V.Muktupavelas. Baltų kultūros individualumo išsaugojimas ir atvirumas naujovėms

Skelbiame Latvijos Universiteto Letonikos centro vadovo dr. Valdžio Muktupavelo pranešimą, perskaitytą Lietuvos ir Latvijos forumo pirmajame suvažiavime 2005 m. Praėjus daugiau nei 5 metams šiame pranešime išsakytos mintys ne tik nepraranda savo svarbos, bet dar įsakmiau mums primena, kad dairydamiesi draugų ir vadinamų „strateginių partnerių“ vakaruose turime palaikyti daug glaudesnius ryšius su savo tikrais broliais šiaurėje. Be vienijimosi su latviais mes lietuviai šiuolaikiniame pasaulyje tebeliksime silpni  ir lengvai įveikiami (Alkas.lt).  

dr. Valdis Muktupavelas, Lietuvos ir Latvijos forumas  

Ar šiuolaikinę Latviją ir Lietuvą, palyginti su kitais kraštais, vienija glaudesni kultūriniai ryšiai? Ar šie ryšiai gali būti pagrindas kalbėti apie savitą kultūros regioną, ar ne? Kaip galima būtų nustatyti šio regiono tapatybę? Kokios ypatingos jo raidos perspektyvos? Štai tokie ir  panašūs klausimai yra mano pamąstymų centre. Nepretenduodamas į galutinius atsakymus, norėčiau aptarti kai kuriuos minėtų klausimų sprendimo kelius.  

Be kaimynystės ir panašių gamtinių salygų, svarbiausias Latvijos ir Lietuvos bendrumo aspektas yra giminingos tautos – latviai ir lietuviai – davusios vardą pagrindinėms nacijoms. Šios tautos neretai apibūdinamos vienu – baltų – vardu.  

Šiuolaikiniu suvokimu baltų tautos apibrėžiamos remiantis lingvisti-nėmis teorijomis apie giminingų kalbų grupes, šiuos atveju – apie indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupę. Paprastai ši grupė apima latvių, lietuvių ir prūsų kalbas. Tačiau diachroniniu požiūriu, neretai tik kaip apie teorinę įmanomybę, kalbama ir apie kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalų, jotvingių, galindų ir kitas kalbas. Tokiu būdu definuotos baltų šalys apima dabartinės Latvijos ir Lietuvos, o taip pat ir buvusios Prūsijos (Prūsijos hercogystės, Rytų Prūsijos) teritorijas, bei atskirus kaimyninius regionus, kuriuose dar palyginti nesenais istoriniais laikotarpiais konstatuojamos baltiškos sritys.  

Ar lingvistinis panašumas leidžia kalbėti ir apie bendrą kultūrą?  

Apskritai baltų lingvistinė erdvė daug labiau susiskaidžiusi, negu, sakykim, slavų, tad kartu su panašumais tenka konstatuoti ryškių skirtumų ne tik tarp didžiausių baltų pogrupių – rytų ir vakarų baltų, bet ir tarp atskirų vieno pogrupio narių – latvių ir lietuvių kalbų. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti skirtingą lietuvių ir latvių priklausomybės raiškos būdą. Pirmieji vartoja būdingą ir kitoms indoeuropiečių kalboms formą – aš turiu, palyginti su lenkų – ja mam arba vokiečių ich habe. Latvių man ir struktūriškai panaši į atitinkamą formą, esančią finougrų kalbose, pavyzdžiui, estų mull on. Su šiomis skirtingomis formomis susiję ir kitoks požiūris į nuosavybę ir, tam tikra prasme, taip pat ir elgesio modeliai. Taip indoeuropietiškasis bei atitinkamai lietuviškasis priklausomybės modelis numato atlikėjo veiklą, kad sau, kaip asmeniui, būtų užtikrinta ši priklausomybė. Savo ruožtu, finougrų, atitinkamai ir latviškajame modelyje priklausomybė apibūdinama kaip dalykų būsena asmens atžvilgiu, tad asmuo šiuo atveju nėra aktyvus. Galbūt, jei būtų galima lengviau konstatuoti tokių skirtingų modelių ir elgesio stereotipų dėsningumus, pasirodytų, kad statistiškai vidutinis lietuvis yra aktyvesnis už statistiškai vidutinį latvį turto, nuosavybės ir kitokio pobūdžio priklausomybės užsitikrinimo atžvilgiu.  

