Lietuvos jūrų muziejus, tęsdamas skaitytojų itin vertinamą atsiminimų seriją, parengė ir išleido leidinį „Nemuno žmonės 1918–1945 m. Laivai ir skaičiai, laiškai ir liudijimai“.
Prie jos daugiau nei dvejus metus darbavosi istorikas dr. Dainius Elertas, parengęs jau ketvirtąją istorinių atsiminimų serijos knygą. Šios knygos remiasi muziejaus fonduose esantys archyviniai dokumentai: atsiminimai, rankraščiai, laiškai, dienoraščiai. Skelbimus papildo ir kitų muziejų ar privačių rinkinių medžiaga.
Romano Vilčinsko-Vilko Lietuvos jūrininkystės archyvas
Leidinio pagrindu tapo muziejuje saugomas Romano Vilčinsko-Vilko XX a. pirmosios pusės Nemuno laivų žinynas bei susirašinėjimo su tarpukario upeiviais medžiaga.
Dr. D. Elertas pasakojo apie paties R. Vilčinsko-Vilko jūrines patirtis
– R. Vilčinskas-Vilkas buvo jūrų kapitonas, II-ojo pasaulinio karo metais plaukiojo latviškais ir lietuviškais laivais, patyrė laivo „Kaunas“, kurį atakavo vokiečių povandeninis laivynas, katastrofą, vėliau plaukiojo ir vokiečių prekybiniais laivais. Šie būdavo vadinami mirties laivynu, nes juos persekiojo britai ir sovietinės submarinos.
Po II-ojo pasaulinio karo R. Vilčinskas-Vilkas atsidūrė Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje. Čia subūrė kitus jūreivius ir buvo vienas iš emigracijoje atkurtos Lietuvos jūrininkų sąjungos aktyvių narių.
Tuo metu jis pradėjo rinkti duomenis ir pastebėjimus iš tarpukario Lietuvos laivyno istorijos, medžiagą ir apie Latvijos, Estijos, Vokietijos laivynus. Dirbdamas su šaltiniais sukaupė labai daug medžiagos, kurią šiek tiek susisteminęs, pavadino „Lietuvos jūrininkystės archyvu“.
Apie 90-tuosius metus jis susisiekė su šviesios atminties istoriku Romaldu Adomavičiumi, su kuriuo iš pradžių konsultavosi, o vėliau ėmė siųsti surinktą medžiagą Lietuvos jūrų muziejui, buvo atvykęs ir pats, bendravo su R. Adomavičiumi ir D. Elertu.
– Keli archyvo aplankai buvo skirti ir laivybai Nemunu, – sako dr. D. Elertas. – Rinkdamas medžiagą R. Vilčinskas-Vilkas susirašinėjo su žmonėmis, kurių atsiminimai siekė laikus iki I-ojo pasaulinio karo, Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laiką iki pokario metų.
Archyve – ne tik bandymas kuo tiksliau apibūdinti kiekvieną Lietuvos laivyno laivą, bet ir daug laiškų: susirašinėjimas su lietuviškų bendrovių valdinininkais bei škiperiais, kuriuos likimas išblaškė nuo Australijos iki Amerikos.
Juose – ir asmeninės istorijos, jausmai, atsiminimai. Knygoje šalia šių istorijų skelbiamos ir jų autorių ranka pieštos paprastos laivų schemos.
Laivai, kaip ir žmonės, turi savo likimus
Pradėjus vertinti galimybes parengti spaudai R. Vilčinsko-Vilko Lietuvos jūrininkystės žinyną su patikslinimais bei komentarais ir laiškų bloko medžiaga, paaiškėjo, kad reikia labai daug komentarų ir paaiškinimų, kad ji būtų suprantama skaitytojui.
– Teko ieškoti būdo, kaip pateikti kontekstą, kuris sietųsi su laiškais ir išskleistų tą temą, – pasakojo dr. D. Elertas. – Taip knygoje atsirado amžininkų liudijimų blokas. Tai yra daugiausia atsiminimai arba žurnalistų pasakojimai – to laiko reportažai ir pan.
Jie leidžia susidaryti kaleidoskopinį įspūdį, kaip kasdienybėje skleidėsi įvairiausi Nemuno laivybos bruožai. Chronologinės ribos aprėpia garlaivių epochą – XIX a. paskutinį dešimtmetį iki I-ojo pasaulinio karo, Lietuvos Respublikos kūrimosi ir, žinoma, II-ojo pasaulinio karo patirtis.
Šiek tiek rašoma apie pirmuosius pokario metus emigracijoje ir Lietuvoje, tai, kas susiję su laivynu, žmonėmis ir gyvenimu prie Nemuno.
Knygoje pateikti tekstai skirtingi savo turiniu bei stilistika
Nuo studijinių iki įvykių liudijimų su išskirtiniais siužetais. Dauguma šių tekstų buvo surinkti iš leidinių bei spaudos straipsnių: Amerikos, Australijos, Kanados, Lietuvos spaudos, keli vertimai iš vokiečių kalbos.
Ši dalis paruošia mažiau pasirengusį skaitytoją suvokti visos knygos medžiagą, atsiversti žinyno dalį ir susipažinti su konkretaus laivo biograma. Laivai, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Knyga yra svarbi ir tiems, kurie nori išsamiau tyrinėti minimą laikotarpį.
