazyskestutissiaulytis.blogas.lt
Šiais laikais ne vienas didmiesčio gyventojas guodžiasi – akimirksniu pralekia savaitė, prabėga visas mėnuo, apsidairau – jau lapkritis (gruodis, sausis ir t.t.). Nieko nuostabaus, kai pirmadieniai – penktadieniai susilieja į vientisą skubėjimą – sėdėjimą su naktinėmis miego pertraukomis, ne tik mėnesius, metų laikus pradėsi užmiršti.
Didmiesčio skruzdėlytė tik pensijos sulaukusi pastebi, kad medis už darbovietės lango – tai uosis, tik po naujakurystės dvidešimtmečio susipažįsta su daugiabučio kaimynais, o, kodėl gatvei, kurioje gyvena, suteiktas kažkokio žmogaus vardas, susidomi tik, jei tokią pat pavardę išgirsta TV pokalbių laidoje.
Mažųjų miestelių laikrodžiai kitaip sukasi – kiekviena diena – realybės drama, kupina triūso, rūpesčių, dėmesio, bendravimo, prasmingo veikimo.
Žvelgiant nuo greitkelio, mūsų miesteliai atrodo vienodi – stogai stogeliai lyg patašytų skiedrų glėbys, kuokštas senų medžių, bažnyčios bokštelis. Tiesą sakant, tiek temato gal koks užsienio turistas, gi daugelis lietuvių miestelių būtį pažįsta „iš vidaus”, tarsi paukštelis, kokia devynbalsė, savo lizdo krūmą. Kas antras – viename tokių gimėme, augome, mokėmės, o ir dabar praleidžiame gražiausias atostogų dienas.
Atvažiuoji į jaukų vaikystės atminties pasaulėlį ramią vasaros popietę – gatvėse jokios spūsties ir sodybose žmonių nesimato, bet įžvalgi akis pastebi – štai kieme, ant savos konstrukcijos lauko stalo šviečia baltų dažų skardinė, šalia – teptukas varva, namo sienoje – pusiau nudažytas lango rėmas… Svarstai, gal dažytojas(-a), viską metęs nulingavo į laukus karvės perkelti, pagirdyti, gal daržiuke už garažo, skabo buroklapius tvartelyje nerimstančiam paršeliui ar gaudo sode ką tik susisiautusį bičių spiečių…
Visokie darbai darbeliai kiekvieną dieną nuo šviesaus ryto rikiuojasi – veją pjauti, sodybos takelį naujai žvyruoti, priebučio laiptus remontuoti. Rūpesčio šaukiasi, jei ne malkinė, tai malkos, jei ne namo stogas, tai kaminas, jei ne tvora, tai varteliai, o dar kaimynas pagelbėti prašė, jo savadarbis traktoriukas kažko čiaudėti pradėjo, reikia ligą diagnozuoti. Ankstyvą pavasarį prasideda smagūs žemdirbystės nuotykiai – pajudinai dirvą, sėjai, sodinai, kai reikia palaistei, ravėjai – visą vasarėlę stebėk sau vešinčias ežias ir lysves, gėrėkis bulvių žiedais, morkų kuodais, svyrinėjančiais nuo didumo (ar nuo svaigaus kvapo) svogūnų laiškais, savavališkai visur pridygusių krapų gelsvais debesėliais, raudonųjų burokėlių spalvų deriniais, šiltnamyje susigrūdusiais (lyg didmiesčio troleibuse) agurkais, įsikarščiavusiais pomidorais. Dalį dienos dar reikia skirti darbui už pinigus, bet lieka nuo miego, ūkininkavimo miestelyje tradicijoms puoselėti.
