Magija – tai aukščiausia realybė, tai jėga, apimanti giliausius žmogaus jausmus, sujungdama juos su visatos dėsniais, tai istorija, sujungianti šiuolaikinį žmonių dvasingumą su akmens amžiuje išsikerojusių ritualų slaptumu, tai misterija, gimusi sulig žmogaus atėjimu į šį pasaulį ir įvairiomis formomis tebevaidinama iki šiol mūsų spektakliuose; magija – tai galimybė peržengti realybės ribas, sujungiant praeitį, dabartį ir ateitį į vienį. Ir tam nereikia jokių ypatingų galių ar talentų, užtenka tik gebėjimo žiūrėti į daiktus giliau, įžvelgti jų senąją prigimtį, sulieti jų praeitį su dabartimi, dabartiniame materializme atkapstyti senosios pasaulėjautos vaizdinius, kurie veda prie pirminio taško, iš kurio viskas atsirado, prie to pirminio graikų Chaoso, prie to Nieko, iš kurio viskas prasidėjo, prie Didžiojo Sprogimo, kurio paslaptingame vyksme išryškėjo mūsų gyvenimų misterija, ir vaidinimas prasidėjo…
Kas pasakys, kad mūsų gyvenimas nėra tik vaidinimas, tik spektaklis, žaidimas, kurį stebi dievybės nuo savo akmeninio kalno? Kas rastų įrodymų, jog kai prasikalė mitinis kiaušinis ( Didysis Sprogimas), iš kurio gimusi gyvatė padėjo pamatus mūsų visatai (Saulės sistemos susiformavimas), tai nebuvo tik vaidinimo pradžia, kai atsitraukia sceninės užuolaidos ir į sceną įžengia pirmieji aktoriai (mes, žmonės), lyg žaidžiantys vaikai atkartodami sceną po scenos, vaidindami komedijas ir tragedijas, kurias susidomėję stebi dievai, kaip ir bet kuris teatro žiūrovas, mūsų vaidinimuose įžvelgdami savo gyvenimų atspindį? Kas išdrįstų teigti, jog teatras nėra pagoniškas ritualas, skirtas pavaizduoti, atkartoti dievų gyvenimo scenas, taip neleidžiant amžinam gyvybės ratui nutrūkti? Kas paneigtų, jog dar ir šiandien į teatrą eidami mes puošiamės, lyg išsiruoštumėm į vieną svarbiausių įvykių gyvenime? O gal iš tiesų mes einame į pasaulio virsmų misteriją, pradėtą vaidinti dar akmens amžiuje, kai žmogus pirmą kartą susidūrė su pasaulio realybe ir stojo akistaton su dievais, šio pasaulio šeimininkais?
Iš tiesų teatro ištakos siekia dar akmens amžių, kai pirmykščiai medžiotojai, taip pat ir tolimi mūsų, baltų, protėviai, pasigamino pirmąsias kaukes iš sumedžiotų žvėrių kailių. Pirmykščiai medžiotojai manė, jog pasaulio virsmus ir dėsnius galima paveikti juos atkartojant. Šis suvokimas iš kartos į kartą buvo perduodamas ir tokiu būdu pasiekė net mūsų laikus, negana to, išėjęs iš politeistinio pagoniško dvasingumo ribų persikėlė į monoteistines religijas (plg. mišios, paskutinės vakarienės nuolatinis atkartojimas). Pagonis iš esmės yra materialistas, jis siekia ne transcendentinio pasaulio, bet būtent tą transcendentinio pasaulio šventumą ir dvasingumą perkelia į šią žemę, į šį materialų pasaulį, paversdamas jį šventa, amžina magijos jėga pulsuojančia vieta. Pirmykščiai medžiotojai, stengdamiesi paveikti laimikį, persirengę medžiojamais gyvuliais ir plėšrūnais atlikdavo pirmąsias magijos misterijas. Aplink laužus, pirmykštės gyvybės ir dieviškumo simbolį, jie šokdavo ir giedodavo, atlikdami magiškus veiksmus, vaidindami pirmykščiame teatre. Pirmiausia misteriją visada pradėdavo žynė, apsirengusi plėšrūno kailiais. Ji aukodavo dievybėms, prašydama padovanoti žmonėms laimikį, kad žmonija galėtų išgyventi. Lygiai taip senovės graikai, teatro pradininkai, praėjus daug tūkstančių metų prieš vaidinimą kreipdavosi į dievą Dionisą… Po šių aukojimų prasidėdavo vaidinimas. Žolėdžiais gyvūnais persirengę medžiotojai šokdavo aplink laužą, vaizduodami nesutramdomą gyvūnų bandų lėkimą į neišmatuojamus tolius. Aktoriai vis sukdavosi ratu, vaidindami bandoje esančių gyvūnų neapsakomą gausybę. Tada prie vaidinimo tuoj prisijungdavo ir į šokį įsijungdavo pirmykščiai medžiotojai, laidydami ietis į medžiojamais gyvūnais apsitaisiusius aktorius. Taip jie stengėsi užtikrinti gerą laimikį. Šis pirmykštis vaidnimas paklojo pamatus dabartiniam teatrui. Jau tada teatras reiškė kažką sakralaus, transcendentinio, dvasingo. Tai buvo religinis ritualas, susiejantis žmogaus sielą su aukščiausia realybe, su visatos dėsniais, suvienijantis žmogų ir pasaulį ir taip pakeliantis jo sielą į aukštumas. Dar ir šiandien teatras tarnauja tiems patiems tikslams, tik retas kuris iš mūsų žino, kur jis prasidėjo ir kam yra skirtas.
