Užupio dramos teatro spektaklis pagal Paulo Coelho romaną „Veronika ryžtasi mirti“: abjekto teorijos diskursai

Šiuolaikinis teatras, kaip ir daugelis kitų menų, tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje išgyvena pakankamai keistą, tarpinę būseną, pasireiškiančią galbūt ir ne visiems suprantamais aspektais. Iš meno istorijos visi žinome chronologinę stilių bei krypčių seką, kuri pastaruoju metu visiškai išblėso todėl, kad negalime konkrečiai kažkuriam meno kūriniui priskirti nei stiliaus, nei krypties. Visa tai, be abejo, įtakojo sparčiai besivystanti globalizacija, ypatingai kultūrinė, sukūrusi palankią terpę ryškiam kultūrų maišymuisi tarpusavyje bei jų skirtumų pažinimui. Kalbant apie šiuolaikinius Lietuvoje rodomus spektaklius, galėtume teigti, kad visgi mūsų teatras yra perėjęs viską: tiek moderną, tiek postmoderną, konceptualizmą ir netgi daugelį inovatyvių ieškojimų. Todėl atsiranda galimybė interpretuoti spektaklius pagal teorijas, kurios galbūt labiau būtų tinkamos dailės kūrinių analizei. Viena tokių teorijų būtų meno teoretikės Julios Kristevos išplėtota abjektinio diskurso koncepcija, kuri plačiąją visuomenę pasiekė dar 1982 metais  parašytoje esė „Siaubo galios“ (Powers of Horror). Trumpai tariant apie pačią teoriją, galima teigti, kad tai buvo keli poetiniai – filosofiniai teiginiai, nusakantys kūnų arba kai kurių kūniškų procesų galią kelti pasibjaurėjimą, fizinį drebulį, vidinį skausmą bei apmąstymus, mirties baimę bei siaubą, bet tuo pačiu ir skatinti neapsakomą susižavėjimą regimais vaizdais. J. Kristevos išplėtotas abjekto terminas reiškia degradavimo, sunkios krizės, pasibjaurėjimo savimi bei supančia aplinka būseną, kuri aiškinama kaip buvimas kažkur tarp Subjekto ir Objekto. Galima daryti išvadą, kad meno kūriniai, kuriuose ryškus abjekto pradas, visada yra susiję su agresija, mirtimi, savižala ar net savižudybe ir traumuotu kūnu, bet tuo pat metu kartu su akivaizdžiai matomu bei neslepiamu seksualumu ar net savotišku grožiu. Kitaip tariant, abjektas yra tai, ką reikia „pašalinti“, tai yra tokia asmenybės vidinė būsena, kuri žmogui trukdo būti savimi.

