Apie liaudies dainininkę Birutę Zalanskaitę
Dr. Egidijus Mažintas, „Kultūros aktualijos“, 2003, Nr. 5(34)
Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos mokytoją ekspertę, liaudies dainininkę Birutę Zalanskaitę laikyčiau kultine asmenybe lietuvių liaudies dainų atlikimo baruose, humanistine lietuvių tėvų ir protėvių dainų išpildymo kultūra bei meniškumu įsiterpusią į geriausių pasaulio liaudies dainų interpretatorių olimpą.
Tai originali, įvairiapusio talento ir darbštumo menininkė. Liaudies dainininkė B.Zalanskaitė taupiomis priemonėmis išryškina lietuvių tautos optimizmą ir dvasios dosnumą, tradicijų, papročių, senų dainų ir giesmių įvairovę.
Gyvybę tiems žodžiams suteikia tik patys dainininkai, – yra prasitaręs M. Martinaitis apie liaudies dainininkus. – Dainų forma, žodžio funkcija, eiliavimas, gausūs pakartojimai yra visų pirma pritaikyti dainuoti. Poetinės išraiškos priemonės – jos ne visada tinkamos skaityti.
B. Zalanskaitė yra gerokai pralenkusi kitas, visiems gerai žinomas liaudies dainininkes, ne tik lietuvių liaudies dainų supratimu, išpildymu, profesionalumu, vokaline kokybe bei autentiškumu, bet visų pirma muzikalumu. Svajoju, kad menininkė parašytų savo išgyventų dainų knygą, kaip kad prieš tris dešimtis metų yra padariusi Anelė Čepukėnienė autobiografinių dainų knygelėje „Oi tu, kregždele“.
Trečioji liaudies dainų atlikėjos garsajuostė pavadinta “Ant tėvelio dvarelio” . Ją esu padovanojęs Kanados lietuviams, kurie netrukus man atsiuntė puikią šių B. Zalanskaitės meninio įdainavimo įvertinimą lietuviškame „Tėviškės žiburių“ numeryje.
B. Zalanskaitė tarsi kaimo žiniuonė, vaistažolių rinkėja, intuityviai pasitelkusi psichologinę dainos interpretavimo tikimybę, jautriai subtiliai sustyguodama garsų lakštais ir niuansuotais pojūčiais senovines giesmes, čia pat žiūrovų akivaizdoje jas kuria spalvingai ausdama, apmąstydama muzikinį audinį, mums mielais – kaimo, motinos-žemės, gimtinės vaizdais, skaisčiais vaidilučių paveikslais.
Šie vaizdiniai B. Zalanskaitės mene atgimsta skaudžiais ar maloniais protėvių nugyventais gyvenimais, Mardasavo kaime prabėgusios vaikystės prisiminimais: kryžiais pakelėse, koplytėlėmis, kaimo vienkiemiuose giedamomis giesmėmis per darbymetį ir laidotuves. Čia šalia tyliojo Merkio ir sekliosios Olos klausydavo skubančių šaltinių, o iš trisdešimties Mardasavo kaimo sodybų įsidėmėdavo ir užsirašydavo liaudies dainų melodijų aidus. Nuo mažens mokėsi dirbti įvairius darbus, rinko vaistažoles, domėjosi istorija, į sąsiuvinį surinko per šimtą dzūkiškai sukirčiuotus gimtųjų apylinkių, kiemų ir laukų pavadinimus.
Tada vaikystėje ji pirmą kartą pagalvojo apie Rūpintojėlį kaip apie našlaičių globėją. Dzūkijoje nuo pokario gyveno iš Sibiro pabėgusių našlaičių, tremtinių vaikų. Vaikučių niekas neglobodavo, augo atmesti, paniekinti, jų niekas nepaglostydavo ir neužjausdavo, kaip ir pavainikių, ne vietoj ir ne laiku gimusių. Visa tai Zalanskų Birutę jaudino. Be graudulio tų laikų negalinti prisiminti ir dabar. Tada, kai su tėveliu pradėdavo giedoti, įsitraukdavo aplinkiniai Mardasavo giesmininkai, ir visi dalyvaujantys tapdavo kitokie, pereidavo iš kasdienio gyvenimo i kažką aukštesnio, norėjosi, kad lietuviškos giesmės nenutiltų, amžinai skambėtų.