Vėlesniais laikais teatras persikėlė į mūšio lauką. Šiandien yra išlikę misionierių rašytų tektų apie nenugalimus pagonių karius, kurie kovos įkarštyje pavirsta vilkais, kurių nekerta nei kardas, nei strėlė. Iš kur šie nenugalimi vilkai? Yra žinoma, jog pagonys, tikėdami, jog galingo žvėries vilko dvasia persikels į jų kūnus, VAIDINDAVO vilkus tieisog mūšio lauke. Prieš mūšį jie apsitaisydavo vilkų kailiais, ant kaklo pasikabindavo šio žvėries iltis ar nagus, atlikdavo tam tikrus ritualus, kurių metu vilko siela pereidavo į žmogaus kūną ir visiškai jį užvaldydavo. Žmogus panirdavo į gilų transą ir tokios būsenos puldavo į kovą. Pagonių kariai, pasak misionierių, puldavo gaujomis it medžiojantys vilkai, jie susistaudgadami apsupdavo priešą ir jį pribaigdavo, o jų jėga išaugdavo dešimteriopai. Ilgus šimtmečius keltų, germanų, slavų, skandinavų ir baltų protėvius užklupus karui gelbėdavo… teatras.
Graikų teatras, laikomas teatro pradininku, buvo rengiamas Didžiųjų dionisijų metu ir skirtas buvo dievo Dioniso, vaisingumo ir vynininkystės globėjo, garbei. Dionisijos vykdavo kovo – balandžio mėnesiais. Būtent tuo metu, kai baltai šventė Jorės šventę, keltai ir germanai – Belteino naktį. Kas tai per šventė? Pasakojama, jog šios šventės, vadinkime ją lietuviškai – Jore, metu Didysis dievas Perkūnas apvaisina deivę Motiną Žemę ir iš jos vandeningų įsčių gimsta visa gyvybė. Žemės įsčiomis buvo laikomi vandenys. Šį mitą XX amžiuje įrodė du JAV mokslininkai Stenlis Mileris ir Haroldas Jurėjus, savo laboratorijoje sukūrę pirmykštės žemės modelį ir paleidę elektros išlydį taip imituodami žaibus. Po kelių dienų kolboje susidarė visos gyvybei egzistuoti reikalingos mineralinės medžiagos. Taigi tai, ką žinojo jau akmens amžiaus žmonės ir atpaskaojo savo mituose, krikščioniškasis pasaulis sugebėjo atrasti tik XX amžiuje, taip keliais tūkstantmečiais atsilikdamas nuo viso pagoniškojo pasaulio. O pagonys, gerai žinodami šį biologinį ir fizinį mūsų pasaulio virsmą, dievo Perkūno ir Žemės Motinos aktą, pagimdžiusį visą gyvybę, kiekvieną pavasarį, kai ištirpęs sniegas vandeniu (Žemės įsčių vandeniu) užliedavo visą pasaulį, švęsdavo linksmiausią šventę – Jorę. Jos metu, kaip ir kitų savo švenčių metu, pagonys atkartodavo scenas iš dievų gyvenimo. Todėl visame pasaulyje, pradedant Mesopotamijos civilizacijomis ir baigiant baltų kraštu, šventės metu visi žmonės atkartodavo Perkūno ir Žemynos aktą, kurį dabar religijotyros mokslas vadina sakraline prostitucija. Tačiau iš tiesų žmonės, užsidėję kaukes, persirengę į dievą Perkūną ir Motiną Žemę visame pasaulyje vaidindavo didelę misteriją, įkūnijančią gyvybės gimimą. Taip ir graikų Dionisijos, kol nepavirto teatru, vaizduojančiu tragedijas ir komedijas taip pat iš dievų gyvenimo, tebuvo tik didelė misterija, kurią atėję krikščionys pavadino pasibaisėtinomis orgijomis, nors iš tiesų tai buvo aukščiausio šventumo suvokimas, išaukštinantis gyvybę. Ir Dionisijos, ir Jorė prasidėdavo eisena, kurioje persirengėliai vaidindavo įvairias gyvybės formas. Eisenoje eidavo žynys, žmonių dvasinis vadovas, o iš paskos sekdavo ir žmonės, ir „žvėrys“, ir „ paukščiai“. Ši eisena vaizdavo įvairių gyvybinių galių prisikėlimą. Iš šios eisenos kilo ir garsieji Venecijos karnavalai, kurių metu gausybė persirengelių dar kartą patys to nesuvokdami vaidindavo amžiną gyvenimo misteriją, vėl iš naujo įsukdami Gyvybės ratą.
