Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Algirdas Julius Greimas savo mitologijos studijoje ne tik atskleidė kai kurias dar nežinomas Dievų savybes, tačiau ir vienu paprastu sakiniu išsprendė didelę šiuolaikiniams mūsų tikėjimo žmonėms iškylančią problemą. Pagonybė yra religija, kuri iš esmės neturi dogmų. Niekur nėra vieno ir neabejotino pasakos varianto, niekur nėra surašytų vienintelių galimų tikėjimo interpretacijų kaip monoteistinėse religijose. Tačiau ir pas mus nuolat atsiranda veikėjų, kurie mėgsta aiškinti savo tiesą apie dievus. Labai dažnai mūsų tikėjimo žmonės tokių išsigąsta ir apšaukia juos dogmatikais, kurie kėsinasi į teisę laisvai mąstyti. Tačiau ar tikrai kiekvienas, kuris turi tvirtą nuomonę apie dievus ir šventumą, yra tik niekintinas dogmatikas? O gal priešingi – mūsų filosofas?
Manau, kad šias baimes gali išsklaidyti paprastas Algirdo Juliaus Greimo sakinys, užrašytas studijoje „Apie dievus ir žmones“, skyriuje „Laimos palikimas“. Šis sakinys, reikia pabrėžti, netgi nėra kažkoks kertinis minėtoje studijoje, tai tėra greičiau visiškai nereikšminga užuomina, tačiau šioje Perkūnkalbėje jis sudarys išminties pagrindą. A.J.Greimas rašė: „ Nereikia užmiršti, kad mitologija nėra tik kartą ant visados nustatyta religinė sistema, kad tai drauge ir teologija, t.y. nuolat besitęsiantis kolektyvinio pobūdžio mąstymas apie sakralumą ir jį išreiškiančius dievus, kad mąstytojų – žynių, išminčių – nuomonės gali vienos su kitomis nesutikti, vienos kitoms dalinai prieštarauti, vienos kitas nugalėti, įsigalėti, tapti bendra religine nuosavybe.“
Tai viso labo reiškia tik tą, kad pagonybės dogmos neegzistuoja nuomonių pliuralizmo dėka. Kitaip tariant, kiekvienas mąstytojas gali ir turi susidaryti savo nuomonę apie dievus ir sakralumą, o po to tomis nuomonėmis dalintis su kitais. Apie pagonišką tikėjimą, mūsų dievų esmę turi vykti gyva, nepertraukiama diskusija, kuri ir yra mūsų „bendra religinė nuosavybė“. Tokios diskusijos, savaime suprantama, negali būti iš piršto laužtos. Jų argumentacija privalo remtis tuo, kas pasiekė mus iš seniausių laikų, privalo būti grindžiama Protėvių patirtimi ir išmintimi – tautosaka, papročiais, galų gale kitų autorių tyrinėjimais. Ir vis dėlto bendrai paėmus, tokios diskusijos yra reikalingos tolesnei mūsų tikėjimo, mūsų moralės evoliucijai, antraip liksime tik istorikais mėgėjais, kurie susėdę tyrinėja „kaip protėviai tikėjo“.
Visiška tiesa. Tai kas gyva nuolat keičiasi bet niekada nepraranda savo sėklos, šaknies, savo išskirtinės prigimtinės žymės (genetinio kodo:).
kaip ir besikeičiantis, mūsų supratimas…..
Atsinaujinimo principą neša pati laiko dvasia ir jį pateikia saviems darbams, kaip ir kultūra atsinaujina kaip tik iš dvasios tapsmo.
…-pagatavas istoti i Jusu partija…-
atsiprašau, bet į kokią partiją? Čia nėra jokių partijų 🙂