Menininkės atliekamos giesmės ir dainos – autobiografiniai motyvai, turintys praeities kvapą, apgaubti trapia vienišumo aureole nūdienos kičinio meno šalies švenčių ir tautinių renginių scenų ritmuose. Giedodama B. Zalanskaitė veda klausytoją vingiuotais, retai vaikštomais lietuvių liaudies dainų bei giesmių tekstais, siekdama kuo labiau įsijausti į simbolines prasmes, buitines detales, apeigų dermes, tradicinių švenčių poteksčių alėjas, tautos lūkesčius ir dvasingesnio gyvenimo viltis. Skaudūs tikrovės susidūrimai, jaunimo abejingumas liaudies dainai, masinis popkultūros siautėjimas tarsi nepaliečia B. Zalanskaitės pasirinkto kredo – ieškančios ir surandančios tiesą sunkiame menininkės kelyje į liaudies dainų atlikimo aukštumas. Liaudies dainų atlikimas – tai gyvenimo būdas, pasaulėjautos dalis.
Liaudies daina – gyvenimo būdas
„Nieko dzūkiškesnio nerasčiau už Zalanskus nuo dainų iki gyvenimo būdo“, – yra pasakęs rašytojas Romas Sadauskas. Iš tų pačių Dzūkijos apylinkių kilęs rašytojas liaudies dainininkės įdainuotą kasetę vežiojosi po visą pasaulį ir klausydavosi kas kartą, kai tik pasidarydavę liūdna. V. Zalanskaitė, giedodama savo gimtosiose apylinkėse girdėtas, taip pat tėvų Onos ir Petro dainuojamas dainas bei giesmes, primena lietuviškų kaimų audėjas, noriai perduodančias amato paslaptis jaunesniosioms kolegėms. Lietuvių liaudies dainų lobiais menininkė dosniai dalijasi su visais.
Indų gyvenimo mokytojas Šri Shankaras, lankydamasis Varšuvoje, prisipažino: „Meilė tai ne emocija, o egzistencija“. Perpildytame Varšuvos teatre žiūrovams patiko viešnios B. Zalanskaitės dainavimas. Mokytojas Guru pakvietė druskininkietę į sceną šalia savęs, anot poetės N. Miliauskaitės, „susikaupusią, iš sielos gelmių nuostabiai giedančią tautietę. Mokytojas, klausydamas Birutės dainuojamos liaudies dainos, įsitikino sanskrito ir lietuvių kalbos giminyste“.
B. Zalanskaitė apgailestauja, kad sovietmečiu buvo užrašinėjamos tik lietuvių liaudies dainos, o giesmininkai, mokėję daug senų giesmių, jas nusinešė į kapus. Norėdama užpildyti šią spragą Birutė spėjo parengti savo tėvelio, liaudies dainininko Petro Zalansko, garsajuostę „Mardasavo dainos“, taip pat savo įdainuotas „Religines giesmes“, „Protėvių dainas“ ir „Ant tėvelio dvarelio“. Liaudies menininkų Zalanskų gimtinė – Mardasavo kaimas, Dzūkijos pušynuose tarp Marcinkonių ir Merkinės.
Vos trylikos metų sulaukusi Birutė išvyko Vilniun. Norėjo mokytis dainavimo, bet buvo per jauna, tad pateko į kanklių specialybę. Baigusi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos technikumą (dabar Vilniaus konservatorija) ir Lietuvos muzikos akademiją pradėjo pedagoginę veiklą. Visada malonu matyti Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos kanklių ir fortepijono mokytoją – ekspertę, solistę B. Zalanskaitę, dzūkiškos ramybės simbolį ir lietuviškų dainų bei giesmių neišsenkantį lobyną, skambantį šaltinį.
