Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Šį ketvirtadienį, kad ir kaip būtų neįprasta, palieku Jums patiems sukurti ir parašyti Perkūnkalbę. Jūsų Perkūnkalbių lauksiu komentaruose. Mąstyti ir medituoti Jums padės ne mano, bet Valentino Sventicko, lietuvių literatūros kritiko, 1990 metais parašyti žodžiai stovint ant nepriklausomybės slenksčio.
CICERONAI
Dar kartą priminsiu.
Plutarchas, lygindamas dviejų didžių senovės išminčių iškalbos meną, rašė: kai kalbėdavo Ciceronas, klausytojai galvodavo, – koks jis talentingas, koks auksaburnis, kaip puikiai jis kalba! Kuomet kalbėdavo Demostenas, visus klausytojus apimdavo aistringas siekis: šalin tironus!
Teatrališkoje Lietuvoje ciceronų tebėra daugiau.
Tačiau daug ir plutarchų – tik žiūri, vertina, apkalba…
V.Sventickas
Svetimos vertybės ir svetima išmintis gali padėti suprasti pasaulį ir mus jame, tačiau kodėl išmintį norintys skleisti, beveik kiekvieną sykį, lyg vyresnio brolio (gal, kad užrašai jų nesunaikinti, o mūsų…) atsiklausia, priklaupia pagarbiai, su keista priklausomybe, lyg mūsų žemėje šventumo ar išminties maža. O gal tiesiog, juos įpareigoja svetimųjų sustyguotas mokslas ir jų padalinti “antpečiai” – profesorius, magistras, kritikas, literatas, dekanas ir t.t. ir t.t., a nei vieno žynio – žinančio kelią. Na, aš dar tikiuosi, kad atmintis šiek tiek gyva, kažkur viduje, sielos kertelėje, ji bunda, tikiuosi, tikiuosi 🙂
Kiekvieną ketvirtadienį (kažkaip sutapo su tąja Perkūnkalbe) Kauno Santakoje 18 val. Aukure uždegama Ugnelė, minimalias atliekant apeigas, kartu sukalbant maldą, pasibūnant. Dabar žiemą ateina tik keletas – šaltas ir tamsus laikmetis visomis prasmėmis.
Sakyčiau, įtampa – ore, kurią kelia pinigų (ne Žemės) galia. Žinoma… pabrango viskas, ir žmonės – tai negerai.
Labai laukiau ketvirtadieniais tų Perkūnkalbių. Laikyk frontą !
Dievai.
Dievybė / dievas , fil. Diena- šviesa/ nepasirodo žvilgsniui, kuris nugrežiamas į vidų, į sielos gelmes, nes jis tada apakintas paslaptingos vidinės šviesos, atsisuka į daiktus kaip tarkim, Aristotelio, ir Akviniečio supratimu, protas ir daiktas lygu jų dermei. Bet Dievybė pasirodo atvirai akiai, atsisukusiai į išorę, į pasaulį. Dievai priartėja prie žmogaus jo pasaulyje. Jie patys priklauso pasauliui ir neįsivaizduojami už pasaulio ar gamtos ribų. Kiekvieno tikro dievo veidas yra pasaulio, gamtos veidas. Apie dievo kaip pasaulio pradžią niekada negalima mąstyti kaip apie žmogaus pradžią. Dievas pradeda būti staiga. Kai dievas iškyla , atrodo, kad jis buvo visada. Viskas pasirodo kitoje šviesoje, gamtos -dienos dievo šviesoje, atspindėdamas realybę. Akimirksniu dievas tampa senesnis už visus dalykus, nes mes jį sutalpiname, sudedami į savo dvasią ir jie yra tiktai atspindėdami realybę. Dievo gimimas nėra pasaulyje – esančio, ar laike- esančio daikto gimimas. Tai yra pasaulio gimimas.
Senosios Europos pirminių gyventojų , vadinamų Kromanjono žmonių – religija buvo totemistinė. Gamta buvo Didžioji deivė; ji buvo Žemė Motina su trimis pagrindinėmis valdomis a/ Požemių ola, kaip jos įsčiomis / jos kūribingumo šaltiniu, b/Žeme, požeminių takų , olų kaip jos Nakties karalija,c/ išorės pasaulis su visa jos gyvūnija ir augalija, kaip Dienos viešpatija. Pagal matriarchinę pasaulėžiūrą dievybė nebuvo, kaip krikščionybės Dievas , antgamtinė realybė, bet pati gamta, atsiskleidžianti ir užsiskleidžianti, cikliškai pasikartojanti ir viskas kas realybėje atsiskleisdavo , gyvendavo, užsiskleidavo. Didžioji deivė – Gamta, viską talpino savyje, savosios meilės harmonijoje ji viska saistė savaja meile.
Viskas karikatūriškai pasikeitė su krikščionybe, besigrindžiančia hebrajų visagaliu dievu. Užuot sekusi Kristų kaip meilės dievo sūnų, krikščionybė pasuko kaip galybės dievo sūnaus kryptimi.