Panašios kalbos ne tik randasi bendru kultūros pagrindu, bet ir kuria panašias kultūrines formas. Žinoma, kitas klausimas, kokiu mastu kultūros panašumai siejasi su kalbų panašumais; manau, kad šioje srityje jau artimiausioje ateityje sulauksime įdomių minčių.  

Palyginti konservatyvi ir todėl bent minimaliai išlaikiusi seniausius kultūros sluoksnius tradicinė kultūra a priori laikoma giminingų tautų giminystės liudytoja. Apskritai, tenka pripažinti, kad lyginamųjų tyrinėjimų baltų arealo tradicinės kultūros srityje mažoka, o įvairiems apibendrinimams išreikšti neretai trūksta faktologinio pagrindo. Dėl to ypač norėtųsi išskirti Norberto Vėliaus studiją „Senovės baltų pasaulėžiūra“, kurioje įvairiems visos baltų teritorijos tradicinės kultūros aspektams analizuoti naudojami struktūralistiniai metodai. Autorius, remdamasis faktais, išryškina atskirų šio regiono dalių tarpusavio sąsają, kuri tam tikroje perspektyvoje gali būti traktuojama kaip supraetninės kultūros arelalas. Taigi Norberto Vėliaus darbas yra vienas pagrindinių tyrinėjimų baltų bendrystei apibrėžti.  

Baltų kultūrų suartėjimas ir išsiskyrimas šiuolaikinėje situacijoje  

Per porą pastarųjų šimtmečių baltų kraštus palietė procesai, kurie juos ir suartino, ir nutolino. 18 amžiuje didžioji šių žemių dalis, išskyrus Prūsiją, palaipsniui pateko į Rusijos imperijos sudėtį, tačiau išliko skirtinga raidos perspektyva. Baltijos gubernijos – Kuršas ir Vidžemė (kartu su Pietų Estija ir Estliandijos gubernija, žinoma) – pasižymėjo palyginti geru visuotiniu švietimu, kultūros lygiu ir mėgavosi ekonomiškai stipresnio regiono privalumais. Rusifikavimas, nors ir grubus bei sunkus, čia nesulaikė spaudos leidybos lotyniškais rašmenimis, kaip tai atsitiko Lietuvoje ir Latgaloje.  

Nuo 16 amžiaus baltai turėjo skirtingus pagrindinius švietimo centrus: prūsai, Prūsijos lietuviai ir Kuršo latviai – Karaliaučių, lietuviai ir latgalai – Vilnių, Vidžemės latviai – Dorpatą. O štai 19 amžiuje pagrindiniu švietimo centru Rusijos imperijoje baltams tapo Peterburgas ir panašia linkme pakreipė nacionalinės inteligentijos formavimąsi.   

Gana svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip kūrėsi naujos, moderniosios baltų nacijos, kokią simboliką jos pasirinko ir naudojo savo nacionalizmui konstruoti. Štai latviams viena simbolinių nacionalinio tapatumo konstrukcijos  atramų, šalia dainų šventės yra Krišjanio Barono “Latvių dainos” ir Andrejaus Pumpuro epas “Lačplėsis”. Jo pagrindinis herojus Lačplėsis iš tiesų yra sudidvyrintas pagonių kultūros atstovas, o jo kova su Juoduoju riteriu netiesiogiai reiškia priešiškumą Europos krikščioniškajai kultūrai ir jos plėtotei. Latvijos viduramžių valstybingumo forma – Livonija – taip įgijo negatyvaus stereotipo atspalvį, o kartu radosi ir idėja apie engiamą ir pavergtą latvių tautą.  

Kitaip buvo Lietuvoje. Čia viduramžių valstybingumas – LDK – tapo simboliniu nacionalizmo konstrukcijos pagrindu. Lietuvos valdovai, ypač Mindaugas ir Vytautas, įgijo mitologizuotų, pagonišką ir krikščionišką kultūrą atstovaujančių herojų aureolę, o fundamentalusis Teodoro Narbuto istorinis darbas “Dzieje staroźytne narodu litewskiego” –   nacionalinio epo statusą. Tad nepriklausomos valstybės susikūrimą po I pasaulinio karo buvo galima traktuoti kaip Lietuvos valstybingumo atkūrimą, taip, beje, pašalinant iš žaidimo kitą LDK paveldėtoją – Baltarusiją, kuri iki šiol smarkiai kenčia nuo istorijos deformuotos interpretacijos kompleksų.  