Ji turi savitą skambesį, liaudies dainos įprasminimo, įamžinimo raktą, remdamasi išgyventais ir patirtais tėvų meilės bei išminties klodais, dainuodama paveldėtomis tėvo intonacijomis, nuotaikomis ir lemties spalvomis. Poetas M. Martinaitis stebisi, kad kartais liaudies menininkai vaizduojami kaip nemokšos, o iš tiesų jų kūryba alsuoja šviesiu optimizmu, atskleisdama patį giliausią mąstymą.
Kilnus dainuojančiosios siekis byloja pratęsti save, siekti to paties, ko dešimtmečiais ieškota kituose – paprastumo, tiesos, meilės ir doros. Menininkės kredo siejasi su vydūniškuoju: „Tautos kalba – žmoniškumo giesmė“.
Padėti pasiryžęs mokytojos žvilgsnis
B. Zalanskaitė parengė trylika kompozitorių B. Dvariono ir J. Švedo respublikinių konkursų bei apžiūrų laureatų. Retas šalies pedagogas gali pasigirti tokiu pedagoginiu kraičiu.
„Praėjo nemažai laiko, o vis kaip šiandien man ji gyva, pirmoji mano Mokytoja“, „Malonūs, padrąsinantys žodžiai – šypsnys“, „Laukdavau pamokų – jose malonu, šilta“, „Sunkūs pirmieji žingsniai, pianino klaviatūra, sudėtingi pasažai buvo lengvi, nes juos lydėjo reiklus, padėti pasiryžęs Mokytojos žvilgsnis“, – taip savo prisiminimuose B. Zalanskaitę apibūdina jos auklėtiniai, konkursų laureatai.
Pamokose B. Zalanskaitė plėtoja dialogą, padedantį užmegzti dvasinį ryšį tarp pedagogo ir mokinio. Štai kaip ji komentuoja misiją auklėjant vaikus:
Svarbiausias tikslas – sutvirtinti jauno žmogaus šaknis, sustiprinti pamatus, į kuriuos moksleivis galėtų remtis visą gyvenimą. Sąmoningas krikščionis, humanistas, doroviškai ir intelektualiai subrendęs, laisvas ir šviečiantis žmogus, siekiantis savo gyvenimo pilnatvės ir darąs kitų gyvenimą šviesesnį – toks mano kuklus siekis.
Išaugusi gražių tautiškų tradicijų šeimoje, mokytoja kuria mokykloje savo mokiniams apie save gėrio ir grožio aplinką, adekvačią tai, kurioje augo gimtoje tėvelių trobelėje.
Tautinės giesmės ir verkavimai
Kodėl religinis gyvenimas ir tikinčiųjų dalyvavimas Bažnyčioje šiuo metu Lietuvoje vadinamas klaidžioj imu dykumoje? „Dažnai žmonės, lankantys religines apeigas, nesupranta krikščioniškosios misijos esmės,“ – įsitikinusi druskininkietė. Dainininkė, rengdamasi naujoms programoms, taip pat tautinių giesmių giedojimui per religines apeigas Ratnyčios bažnyčioje, konsultuojasi su šios bažnyčios klebonu Almantu Kibirkščiu ir vargonininke Jolita Žiukaitė bei Liškiavos bažnyčios vargonininku Almantu Šturma.
