Lenkijos lietuvių bendruomenės ryšiai su Pasaulio Lietuvių Bendruomene ar – plačiąja prasme – už Lietuvos ribų gyvenančiais lietuviais turi gilias tradicijas. Seinai XIX-XX a. sandūroje tapo reikšmingu lietuvių švietimo ir kultūros centru. Nuo 1818 m. čia buvo Seinų vyskupijos centras, 1826 m. įsikūrė Seinų kunigų seminarija, o 1906 m. pradėjo veikti „Šaltinio“ spaustuvė, lėmusi tai, kad Seinų vardas buvo siejamas su knygų ir laikraščių leidyba. Tad natūralu, kad 1919-1920 metais dėl Seinų krašto priklausomybės Lietuvai įnirtingai kovojo atgimstančios Lietuvos ir šio krašto savanoriai.
Visa tai, ką XIX-XX a. pavyko Seinuose ir Punske sukurti, vėlesniu laikmečiu tapo didžiuliu vidiniu potencialu, kurio pagrindu kūrėsi ir brendo dabartinė Lenkijos lietuvių bendruomenė. Ta garbinga praeitis šiai bendruomenei leido ištverti sunkius tarpukario ir socializmo periodo išbandymus. Buvo atspirtis tvarkant švietimo ir kultūros išsaugojimo klausimus, kuriant jau 50 metų gyvuojantį „Aušros“ žurnalą, ginant savo teises Bažnyčioje ir, žinoma, niekada nepamirštant Lietuvą ištikusios okupacijos padarinių.
Visą šį laiką nenutrūko ryšiai su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Matyt, tai lėmė daugybė veiksnių. Vienas jų tas, kad jau minėtoje XIX-XX a. sandūroje Seinuose dirbo arba mokėsi dalis būsimos išeivijos elito. Seinų krašto likimas jiems rūpėjo, kai kas galbūt jautė sentimentą ar net pareigą neužmiršti. Net įvykus Lietuvos okupacijai Seinų vardas kartkartėmis buvo linksniuojamas išeivijoje nenuilstamai dirbusių Lietuvos diplomatų korespondencijose, apie Seinus ir Punską kalbėjo Vatikano radijas, rašė „Draugas“ ar „Tėviškės žiburiai“.
Lenkijos lietuviai visuomet gyveno (plačiąja prasme) arti Lietuvos. Todėl ne visuomet galint patekti į okupuotą Lietuvą Vakarų šalyse gyvenantiems lietuviams lengviau pasisekdavo atvažiuoti į Seinus ir Punską ir taip palaikyti ryšius su pogrindyje kovojančia Lietuva. Lenkijos lietuvių ryšius su išeivija matė KGB ir Lenkijos saugumas. KGB bylos pavadinimas „Tramplinas“ trumpai ir aiškiai nusako tų metų realijas ir Lenkijos lietuvių vaidmenį.
Atgimus Lenkijos ir Lietuvos valstybėms padėtis diametraliai pasikeitė. Ryšiai su Lietuva ir užsienyje gyvenančiais lietuviais įgavo kitą dinamiką. Nors gyvename dar „arčiau“ Lietuvos negu kada nors anksčiau, ryšiai su užsienio lietuviais nė kiek nesusilpnėjo.
Punskui švenčiant Žolines, Seinų ir Punsko krašte viešėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė bei PLB atstovė Lietuvoje Vida Bandis. Lankydamosios viešnios pagerbė Lietuvos savanorių, žuvusių 1920 m., atminimą Berznyko kapinėse, aplankė lietuvišką „Žiburio“ mokyklą, buvusius Seinų kunigų seminarijos rūmus, Seinų baziliką, turėjo progos pamatyti vaizdingas mūsų krašto apylinkes, svarbias istorines vietas, bendravo su LLB lyderiais. Šia proga ir pakalbinome PLB pirmininkę Reginą Narušienę.
Petras Maksimavičius:
– Koks pirmas įspūdis apsilankius vadinamajame Suvalkų trikampyje?
Regina Narušienė:
– Kai atvykome, visai nepajutau, kad esu už Lietuvos ribų. Tik vėliau, kai pradėjome lankyti su lietuvių kultūros paveldu susijusias vietas, bendrauti, kalbėtis apie Lenkijos lietuvių bendruomenės gyvenimą, greit supratome, jog vis dėlto esame Lenkijoje.