Toks latvių variantas antrojoje 20 a. pusėje pasirodė bent iš dalies pravartus sovietinei propagandai, kuri minėtąją negaciją prieš viduramžių valstybingumą ir prieš krikščionybę sėkmingai panaudojo savo ideologinėms machinacijoms, aktualizuodama ateistinius ir nuo Europos krikščioniškosios kultūros nutolusias pažiūras bei nuotaikas. To nebūtų galima pasakyti apie Lietuvą: tiek Gedimino pilis, tiek Trakai sovietų okupacijos metais buvo savotiškas nepriklausomybės, savo galios ir herojiškumo priminimas.  

Kitas galingas nacijos sąmoningų ir pasąmoninių simbolių savyje turintis elementas – himnas – tam tikra prasme atspindi skirtingas kultūros ir istorinės raidos dominantes. Karlio Baumanio protestantų choralas “Dievs, svētī Latviju” Dieve, laimink Latviją (iš pradžių “Dievs, svētī Baltiju” Dieve, laimink Baltiją) yra tarsi mitinės laimės šalies vizija (“laid mūs tur laimē diet” leisk mums ten iš laimės šokti), kurioje, beje, vyrauja lyčių lygiateisiškumas (“kur latvju meitas zied, kur latvju dēli dzied” kur latvių dukros žydi, kur latvių sūnūs dainuoja). Vinco Kudirkos “Tautiška giesmė” daug ryškiau orientuota istoriškai (“iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”), joje išreikštas patricentriškumas (“tu didvyrių žeme”) ir įtraukta aktyvi gerovės užtikrinimo programa (“tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei”).  

Paradoksalu, tačiau baltų tautų ir jų kultūrų nutolimas tam tikra prasme sustoja ir net atsigręžia priešinga kryptimi sovietinės okupacijos laikotarpiu. Patekę į “tautų kalėjimą” Sovietų Sąjungoje, Latvija ir Lietuva, kartu su Estija atsidūrė politine, socialine, ekonomine ir kultūros atžvilgiu panašioje situacijoje. Ištisą pusės amžiaus laikotarpį kultūrinis gyvenimas, švietimas buvo kreipiami panašia linkme, veikė panašios sovietinės sistemos diktuojamos organizacijos formos, taip pat palyginti panašus pasipriešinimas – neformalioji opozicijos kultūra. Šios situacijos atomazga – dainuojanti revoliucija – akimirkai suartino tris “Baltijos seses”, tarp jų Latviją ir Lietuvą kaip niekada, kad jau tolesniu atgautos nepriklausomybės laikotarpiu kiekviena jų eitų savo keliu.  

Panbaltizmas kaip siekis atnaujinti buvusįjį bendrumą  

Šiuo metu supraetninių ir supranacionalinių bendrijų, asociacijų, krypčių formavimąsi lemia įvairios aplinkybės, tačiau šalia tokių pragmatiškų faktorių, kaip ekonomikos arba saugumo interesai, vis didesnę reikšmę įgyja geografinė padėtis, kalba ir etniškumas, taip pat religija. Būtent kalba ir etniškumas yra pagrindiniai panetniškumo idėjos aspektai, o taip apibrėžtą bendrumą gali sustiprinti buvimas viename regione arba bendra religija.  

Panetniškumas kaip idėja, be abejonės, siejasi su moderniąja kultūra, savo šaknimis jis siekia švietimo epochą, ypač laikotarpį, kai Johann Gottfried Herder suformulavo nacionalizmo ideologijai svarbius teiginius – tauta, tautos dvasia, tautos dvasinės kūrybos turtai ir pan. ir kai kalbos tyrinėjimai pasiekė tą stadiją, kai buvo definuota kalbų giminystė, tam tikros kalbų grupės ir šeimos. Pirmo-sios panetniškumo idėjos apraiškos siejosi su 19 amžiaus didžiosio-mis giminiškų tautų bendrystėmis – slavais, germanais, deja, pansla-vizmui ir pangermanizmui suteikiant gana negatyvių spalvų. Tačiau mažųjų tautų – finougrų ar baltų – panetniškumas ryškiai skiriasi nuo atitinkamo fenomeno didžiųjų tautų asociatyviuose dariniuose.  

