Virginijaus Kašinsko etnotapybos parodoje „Alkagiris“ perteikiama  šventųjų medžių ir miškų vaizdinė struktūra.  ALKAGIRIS –  tai šventoji giria. Pasak menininko, medis lietuvių  pasaulėžiūroje simbolizuoja pasaulio ašį ir tris  sferas: šaknys –  požemio pasaulį, kamienas – žmonių gyvenamąją erdvę, o šakų ir lapijos vainikas – dangiškąją sferą. V. Kašinskas siekia, kad kiekvienas suvoktų savo tautos kultūrą, perimtų senolių ir tėvų dvasinę patirtį, kalbą, etnines tradicijas ir papročius, visa tai puoselėtų ir perduotų ateinančioms kartoms. Parodos atidarymo renginyje koncertuos sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“.

Virginijus Kašinskas gimė 1955 m. Žemaitijoje, Šilalės rajone.
1987 m.  baigė  tapybos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) .
1992 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
Yra lietuvių etninės kultūros draugijos narys.
2005 suteiktas meno kūrėjo statusas.
Parodose dalyvauja nuo 1987 m.
Surengęs 74 personalines tapybos ir piešinių parodas Lietuvoje ir užsienyje.
Respublikinių ir tarptautinių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis.

Kiekvienam  būtina stengtis suvokti savo tautos kultūrą, perimti senolių ir tėvų dvasinę patirtį, kalbą, etnines tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Etnotapybos parodoje „ALKAGIRIS“ perteikiama  šventųjų medžių ir miškų vaizdinė struktūra.  Medis lietuvių  pasaulėžiūroje simbolizuoja pasaulio ašį ir tris  sferas: šaknys –  požemio pasaulį, kamienas –  žmonių gyvenamąją erdvę, o šakų ir lapijos vainikas – dangiškąją sferą. Medis savyje simboliškai jungia tris sferas, ir žmogus jo dėka susieja save su tomis sferomis.  Lietuviai tiki, kad medžiai yra gyvi,  jaučiantys, kad su medžiais galima bendrauti ir kad medžiuose gyvenančios mirusiųjų protėvių vėlės.

ALKAGIRIS  tai šventoji giria. Giria lietuviams buvo pagarbos pilna sakrali erdvė, dievų buveinė, apeigų vieta, čia jie aukodavo dievams. Ąžuolą siejo su Perkūno dievybe, garbino  miškus  globojančią  deivę MEDEINĄ ir žvėris globojančią deivę ŽVĖRŪNĄ.  Dlugošo  veikaluose  įvardijama, kad ne kiekviena giria galėjo būti šventa, o tik toji, kur auga seni (keistai suaugę) medžiai, kur yra šventieji šaltiniai, šventieji akmenys – ten, kur daug vietų, tinkamų aukojimo ritualams.

Virginijus Kašinskas