Dr. D. Elertas sako, kad pagrindinis dėmesys knygoje yra skirtas laivams ir žmonėms, joje atspindimas laikas nuėjo į praeitį, nusinešdamas ir specifinę kalbą, specifinius santykius, specifinę tapatybę.
Aprašomuoju laiku tas pasaulis buvo labai turtingas, be to, smarkiai kito – lietuvėjo, vėliau tie papročiai nutrūko, neliko vaikų, bėgiojančių per sielius ir karts nuo karto žūstančių, bet išgyvenę, įgijo specifinių įgūdžių.
Neliko ir poreikio gyventi laive, o tada ištisos šeimos gyveno. Tai liudija knygoje paskelbti žymaus kalbininko Arnoldo Piročkino 1940 m. prisiminimai.
Vienos vėliavos istorija
Istorikas pasakoja ir knygoje aprašomą neįtikėtiną vienos vėliavos istoriją. Pačioje II-ojo pasaulinio karo pabaigoje keletas lietuvių laivų – upinių plokščiadugnių, nepritaikytų plaukiojimui jūrose, vienas iš jų – ratinis garlaivis, – sugebėjo nusigauti iki dabartinės Lenkijos teritorijos ir Baltijos jūra pasiekti Helgolandą ir Gotlandą.
Maža to, jie žygio metu buvo iškėlę lietuvišką trispalvę, su kuria ir įplaukė į Hamburgo uostą. Tai sukėlė tada jau miestą valdžiusios britų administracijos nusistebėjimą ir ji pasiūlė nuimti vėliavą, kad nesusipyktų su sovietais. Iškelta vėliava reiškė, kad laivas yra Lietuvos eksteritorija.
Nepriklausomos Lietuvos nebebuvo, bet nors ir trumpai, ta teritorija egzistavo jūroje. Kapitonas Vitas Katinas šią vėliavą išsaugojo ne tik karo metu, bet ir emigracijoje: keldavo per šventes, dalyvavo protestuose prie SSRS atstovybės ir pan.
Kai Atgimimo metu buvo Lietuvos jachtų žygis aplink pasaulį, ji buvo perduota „Laisvės“ kapitonui Ignui Miniotui, apiplaukė visą pasaulį ir vėliau padovanota Vytauto Didžiojo karo muziejui. Simboliškas ir, deja, primirštas, faktas.
– Lietuvių žygis upių laivais – garlaiviais „LITHUANIA“, „BALANDA“, vilkikais „LAPĖ“ ir „RAMYGALA“, motoriniu baidoku „ŪDRA“ per jūros minų laukus, bombarduojant sąjungininkams, apšaudant, šalia povandeninių laivų (tuo metu skandinimas laivų vyko masiškai), – atrodo labai įspūdingai, – sako dr. Dainius Elertas.
– O vėliavos istorija reiškė ir reiškia šiek tiek daugiau, nei žmonių išsigelbėjimą. Norėjosi knygą užbaigti pasakojimu, turinčiu didesnį užtaisą.
Nemunas – mitinė upė
Lietuviui, sako dr. D. Elertas, ir archaine, ir naujoviška prasme, Nemunas yra pagrindinė upė. Lietuvos metraščių dalyje, kurioje pasakojama apie lietuvių kilmę iš romėnų, rašoma, kad šia upe atplaukė Palemonas.
Šiuo mitu lietuviai įsitraukė į Vakarų Europos kultūrą, pabrėždami savo simbolinę priklausomybę Antikos papročiui, nes panašius pasakojimus kūrė ir visos aplinkinės krikščioniškos tautos. Legendinės Lietuvos kūrimas prasideda nuo Nemuno įsisavinimo, tam padeda ir raktiniai žodžiai: „atplaukė“, „su laivais“, „romėnai“.
– Vien šio fakto užtenka, norint įvertinti Nemuno svarbą mūsų savimonei, –
įsitikinęs istorikas. – Šimtmečius ši upė mus jungė su Vakarais. Nemuno traktas – sielių, javų, silkių ir pan. – kelias suko tik viena šakele link Klaipėdos, o pagrindinė – judėjo link Karaliaučiaus ir Gdansko.
Gdanskas (Dancingas) buvo pats didžiausias Rytinės Baltijos pakrantės megapolis. Iš ten Nemunu buvo gabenamos europietiškos prekės.
Su prekių plukdymu buvo susiję labai daug žmonių, be sielininkų profesionalų, plukdyti sielius ar javus labai dažnai buvo samdomi pakrančių gyventojai, kurie grįždavo atgal su pinigais. Įsivaizduokime, koks nuotykis tai būdavo žmogui iš gūdaus kaimo.
Jis pamatydavo pasaulį, kitokius santykius, įgydavo kitokių patirčių, atveždavo nematytų dalykų iš didžiųjų miestų. Šis poveikis valstiečio akiračio plėtimui dar nėra pakankamai įvertintas. Taip Lietuva europėjo, nes kartu plito ir naujos mintys bei sumanymai.
Vykstant įvairiems istoriniams sukrėtimams ir politiniams pokyčiams, ūkinė Nemuno reikšmė maitino ir legendinę dalį, išlaikydama Lietuvos ryšį ir priklausymą Europai. Nemunas lietuvių folklore, kaip ir dunojėlis, yra virtęs bendriniu – didelės galingos mitinės upės provaizdžiu.
