Giedos sutartinių giedotojų grupė TRYS KETURIOSE

Vėlių stalą ruoš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai,
vadovaujami dailininkės JULIJOS IKAMAITĖS
***
Visoje Lietuvoje tikėta, kad Vėlinių naktį mirusieji lankosi namuose arba kitaip susitinka su gyvaisiais, būna su jais prie savo kapų. Žmonės nakčiai dengdavo stalus, sudėdavo ant jų valgių ir gėrimų, tikėdamiesi, kad nakčia atėjusios vėlės galės pasistiprinti. Arba valgiai paliekami tiesiog ant kapų – dar neseniai per Vėlines bei Velykas ant artimųjų kapų dėti kiaušiniai, kiaušinienė ar statytas košės dubenėlis – maitintos dūšios ir labai džiaugtasi, jei ryte rasdavo ką suvalgyta.
Vėlių maitinimo apeigos daugiaprasmės. Maitinimu užmezgamas ypatingas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tačiau klystume, manydami, kad tai vien emocinės artumos, pagarbos ar pan. išraiška, juolab – įžiūrėdami čia kažkokias prietaringas magijos apraiškas. Švenčių – darsyk pastebėkime, ne vien mirusiųjų, bet ir švenčių apskritai metu – mirusieji prisimenami ne veltui – taip atnaujinama sandora su dievais, naujai sutvirtinami ryšiai tarp žmonių ir dievų pasaulių. Šventės – ypatingas metas, kai sakralybė įsiveržia į profaniškojo laiko sritį, paversdama jį šventuoju laiku. O šventasis laikas atviras, nes tai amžinasis laikas, kuriame pradžia ir pabaiga, gyvenimas ir mirtis yra drauge. Šventajame laike mirusiųjų tiesiog nėra, – šventėje ir gyvieji, ir mirusieji yra tame pačiame „čia ir dabar“. Gyvieji, maitindami vėles švenčių metu, tiesiog pripažįsta tai. Pripažindami mirusiųjų gyvumą, šventalaikiškąjį mirusiųjų gyvumą, jie ir elgiasi su jais kaip su brangiais šventalaikio svečiais – maitina juos.
(iš: Gintaras Beresnevičius. Protėvių kultas. Vėlių maitinimas. Liaudies kultūra, 1996, Nr. 1 (46), p. 14–16.)