Kaimynai, ne šiaip pažįstami. Vaikigaliais būdami kartu karosus ir varles gaudė, bulves lauže kepė, obuolių derliumi dalinosi, o pradinėje, vienas kitam dailės pamokose gelbėjo, mat, Jonis geriau mokėjo automobilius vaizduoti, o Vincė gražius arklius piešė. Ne tik visi aplinkiniai – gerai pažįstami, jų giminių vardai, pasiekimai žinomi. Kiekvienas miestelyje, nesvarbu – šimtametė senutė ar vaikigalis, plačią sodybą išmūrijęs verslininkas, ar mažos trobelės senolis, net ir tas, su kuriuo kažkada susipykai, ir tas – savas: akmeniškis, veliuoniškis, kuktiškietis…
Vieni miesteliai išaugo iš senovės piliakalnių gyvenviečių, kiti įsikūrė svarbių kelių sankryžose, treti – buvusių dvarų palydovai. Miestelių gyvavimą šimtmečių kaitoje, kaip ir plėtrą, urbanistinę raidą lėmė ekonominės,politinės permainos, užsienio kariuomenių ofenzyvos, gamtos stichijos. Žmonėms statytis, kurtis tarp karų, antpuolių, sukilimų, gaisrų dažnai buvo skirtas trumpas laikas – vos keli dešimtmečiai. Istorijos bėgyje daugelis miestelių patyrė ir šlovės, ir užkampio dalią. Kažkada garsėję kaip kunigaikščių ar vyskupų rezidencijos, vėliau vos bažnytkaimio statusą turėję, ilgainiui vėl pakilo, rajono centru pabuvojo, dabar – gal džiaugiasi, kad paštas dar veikia.
Kaip didžiausią vertybę miestelėnai saugo, puoselėja sakralines erdves – bažnyčią, jos šventorių, kapines. Visada buvo gerbiamos žydų, sentikių rusų, evangelikų vokiečių šventovės, kapinaitės.
Mažuose miesteliuose viskas yra čia ir dabar – piliakalnis, upė, ežeras, buvusio dvaro rūmas, tvenkiniai, parkas, kuriame rengiamos vietinės bendruomenės šventės, sandėliais pavirtusios MTS mechaninės dirbtuvės, turgavietė, tarpukariu statyti laisvės paminklai, mokykla, stadionas, kurio futbolo aikštės vartuose yra stovėjęs pats Kateiva… Žinoma, gaila, kad viskas nuolat kinta – autobusų stotelė dar stovi, bet, net nemokantys vairuoti priversti lengvaisiais automobiliais važinėti, mokyklai trūksta vaikų – nors eik pats vėl į suolą sėsti….
Gal, koks verslo muziejus nusirinktų nuo namų, dar neseniai įkurtų, bet jau nebeveikiančių parduotuvių, kavinių, barų ir kepyklėlių, vaistinių didžiaraidžius antrašus.
Mažiausios permainos – kompiuteriais praturtėjusių bibliotekų lentynose, ten susigrūdusios visų po kelis kartus skaitytos „Parduotos vasaros”, „Gyvenimas po klevu” ir – niekieno nevartytos knygos.
Miesteliuose įvairių epochų ženklų pamatysi, kur pažvelgęs.Štai, bažnytėlė, panašu, neogotikinė, kapinėse – klasicistinė koplyčia, rasi ir carų laikus menančią raudonų plytų sinagogą ir medinukę špitolę.
Tyliojo modernizmo epochos statiniai – kultūros namai, kino teatras, kelių, viens kitą keitusių, kolūkių pirmininkų rūmeliai. Viename miestelyje neseniai aptikau ant mūrinės, tarpukariu statytos art deco stiliaus pieninės fasado penkmečių laikus menantį dekoratyvinį propagandinio meno kūrinį populiaria to meto tema – „taikos balandžiai”. Be šių paukščių, ant sienos iš suvirintų plieninių juostų dar išraityti saulės spinduliai, besišypsančios moters veidas.
Gal, kad gyvena tarsi kokioj istorijos laboratorijoje, mažųjų miestelių senbuviai tapo savotiški filosofai, šiuolaikinio, beprotškai skubančio pasaulio rezistentai. Tarpusavyje bendraudami, žaismingai, negailėdami smilgių pastabėlių aptaria ir savo sėkmes ir taupymo resursus, seimūnų, madingų siuvėjų veiklą, pasišaipo iš kokio ministro nusišnekėjimų, apkalba šokančius – dainuojančius politikus, žiuri komisijų kvailiojimus. Vėlai rodomos TV programos snobams, miestelių išminčių dėmesio retai sulaukia, mat, ankstų rytą, vėl prasideda naujas, gyvenimo įvairove traškantis, ilgadienis.
gera skaityti
Iš dalies – taip. 🙂 Tačiau man atrodo, kad ūkininkui kasdieniai darbai į tokią pačią rutiną susilieja kaip miestiečiui jo darbai.
Bet aišku, grynas oras, gamta, pažįstami kaimynai….
O kaime yra ir ne ūkininkų, pvz. aš.
Lietuva, pavirtusi į božnycėlių arealą.