– Ką naujo sužinojote? Ar po apsilankymo nepasikeitė jau anksčiau nusistovėjusi Jūsų nuomonė apie Lenkijos lietuvių padėtį?
– Pasakysiu labai atvirai. Žinojau, kad lietuviai Lenkijoje buvo ir yra skriaudžiami, bet norėjau tai pamatyti savo akimis. Man labai keista pasirodė Lenkijos politika vietos lietuvių atžvilgiu. Pavyzdžiui, neįtikėtina, kad ligi šiol neleidžiama pagerbti lietuviams svarbių asmenų, kurie mokėsi ar dirbo Seinuose – kaip antai PLB kūrėjo Mykolo Krupavičiaus ar Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos. Man susidarė įspūdis, kad lietuviai čia laikomi svetimais asmenimis, jų kultūra, pastangos saugoti šio krašto unikalų istorinį paveldą – nepageidaujamos. Ne tik neleidžiama didžiuotis savo praeitimi, bet tą praeitį stengiamasi paneigti, iškreipti istorinius faktus. Aplankėme buvusius Seinų kunigų seminarijos rūmus, kur mokėsi žymūs Lietuvos mokslo, kultūros kūrėjai. Tie rūmai visiškai apleisti, apie tų rūmų garbingą praeitį nėra jokios informacijos. Vietoj to ant sienų kabo nuotraukos, kuriose pavaizduoti tariamai lietuvių padaryti nusikaltimai 1920 m. Seinuose. Štai tokiomis sąlygomis šiuo metu gyvena lietuviai Seinuose. Esu nusivylusi ir lenkų dvasininkų elgesiu, kurie tokiu būdu leidžia kurstyti neapykantą, nukreiptą prieš dalį tos pačios Bažnyčios tikinčiųjų – prieš lietuvius.
Ilgai galima būtų kalbėti apie lietuvių švietimo sąlygas ir pastangas jį siaurinti. Visi žinome, kad Lietuvos Vyriausybė išlaiko daugybę lenkiškų mokyklų Lietuvoje, kuriose savo gimtąja kalba mokosi tūkstančiai lenkų kilmės mokinių. Tuo tarpu Lenkija savo pareigų ir dvišalių įsipareigojimų nevykdo. Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje mokosi vos 100 lietuvių ir nuo pat mokyklos įsteigimo dienos neįstengiama skirti reikiamo finansavimo. Tai vienintelė lietuviška mokykla Seinų savivaldybėje, todėl ir finansinė našta Lenkijai neturėtų būti didelė. Tokia vykdoma politika. Lietuvių padėtis Lenkijoje yra labai kebli. Gaila, kad visi, kurie aplanko šį kraštą ir politiškai realiai galėtų padėti pakeisti esamą padėtį, dažniausiai mato tik, kaip gražiai šiame krašte lietuviai ūkininkauja, dirba ir savo pastangų dėka išlaiko tautiškumą, neužmiršta apie Lietuvos kultūros paveldą. Jie turėtų ne tik girti, bet ir realiai politiškai padėti.
– Kaip Seinų ir Punsko kraštas atrodo žiūrint JAV lietuvio akimis?
– Pirmas įspūdis tas, kad Jūsų gamta labai graži, ūkininkų sodybos gražiai sutvarkytos. Žmogus niekada iki galo nesupras realių gyvenimo sąlygų, jeigu jis pats ilgiau krašte nepagyvens ir viso ko nepatirs. JAV lietuviai tikrai žino apie Seinų ir Punsko kraštą, supranta, kad gyventi lietuviams Lenkijoje yra sunku, kad tai daugiausia sąlygoja skausminga istorinė praeitis.
Pavyzdžiui, aš anksčiau nelabai suvokiau, kodėl mano tėvelių požiūris į Lenkiją ir jos politiką buvo labai kritiškas. Žinoma, skaičiau istoriją apie mūsų bendrą praeitį ir atsiskyrimą, bet dabar geriau suprantu savo tėvų jausmus.
– PLB vienija 41 šalyje oficialiai įregistruotas lietuvių bendruomenes. Ar galima teigti, kad Lietuvos etninėse žemėse gyvenantys lietuviai, šis regionas, kaip nors kitaip atsispindi PLB politikoje?
