Viena seniausių, viena sudėtingiausių, balsinga ir maloni ausiai, konservatyvi. Šie ir daugybė kitų tiek jausmingų, tiek istoriškai ir moksliškai pagrįstų apibūdinimų skiriama lietuvių kalbai. Nors lietuvių kalba greičiausiai netaps universalia bendravimo priemone, padėsiančia bet kurioje pasaulio šalyje, italų kalbininka sprof.  Gvidas Michelinis (Guido Michelini), ne vienerius metus tyrinėjantis lietuvių kalbą ir puikiai kalbantis lietuviškai, savo pavyzdžiu įrodo, kad lietuvių kalba užsieniečiui gali būti labai įdomi, patraukli ir artima.

Prof. G. Michelini yra Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys akademikas, 1970–1974 m. Bolonijos universitete studijavo klasikinę filologiją, 1975–1976 m. Vilniaus universitete (VU) – baltų kalbotyrą. 1981 m. VU apgynė mokslų kandidato disertaciją „Teksto lingvistika ir indoeuropiečių prokalbė: pasyvas“, 1988 m. – daktaro disertaciją „Laiko, veikslo ir nuosakos kategorijos ir jų funkcionavimas baltų kalbose“.

1978–1987 m. G. Michelinis dėstė Milano katalikų universitete, 1987–1994 m. – Potencos universitete. Nuo 1994 m. dirba Parmos universitete, kur dėsto ir baltų filologiją. 1979 m. Vilniaus universiteto, 1993 m. ir 1995 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. 2000 m. Klaipėdos universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą.

Kalbininkas tiria senovės lietuvių kalbos paminklus, nagrinėja prūsų kalbos problemas. Jam nesvetima ir vertėjo duona: 1990 m. į italų kalbą išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ (La selva di Anykščiai), o 1991 m. – „Sibiro lietuvių dainas“ (Canti lituani dalla Siberia). Italų ir lietuvių spaudoje paskelbė straipsnių Lietuvos istorijos, lietuvių ir italų ryšių klausimais.

2019 m. rugsėjį išėjo naujausioji G. Michelinio knyga – „Linguistica generale“ („Bendroji kalbotyra“).