Mardasavo kaimo dzūkiškos dainos puoselėtoja yra ir Angelė Jakavonytė-Stoškuvienė, giesmių išpildymo tradicijas paveidėjusi iš trečios kartos giminaičių – senelės Antosės ir mamos Stasės Jakavonienės. Mūsų šeimos verkavimo tradicijos siekia keturis šimtus metų. Per verkavimą jaučiu tarsi kalbuosi su mirusiu, išsakau visus savo jausmus giedamu žodžiu, – pasakoja Vieciūnų vaikų lopšelio darželio vyr. auklėtoja Angelė Stoškuvienė. Angelei iš mažens, būdavo, verkaujant prie mirusio žmogaus buvo kartu ir baisu, ir gražu. Neseniai prieš pora metų apverkiant mirusį tėvelį Vytautą, tiesiog giedama rauda pravirko iš širdies žodžiu:
Mylimas tėveli, brangiausias tėveli,
Jau tu nepareisi iš šitų namelių,
Be jovaro durelių, be sciklalio langelių,
Jau tu nematysi savo dukrelių,
Kaip žalių rūtelių,
Jau tu neregės i savo sūnelių
Kaip ąžuolėlių.
Dar iš mamos išmoko kalbėti rožančių (tai šiuo metu nebūdinga jaunoms moterims), giedoti šventas giesmes, eiti į bažnyčią, siūti žiurstelius ir puošti jais sodybos kryžių, ir švęsti visas religines šventes kaip pridera lietuvei katalikei moteriai. Tačiau verkaudama Angele tiki, kad bendrauja su mirusiojo vėle:
Mes tavy lauksim,
Kaip šviesios saulalės,
Tai mes pasiilgsim,
Ilgų laukimėlių.
Tradicijos turi pasekėjų
Tolimajame Solt Leik Sityje (JAV) prieš dešimtmetį mano sutiktas Angelės sūnus Andrius Stoškus, tuomet buvo Provo (JAV) universiteto stažuotojas, dabar – Europos ir Amerikos universitetų matematikos profesorius, dažnai savo studentams pasakoja apie Mardasavo kaimo tradicijas. Koks mažas kartais pasirodai tu, pasauli. Tolimiausiuose kampeliuose yra išsimėtę nuostabūs meninės prigimties kuklūs lietuviai. Kaip gražu, kad mokslininkai yra puikūs lietuviškų liaudies dainų bei giesmių puoselėtojai. Šis išsilavinęs vaikinas savo protėvių tradicijų išmoko Mardasavo ir Vieciūnų kaimuose. Įsidėmėjau Andriaus žodžius: “Savo tikėjimo ir lietuviškų vertybių neišmainysiu į brangiausius pasaulio turtus”.
Mardasaviškiai sugeba diegti estetines ir filosofines lietuvių liaudies vertybes, iš savo senelių paveldėtas, ne tik artimiesiems, saviems – toli nuo tėvynės atsidūrusiems lietuviams, bet ir svetimtaučiams. Iš tokių nuostabių šeimų į gyvenimą išėję lietuviškų tradicijų puoselėtojai moka sudominti ir įtaigiai papasakoti apie Nemuno šalį, senais piliakalniais ir upėmis bei ežerais nusagstytą kraštą, žmonėms iš kitų valstybių, kurie niekada nebuvo ir vargu kada atkeliaus į šį tolimą padavimais bei legendomis apdainuotą kraštą.
Sovietmečiu mokytojaujant muzikos mokykloje ateistai priekaištaudavo, kad jiems, pedagogams, rengiantiems šviesų jaunimą socialistiniam rytojui, turėtų būti svetimi religiniai ir tautiniai jausmai. Sovietmečiu B. Zalanskaitė, kaip viena gabiausių Respublikos pedagogių, ne kartą mėginta pristatyti “Nusipelniusios mokytojos” apdovanojimui. Tačiau mokytojos charakteristiką kategoriškai atsisakydavo patvirtinti.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, aktyvistai – ateistai tapo uoliais bažnyčių choro dainininkais, išmoko giedoti giesmes ir garbinti Dievulį. Vietoj šventųjų Lenino ir pirmųjų CK generalinių sekretorių raštų paėmę į rankas maldaknygę, ėmė poteriauti ir išpažinti nuodėmes klebonui taip pat uoliai, kaip netolimoje praeityje partkomo biure, bausdami už tikėjimą darbščią Dzūkijos mokytoją.
