Neris – išskirtinė, antra pagal dydį Lietuvos upė. Neries regioninis parkas buvo įsteigtas išsaugoti ypač vertingą Neries vidurupio kilpų sistemą, vertingus Neries slėnio miškus, gamtinės ekosistemos stabilumą, savitą augaliją ir gyvūniją, natūralius žuvų migracijos kelius bei nerštavietes.
Saugomas išskirtinio upės slėnio, kertančio paskutiniojo ledyno sustumtas aukštumas, kraštovaizdis. Prasiverždama per aukštumas, Neris išraito didžiausias savo kilpas, upės slėnyje gausu atodangų, konglomeratų, riedulių, piliakalnių, gatvinių kaimų ir bažnytėlių. Itin vertingas didžiausias Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas.
Gausu gyvosios gamtos vertybių
Didžiosios miegapelės, juodieji gandrai, rečiausios Lietuvoje smulkiažiedės gegužraibės, drugelis gencijoninis melsvys. Svarbiausia kultūros paveldo vertybė – Karmazinų pilkapiai. Čia gyvi verbų pynimo papročiai.
Neries regioniniame parke saugomas išskirtinis Neries stačiašlaičio (šlaitai iškyla iki 50 m aukščio) slėnio su raiškiomis terasomis kraštovaizdis.
Neris šimtmečius darbavosi, kol paskutiniojo ledyno sustumtas Baltijos aukštumas savo giliu ir siauru slėniu pietvakarių–šiaurės vakarų kryptimi perskrodė bei Aukštaičių ir Dzūkų aukštumas atskyrė. Stačių Neries slėnio šlaitų raiškumą pabrėžia tarp Vilniaus ir Kernavės besitęsianti gynybinių piliakalnių grandinė.
Mažai sukultūrintą, retai apgyventą ir itin miškingą (net 87 % teritorijos užima miškai) kraštovaizdį praturtina etnokultūriniai kaimai. Vertingą regioninio parko kraštovaizdį paįvairina mažųjų Neries intakų slėniai, vaizdingos jų santakos su Nerimi.
Neries regioniniame parke gausu negyvosios gamtos elementų – upelių slėnių, atodangų, akmenų, konglomeratų. Neries slėnio mozaiką papildo į jį atsiveriantys melioracijos nesugadintų mažųjų Neries intakų slėniukai, sukuriantys vaizdingą kalvų, nuokalnių ir raguvų peizažą.
Neries regioniniame parke saugomi išskirtiniai Dūkštos, Saidės, Bražuolės, Čekonės, Airupės, Aliosios upelių slėniai, jų šlaitai, santakos su Nerimi.
Vienas didžiausių Neries slėnio išskirtinumų ir keistenybių – konglomeratai, ne vieną dešimtį tūkstančių metų rymantys slėnio šlaituose, pakrantėse ir griovose, besislepiantys sudėtingame Neries pakrančių reljefe ir viską gaubiančiuose miškuose.
Konglomeratų išeigos žemės paviršiuje – retas reiškinys Lietuvoje, todėl dauguma šių geologinės praeities liudininkų yra valstybės saugomos gamtos paveldo vertybės. Ypatingi Airėnų ir Ausiutiškių konglomeratų luitai.
Didžiausią Neries regioninio parko dalį užima miškai, iš kurių vertingiausias – Dūkštų ąžuolynas. Tai didžiausias Lietuvos ąžuolynas.
Drėgnose natūraliose Neries slėnio pievose auga rečiausios mūsų šalies orchidėjos – smulkiažiedės gegužraibės. Sausose pievose gyvena vienas rečiausių Lietuvos drugelių – gencijoninis melsvys.
Per regioninį parką tekančios Neries ruože ir jos intakuose neršia lašišos, o neįžengiamuose Neries slėnio miškuose tebegyvena vieni rečiausių Lietuvos žinduolių – didžiosios miegapelės, peri juodieji gandrai.
Neryje randami mitologiniai akmenys – „akmenimis paversti žmonės“, dauguma jų pavadinti gyvūnų vardais. Akmenys sudaro gausiausią mitologinių daiktų grupę. Regioniniame parke priskaičiuojama per 30 akmenų ar jų grupių, susijusių su protėvių mitologiniais vaizdiniais. Dažniausiai tai Neries vagoje ar netoli jos gulintys akmenys.
Neries regioninio parko logotipe irgi pastebėsite Neries upės liniją, kuri simbolizuoja plataus ryškaus Neries slėnio kraštovaizdį.
Neries upė nuo senųjų laikų buvo svarbi ne tik šalia upės gyvenantiems žmonėms, bet ir gyvūnijai bei augalijai, kuriems ši upė – jų buveinė, pagrindiniai jų namai.
Neries upė – vertybė, kurią privalome saugoti!
SAUgome ir TAU!
Na va, o Benkunskas jau skaičiuoja kiek kainuos Nerį paversti laivybine upe iki Nemuno, o juo iki Baltijos plaukti. Bet va, niekam nerūpi atskleisti kodėl ji turi du vardus, ką jie reiškia ir kaip istoriškai atsirado. Žodžiu, galingos technikos gilinti upė vagą turima, o protinės galios pajudinti jos dviejų vardų istorines paslaptis – anė gramo.