Šventumas nėra dievo savybė, bet kiekvienas savaip tarnauja šviesai: dievai – kaip jos teikėjai, o žmonės kaip jos saugotojai. Mes gimstame, randame, save įmestus į pasaulį, nežinia iš kur, jau atvertus, būnančius ir klausimas „ kas mes „ kaip saves atradimas, dažniausia nustembame aptinkę, kaip nusisukusius nuo savęs. Mes randame save ne kaip žmones, bet kaip „būti „ būdą ir šis „ būti „ būdas yra nusisukimas nuo būties šviesos.Arba turime brautis per bukinančias amžiaus interpretacijas, kad atsiskleistume pirmapradį būties švytėjimą. Būti būties apšvietime ir saugoti šį apšvietimą žmogui reiškia būti pačiu savimi. Būties šviesa yra ne žmogaus, bet būties veiksmas, žmogus tik dalyvauja atvertyje ar būties tiesoje. Jis perima būties tiesą ir paveldi ją kaip savo tikrąją savastį. Būdamas tikru savimi, žmogus yra laisvas, o laisvė yra tiesa. Kadangi laisvė ir tiesa nepriklauso žmogui, ji nepaklūsta žmogaus kontrolei. Priešingai, ji pati ištinka žmogų ir prisitaiko jį sau. „ Atverties nutikimas „ nuolat visiškai persmelkia žmogų. Mat priklausydamas būties nutikimo plotmei, žmogus iš tikrųjų tampa laisvas, taip virsdamas girdinčiuoju, o ne vergu. Pirmapradis mąstymas randasi kaip „ begarsio būties balso „ aidas. Tai yra būčiai priklausantis mąstymas. Žmonių mąstymas nėra paprasčiausia „žmogiškas“ – jis ne visiškai priklauso žmogui, o yra pirmapradiškai susijęs su pačia būtimi. Mąstydami mes išlaikome ar saugome būties tiesą, savo mintimis ar žodžiais. Todėl , ir tik šitaip, mūsų mintys ir žodžiai gali būt tikri. Ištaros ar mintys niekada negali visiškai išsemti būties šaltinių; būties žodžiai negali būti ištarti ar sumąstyti kartą ir visiems laikams. Sakymas ir mąstymas yra kelias, kuris tik naudojamas, yra kelias vedantis į būtį. Nenaudojamas jis niekur neveda. Todėl mąstytojai apsiginklavę visapusiškomis detaliomis, mokslinės praeities filosofijos terminų žiniomis, bet neįžengiantys į tų filosofų žodžius, žino viską, tik ne būtį. Antikinė tradicija jau priskirė Taliui teiginį, jog dieviška yra „ tai, kas neturi nei pradžios, nei pabaigos „ Ankstyvieji graikai mąstė būtį kaip atsiskleidimą. Toks atskleidimas ar atvertis, tiko su būties paslėptimi. Šviesa apšviestus objektus darydama aiškius, pasilieka paslėptyje. Tačiau net ir paslėpties būdu šviesa atsiskleidžia, kaip tai kas paslėpta. Apšviesti objektai yra matomi, o pati šviesa nematoma ir kaip tokią išlaiko visą atskleistą ir vientisą, nes yra jos pagrindas. Būtis atsiskleisdama savo atsitraukimu /paslėptimi/ palieka erdvę mums , mūsų istorijai ir joje palaiko mūsų vientisumą. Perkūnas, kaip aukščiausias lietuvių dievas, galingas ir pilnas šviesos, tačiau savo galią ir šviesą gauna iš gamtos. Gamtos jėgos nekyla iš dievų, bet dievai yra iš šių jėgų, nes gamta visur esanti, viską ,net ir dievus laiko gyvenime. Daiktas tampa daiktu , šviesoje, ar pasaulyje atspindėdamas dievą.kaip visko atspindintis dievas ,visuomet arti, bet kai nėra dievas konkretus daiktas, išlieka nutolęs. Visa kas mums pažistama nors tai dievui svetima, mums iškyla kaip nepažintas dievas, ir jis turi būti saugojamas pažistamuose dalykuose, kaip nepažinus. Pažinti dievą kaip nepažintą, pažinti dievą kaip atspindėtą / nuo daikto/to kas nėra dievas, reiškia stovėti jo pasaulyje, savo autentiškume, savo sąryšyje su gamta.
Pasaulis visada reiškia šviesos viešpatiją, kurioje gali įgyti būties esmę žmogus. Esmės kyla iš gamtos ir esti jos šviesoje, pasaulio šviesoje. Šviesa viskam leidžia ateiti pasirodant ir spindėti, joje viskas kas tikra išryškėja savo kontūrais ir dydžiu .Toks visko, kas tikra, sutvarkymas ir nušvietimas gamtos šviesa, logos, yra mąstymas. Netgi tradiciškai suprantant mąstymas yra nušvietimo ir „apibrėžimo“, kai viskas atskiriama nustatant ribas ir kartu išlaikydami sąvokos vienovėje. Kadangi gamta telkia visas esmęs į žmones, ji laiko juos savo šviesos vienovėje. Gamta yra mąstymas, ir gamtos mintys kiekvienam suteikia jo vietą.Būdamas gamtoje, taigi ir gamtos mintyse, žmogus saugo šias mintis – jis mąsto. Žmogus yra būties struktūros dalis ir mąstymas visų pirma priklauso būčiai. Mes nesugalvojame minčių. Jos mums ateina.Būtis niekada negali tapti mokslinių skaičiavimų ar tyrimų medžiaga. Mokslui ji – paprasčiausia niekas.
Sutrumpintai iš V. Vyčino.