Visuose mūsų archaiškuose ritualuose dalyvavo persirengėliai, pirmieji aktoriai, vaidinantys šį kartą ne žmonių malonumui, bet tam, kad įvyktų pasaulio virsmai, kad nesustotų amžinas Gyvybės ratas. Tokių aktorių visatos scenoje būta ir Kūčių, ir Užgavėnių, ir Vėlykų, ir Jorės apeigose. Tokie persirengėliai eidavo ir į karą ginti mūsų valstybės, tokie persirengėliai ir sutikdavo gimstančius mūsų protėvius, ir palydėdavo į pomirtinę kelionę. Visas gyvenimas buvo ir tebėra tik vienas didelis spektaklis ant trascendentinės scenos, kuris neleidžia pasauliui užmigti. Mes visi esame tik aktoriai ant dieviškosios scenos, atkartojantys dievų gyvenimus tam, kad amžinieji pasaulio virsmai nesustotų. Šiandien žmonės teršia gamtą, rodos, stabdydami natūralių jos virsmų veikimą, tačiau šiandien žmonės dar vis nenustojo vaikščioti į teatrą, vaidinti, švęsti archaiškų švenčių. Būtent šitas mūsų nenutrūkstamas ryšys su protėviais ir nuolatinis archaiškos misterijos kartojimas verčia saulę vėl pakilti, o gėles vėl pražysti pavasarį. Ir kuo daugiau mes vaidinsime savo misterijas, tuo daugiau gyvybinės galios įgaus pasaulis, tuo daugiau jėgos įgis ir mūsų siela. Dar antikos žmonės, kurie lankėsi pirmuosiuose teatruose, sakydavo, jog teatras – vienas iš būdų garbinti dievus. Tai suvokdami ir šiuolaikiniai pagonys neretai užsuka į teatrą, šitaip sąmoningai ir todėl daug stipriau įsukdami amžiną ir nenutrūkstamą Gyvybės ratą, kurį pradėjo Perkūnas ir Žemyna, pirmajame akte sukurdami gyvybę, kuri nepaliaujamai kasmet vis kartoja misteriją, jų pradėtą, ir tokiu būdu paleisdama į pasaulį dar daugiau gyvybės. Juk visi pasaulio gyvūnai Didžiųjų Dionisijų dieną vaidina Perkūno ir Žemės Motinos misteriją, suteikdami mums galimybę ateityje gėrėtis mažais mielais gyvūnėliais. Taip ir žmogus, neatsiejama gamtos dalis, norėdamas tokia ir pasilikti, kartu su visu, kas gyva, turėtų švęsti Jorę.
Šiandien krikščioniškame pasaulyje pagoniui gražu žiūrėti, kaip tarsi giliai pasąmonėje nujausdamas teatro sakralumą, žmogus puošiasi eidamas į teatrą, elgiasi santūriai, lyg šis pastatas, vadinamas teatru, būtų viena iš šventyklų seniems kaip pasaulis dievams. Gražu klausytis aktorių, kalbančių apie tai, jog teatras suteikia jiems nepaprastą sielos švytėjimą. O kur jau nesuteiks, jei į vaidinantį aktorių įsikūnija pirmykštės dvasios ir dievybės, suteikdamos jo sielai tokias pat privilegijas, kaip seniesiems žyniams. Visa bėda, kad šiuolaikiniai žmonės pamiršo senąją teatro prasmę, nebesupranta jo paskirties, nors giliai pasąmonėje tą ir nujaučia.
Sako, jog garbintojai ateina ir išeina, o dievai pasilieka. Jie niekur nedingsta. Tad ir šiandien teatras – tai krikščioniškame pasaulyje „šventvagiškai“ iškylanti pagoniška šventykla, iki šiol vaidinimais tebegarbinanti dievą Dionisą, suteikusį Žemei vaisingumą ir prikėlusį gyvybę gyvenimui.