Tad panbaltiškumą būtų galima apibrėžti kaip pažiūrų apie pirminės kūrybinės dvasios gyvavimą baltų tautų bendrystėje ir jos panašias apraiškas tautos dvasinėje kūryboje. Viena panbaltiškųjų interesų krypčių tokiu atveju būtų giminingų tautų dvasinės kūrybos turtų įsisavinimas, leidžiantis rasti pirminio dvasingumo kvintesenciją, kuri, sąmoningai naudojama, savo ruožtu leistų išsaugoti senąjį paveldą.  

Vis dėlto panbaltiškumas – tai ne tik dėmesys tradicinės kultūros paveldui ir jo išsaugojimui. Ne mažiau svarbu šį  paveldą aktualizuoti, kūrybiškai jį įsisavinti ir jo pagrindu kurti naujas formas. Taigi svarbi panbaltiškųjų inetersų kryptis yra naujų kultūros dimensijų išryškinimas, kurių pagrindas yra baltų kultūra, tačiau kurių plėtotės vektorius krypsta į tą nepažįstamąją sferą, kurioje etniškai apibrėžtos vertybės ištirpsta, išsisklaido absoliučiųjų, universaliųjų formų ir idėjų transcendecijoje.  

Baltų kultūrinė erdvė ateityje  

Naujas kultūrines vertybes kuriantis panbaltiškumo aspektas yra svarbiausia, kas jam suteikia žmogiškosios reikšmės, ir kas jį iš formalios ideologijos paverčia kultūros plėtotės gaire bei susieja kultūrinį paveldą su ateitimi. Tai dideliu potencialu apdovanota kūrybinė galia, kuri jau iki šiol yra pasireiškusi gana įvairiai. Čia galima paminėti ir Broniaus Kutavičiaus oratorijas, ir Pėterio Brūverio poeziją, ir giminingų tautų dalyvavimą daugelyje kitų muzikos, literatūros ir meno tekstų. Tai ir neformalūs pasidainavimai studentų susibūrimuose, tautodailės mugėse arba folkloro festivaliuose, įsisavinant vieniems kitų repertuarą. Tai ir kūrybinių anachronistų veikla arba, sakykim, etnometalistų, tokių kaip “Skyforger”, kurie baltškuosius jausmus transformuoja į savo subkultūrai būdingas žymes. Ko gero, potraukį būti baltu šiuolaikinėje situacijoje galima apibūdinti kaip tam tikrą postmodernistinį iššūkį, kūrybinį žaidimą giliai žmogiškomis taisyklėmis.  

Įvairiapusiai ryšiai, kurie buvo, yra ar tik pradėję formuotis tarp Latvijos ir Lietuvos tautų, yra tam tikras garantas baltų kultūrinei erdvei egzistuoti ir ateityje. Norėčiau pabrėžti, kad ši kultūrinė erdvė nebūtų išbaigta be savo atskiro nario – prūsų. Ši tauta, nors ir virtuali, vis dar egzistuoja, ir tik nežinantieji arba veidmainiai apsimeta, kad nepastebi tų baltiškųjų prūsų kultūros sluoksnių, kuriuos iki šių dienų išsaugojo tūkstančiai dar gyvų prūsų palikuonių. Kanadoje gyvenantis prūsas Horstas Domnikas paklaustas: „Argi prūsai nėra išmirę?“, atsakė: „Argi manai, kad kalbi su numirėliu?“  

Prieš keletą dešimtmečių Imantas Zieduonis rašė “Es tev savu dvēseli atveru, mās, tīra mana dvēsele slēpdamās” Aš tau savo sielą atveriu, sese, švari mano besislepianti siela, ir baigė žodžiais “baltu baltu dvēselīte ar migliņu aplaidās” balta baltų dvaselė miglele pasidengė. Šiandien norėtųsi pro miglų tumulus pažvelgti į šia dvasią ir įžvelgti vis dar rusenančią liepsnelę.