– Lietuvos politikai yra įtikinti, kad užsienio lietuviai tik nori finansinės paramos iš Lietuvos. Toks sukurtas įvaizdis, bet jis yra labai klaidingas. Seinų ir Punsko kraštui svarbiausia yra Lietuvos politinė parama. Tai mes esame aiškiai išdėstę Lietuvos valdžiai, bet atrodo, jog jai tai nelabai suprantama. Daugelį problemų galima nesunkiai išspręsti, jeigu prasidėtų normalus Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio dialogas, o mažiau būtų kalbų apie strateginę partnerystę. Tos nieko nereiškiančios kalbos per ilgai užsitęsė. Jeigu abi šalys viena kitą gerbia, kaip deklaruojama, tai ir susitarti turėtų būti nesunku. Tuomet čia gyvenančių lietuvių padėtis pagerėtų, galbūt baigtųsi – kaip tai šiandien vyksta Seinuose – nuolatinis psichologinis spaudimas, pažeminimai. Susidaro įspūdis, kad šiandien tų negerovių nieks ir nenori pastebėti, laiko tai norma. Šiam kraštui reikia daugiau ne vizitų, o nuolatinio politinio dėmesio ir aiškios paramos strategijos. Juk čia gyvenantys lietuviai neapleido Lietuvos, tik sienos pasikeitė.
– Kokias šiuo metu problemas sprendžia PLB ir kuo jos aktualios šio krašto lietuviams?
– Visoms mūsų 41-oje šalyje veikiančioms lietuvių bendruomenėms yra svarbi Lietuvos pilietybė. Todėl daug aistrų kelia jos atėmimas iš užsienyje gyvenančių lietuvių. Mes matome, kad iš LR piliečio prieš jo valią atimant gimimu įgytą Lietuvos pilietybę yra pažeidžiamos Lietuvos piliečio teisės. Tokiu būdu naikinama lietuvių Tauta.
Svarbūs mums yra mūsų ryšiai su Tėvyne. Be tų nuolatinių ryšių užtikrinimo mūsų Bendruomenės veikla nebus efektyvi ir ilgainiui ji nustos gyvuoti. Šiandien Lietuva svarsto „Globalios Lietuvos“ strategiją. Joje mūsų pastangomis atsirado įrašas, kad viena iš pagrindinių Lietuvos politikos krypčių bus lietuvių tautinės mažumos teisių apsauga, ir tai taikytina visų pirma Lietuvos etninėse žemėse gyvenantiems lietuviams. Tačiau vėlgi nėra aiškiai suformuluotų krypčių ar priemonių, kaip tai padaryti.
– Nusistovėjęs požiūris, kad užsienyje gyvenantys lietuviai vien prašo privilegijų Lietuvoje ar laukia finansinės paramos. Kuo užsienyje gyvenantys (taip pat Seinų ir Punsko krašte) lietuviai padeda ar galėtų padėti Lietuvai?
– Mes, užsienio lietuviai, dirbame Lietuvos naudai savanoriškai, be atlyginimų ir kai kada be padėkos už nuveiktus prasmingus darbus. Mes save atiduodame Lietuvai. Ar yra brangesnis turtas kaip žmogus? Ką mes darome? Išlaikome savo tautiškumą, kalbą ir neleidžiame užmiršti savosios istorijos. Mes supažindiname užsieniečius su Lietuva ir jos istorija bei kultūra. Daugelis jų prieš 20 metų juk net nežinojo, kur Lietuva yra. Būdami gyvenamojo krašto piliečiai, mes galime padėti ir padedame Lietuvai stiprinti savo pozicijas pasaulyje. Užsienio lietuviai ilgus dešimtmečius primindavo pasauliui apie Lietuvos okupaciją, Tautos genocidą ir padarytą Lietuvai žalą. Vaizdžiai tariant, mes paaukojame savo talentus, įgytas žinias ir patirtį Lietuvai. Kai kas sako, kad po 20 Lietuvos nepriklausomybės metų jai tokia parama jau nebereikalinga. Tačiau aš manau, kad Lietuvos didžiausias turtas yra žmonės. Todėl nepriklausomai nuo to, kur jie gyventų – Lietuvoje ar užsienyje, negalima jų atstumti nuo Lietuvos. Tie, kurie gyvena už Lietuvos ribų, įgyja daug naujos patirties. Net jeigu jie fiziškai negrįš į Lietuvą, vis vien palaikys ryšius su giminaičiais, gimtojo kaimo ar miestelio bendruomenėmis. Šitaip jų įgyta geroji patirtis skverbsis į Lietuvą, o tai padės išspręsti esamas ar būsimas šalies problemas.
Ačiū už pokalbį.
Petras Maksimavičius