Birutė gieda įvairiuose koncertuose, renginiuose, šv. Mišiose. Dainuoja klasiką, gieda grigališkąjį choralą, psalmes, senųjų kompozitorių kūrinius. Į šių giesmių, kuriose susipina Viešpaties meilės ir patriotizmo tėviškei jausmų pilnatvė, pasirengimą ji įtraukia ir savo auklėtines, įgaunančias liaudiško dainavimo tautiniuose renginiuose reikiamų įgūdžių.
Gražaus, malonaus tembro menininkės balso yra yra klausęsi Liškiavos, Druskinininkų, Ratnyčios, Gerdašių, Merkinės, Marijampolės, Kalvarijos ir kitų parapijų tikintieji, Panevėžio ir Putnamo (JAV) moterų vienuolynų gyventojos.
Dainininkė tęsia savo mokytojų tradicijas
Svarbiausias liaudies dainų atlikėjos mokytojas ir įkvėpėjas – tėvas, anot tautosakininko Norberto Vėliaus, savo kūryba grindęs pavasario, gėrio ir meilės pasaulėjauta. Petras Zalanskas Lietuvos mokslų akademijai įdainavo 400 liaudies dainų, pasekė 150 pasakų, sakmių ir nu tikimų.
Dukters Birutės repertuare, kuris nuolatos plečiasi, yra per 300 dainų: respublikiniuose radijo įrašų fonduose saugomi 72 įdainavimai.
Muzikologės prof. Jadvygos Čiurlionytės mokinė, liaudies dainininkė B. Zalanskaitė tęsia, turtina ir populiarina tautos gyvąsias tradicijas, puoselėja mūsų etninę kultūrą. Įdomu tai, kad menininkė pasižymi fenomenalia atmintimi – vos kelis kartus pasimokytą kūrinį gali išpildyti žiūrovų akivaizdoje be klaidų, atmintinai.
Kokia triukšminga muzika lydi ryto pašnekesius per radiją ir televiziją, Klausytojus tai vargina, didina įtampą. Šią problemą muzikologai apleido, o psichologai ja nesidomi, tad klausydami žinių užteršiame pasąmonę ir aliname save nevertinga informacija, – pasakoja liaudies dainininkė. Šokių ir ilgiausių bučinių maratonai, lydimi trankiu ritmu, – tai mirties kultūros pavyzdys. Paaugusios mergaitės nežino ne tik savo senelių, bet ir mamyčių mergautinių pavardžių.
Birutė įsitikinusi, kad gyvenimas žemėje duotas kiekvienam iš mūsų tam, kad išmoktumėm mylėti. Tik meilė išvaduoja žmogų iš skausmo ir sunkumų. Užgavėnėse kaukes darome tam, kad jas po ritualo sudegintumėm, kaip blogio įsikūnijimą, o po to pradėtumėm sielos atgaivos metą, atsinaujinimą. Tūkstančius litų kainuojantys fejerverkai – nuolatiniai nūdienos lietuviškų švenčių ir renginių palydovai – neturi išliekamosios vertės. Mokykla turėtų ugdyti bendras žmogiškąsias vertybes, remdamasi lietuvišku mentalitetu, dvasinga aplinka, krašto žmonių ilgametės kultūros patirtimi, – sako menininkė.
Menininkės išgyventa liaudies daina – tai mįslė, kurią Birutė išsprendžia tobulai pasitelkdama ne tik plastinę lietuvės moters būseną, bet ir vidinę dvasinę rimtį. Akimirksniu atliekamosiose giesmėse persikūnija į daugialypį, įvairių liaudies dainų pobūdį, intuiciją ir jautriu kūrybiniu nerimu, atsakomybę išryškina lietuvių tautos optimizmą bei dvasios dosnumą, baltiškų tradicijų, papročių, melodijų bei žodinių prasmių įvairovę.
„Kultūros aktualijos“, 2003, Nr. 5(34)