Užupio dramos teatro spektaklis  pagal Paulo Coelho romaną „Veronika ryžtasi mirti“ (rež. Rita Urbonavičiūtė)  – kupinas abjekto teorijos apraiškų, kurios atsispindi tam tikruose vaizdiniuose. Tokie, abjektiniai vaizdiniai kuria tikrąją realybę, jos funkcionavimo principus bei motyvuoja jos vertybes. Vaizduojami  reginiai tampa  socialinių santykių išraiškomis, juose įkūnyta tikroji atskirų socialinių grupių galia, – tuo pačiu jie maskuoja pasaulio vientisumo destrukciją, valdymą, izoliaciją ir susvetimėjimą. Šioje Paulo Coelho inscenizacijoje atgyja savita teatrinė kalba, ideologija bei įtraukianti į save žiūrovą atmosfera. „Veronika ryžtasi mirti“ – tai spektaklis, kurį režisierė R. Urbonavičiūtė išnarpliojo pagal J. Kristevos teoriją, taip pat turi nemažai socialinių aspektų.   „Būti pažemintu“ ir „pažeminti kitą“ – neatsiejamos sąvokos, atsispindinčios beveik kiekvienoje spektaklio mizanscenoje. Spektaklyje „per pažeminimą“ abjekto kultas nuolat pasikartoja bei ryškėja tose vietose, kur Subjektas yra kenčiantis, dvasiškai sužeistas, merdintis mirties akivaizdoje, marginalizuotas, galiausiai auka – taigi žymi atmestąsias „išmestojo“ žmogaus, nei Subjekto, nei Objekto tapatybes, kitaip tariant tokio žmogaus, kuris yra beprarandąs ne tik savo „superego“, „ego“, bet ir „id“. Dėl to, tiek patį spektaklį, tiek ir pačią pagrindinę heroję Veroniką (akt. Laura Jakštytė) psichoanalitiškai galima traktuoti kaip dvasios trauminį realizmą, nes tai neatsiejama dvasinės traumos ir mimezės ryšių analizė. Anot Marko Seltzerio filosofinių teiginių, „įvykių interpretavimas, reprezentavimas, reprodukavimas bei „happyend’ų atmetimas meno kūriniuose, o ypatingai šiame Užupio dramos teatro pastatyme yra neatsiejamas nuo dvasinės traumos, nes tokia trauma išsiduoda tuo, kaip Subjektas išsiverčia įvykį retroaktyviame veiksme (t. y. retroaktyviai reprezentuodamas save kaip subjektą).  Vidinė – dvasinė trauma perkelia interesą nuo įvykio prie Subjekto savireprezentacijos“. Todėl trauma ir mirtis yra tarsi iš išorės patirto šoko perkodavimas.

Minėtasis spektaklis – puiki terpė apskritai visame teatre ieškoti tiesos. Mirties ir grožio sankirta, trapi riba tarp „sacrum“ ir „profanum“  skatina požiūrį bei nuostatas, kad bet kokiu atveju žmogus privalo mirti laimingas. Tai sąmoningai kurta režisierės R. Urbonavičiūtės siekiamybė, „happyend’us“ pakeisti „superend’ais“. Kaip teigia filosofas Georges’as Bataille’us, „šventumas mirties gniaužtuose yra susijęs su erotizmu, kuris naikina ribas ir sienas tarp gyvenimo ir mirties, veda į būtybių susijungimą, atveria Subjekto vidinį pasaulį kitoniškumui“. „Jo filosofijoje pažinimas tapatinamas su aklumu, kadangi tikrasis pažinimas įvyksta per nušvitimą, nuopolį, transgresiją bei erotizmą“. Tam tikra prasme šis spektaklis yra erdvė, kurioje susitinka šventuma ir iš savojo „aš“ išsivadavęs Subjektas, kurioje sukuriamas pakaitalas tradiciniams perėjimo bei žiūros ritualams, susiejantis individą su tikrąja Realybe, kurioje įvyksta iracionalus visa ko pažinimas.

Spektaklis „Veronika ryžtasi mirti“ – tai kūrinys, atveriantis žmogui autentišką, paties gyvenimo surežisuotą sceninę interpretaciją, demonstruojančią skausmingą patirtį. Paties spektaklio ir žiūrovo ryšys čia grindžiamas P. Coelho kūrinio inscenizacijoje demonstruojamų pojūčių ir išgyvenimų perkėlimu sau, savajai egzistencijai. Tai yra bendra fenomenologiniu požiūriu grįstų kūrinių savybė – jų poveikį neretai lemia žiūrovo „užsikrėtimas“ numanomais kūrinio subjekto išgyvenimais. Juk ne veltui vaizdai ir ženklai meno, ypatingai teatro bei apskritai viso XXI a.  raidoje ilgainiui tapo banalūs, nebepaveikūs, nebegalintys prabilti apie realią žmogišką patirtį. Tačiau Užupio dramos teatro kūrybinė grupė, nepaisant daugelio veiksnių, propaguoja savitą teatrinę, režisūrinę kalbą, kuri yra aktuali ir suprantama ne tik dabartinei, bet ir tikėtina ateinančioms kartoms.

Parengė Dangira Buzytė

Bilietų rezervacija:
www.bilietai.lt