Keliaujame už jūrų marių, stebimės tolimų kraštų grožybėmis, o, kartais net ir liūdnai palinkčiojame galva esą pas mus nėra kur važiuoti, nėrą ką žiūrėti. O juk gyvename krašte, kur dažnas miestelis ar kaimelis turi tiek įdomybių, kad tereikia jas išryškinti ir iki tol nežinomas „užkampis“ sužibės brangakmeniu.
O ką jau kalbėti apie Medininkus , kurios pilis yra viena iš 5 Lietuvoje esančių. Ir atstumas nuo Vilniaus juokingai mažas vos tik 30 kilometrų kelio puikiu plentu. Tik štai šį kelią įveikti daugeliui daug sunkiau, nei per miesto spūstis pasiekti prekybos centrą. Neturime mes polinkio pažinti savo krašto? Ar tiesiog dėmesys mūsų unikalių lankytinų objektų populiarinimui tiesiog per menkas.
Muziejaus vadovas džiaugiasi sulaukiantis per 60 tūkst. lankytojų Medininkuose ir mes tikrai suprantame jo džiaugsmą. Juk lyg feninksas iš pelenų pakilusi Lietuvos istorijai viena svarbiausių pilių traukia ne tik lietuvius, tačiau lenkus ir baltarusius. Pastarieji ypač ja domisi, nes tai ir gūdų istorinės savasties dalis.
Tik štai keliaujant plentu nerasite jus net ženklo kur reikia pasukti. Tiesiog posūkis į miestelį ir tiek. Tekę keliauti po Europą ir matyti kaip sumaniai, kartais, parodomos lankytinos vietos. Na ir kas, kad tai tik upelis prie kurio kaip teigia legendos nakvojo Napoleonas ar uola kur esą vis dar pasliepti tamplierių turtai, vis tiek nuorodos nurodančios link kur važiuoti pasitinka kartais ir už kelių dešimčių kilometrų, na o vietoje rasite ne tik informacinį stendą o ir visą turistinę infrastruktūrą. Nedidelę , tačiau rasite.
Kalbant apie kitos šalies turistinę patirtį, JAV kaip žinia neturi tiek istorinių turtų kiek randame Europoje. Bet ir ten yra ryškus plačių masių „badas“ istoriniams paminklams ar vietovėms. Štai du stambūs 19-to amžiaus Pilietinio karo mūšiai, „Manassas“ ir „Gettysburg“ sulaukė istorinių parkų sukūrimo. Viena mūšio vietovė yra netoli į pietūs nuo sostinės Vašingtono, o kita 100 km į šiaurę nuo to paties Vašingtono. Ten praktiškai nieko ypatingo nėra, tik laukai, teritorija, kur vyko įnirtingi Pilietinio karo mūšiai. Yra pastatytos patrankos tose vietose, kur jos stovėjo mūšio metu. „Manassas“ istorinis parkas dar turi atstatytą to laiko tipinę medinę tvorą, na žinoma yra ir lankytojų centras su kukliu muziejumi. „Gettysburg“ vietovė turi kažkiek daugiau lankytinų aspektų, pavyzdžiui, paminklą žuvusiems ir karių kapines. Nežiūrint šių kuklių eksponatų, „Manassas“ parką aplanko vienas milijonas lankytojų, o „Gettysburg“ istorinę vietovę net du milijonai turistų kasmet.
Tęsiant temą dėl žmonių stipraus potraukio prie istorinių pastatų ir vietovių, galima pažvelgti į Vokietijos Bavarijos patirtį net iš 19-to amžiaus antros pusės. Pramonės revoliucija su savo bjauriais fabrikais bei naujai atsiradusiais darbininkų gyvenamais rajonais jau spėjo ženkliai pakeisti Europos išorę į blogąją pusę. Jautresnės menui sielos, tokios kaip Bavarijos karalius Liudvikas II-asis, matomai pajuto norą kažkiek pakoreguoti savo šalies estetinį vaizdą. Karalius Liudvikas II-asis labai žavėjosi Viduramžiais ir Prancūzijos rokoko architektūros stiliumi, ypač Versalio rūmais. Būdamas karaliumi, jis nusprendė vykdyti milžinišką atstatymo darbą, kuris jam atnešė daug skolų ir žiaurios kritikos. Štai Liudvikas II-asis sugalvojo pastatyti Viduramžių stiliaus grandiozinę pilį ant kalno „Neuschwanstein.“ Žinoma, ji kaip tokia negalėjo 19-to amžiaus pabaigoje atlikti jokios rimtos gynybinės funkcijos. „Neuschwanstein“ pilis buvo visiškai dirbtinis kūrinys, pamėgdžiojantis Viduramžių pilį. Negana to, šios pilies vidinės sienos yra dekoruotos vaizdais iš Vagnerio operų „Lohengrin“, „Tannhauser“ ir „Parsifal“, kurios taip pat pateikė idealizuotus ir jau visai kitame šimtmetyje atstatytus realybės vaizdus. Nežiūrint aštrios kritikos, kuri gal net jam kainavo gyvybę (manoma, kad jo patarėjai jį nužudė dėl milžiniškų skolų), „Neuschwanstein“ pilis šiandien yra viena iš daugiausiai lankomų vietų Vokietijoje. Ši pilis net tapo savotiška Vokietijos vizitine kortele. :Labai dažnai turistiniuose skelbimuose ar brošiūrose, reklamuojančiose Vokietiją, figūruoja „Neuschwanstein“ pasakų pilis.
Atstačius istorinius pastatus arba atkūrus senovines gyvenvietes, tenka dažnai girdėti priekaištų dėl istorijos „darkymo“, “muliažų statybų“ „istorinio kičo“ ir t.t. Ypač daug kritikos teko išgirsti Vilniaus Valdovų rūmų atstatymo entuziastams. Bet man atrodo, kad žmonės jaučia istorinių vietų, pastatų, paminklų „badą“. Juk Varšuvos karalių rūmai beveik pilnai atstatyti, o pagal turistinę statistiką, jie lieka viena iš dažniausiai lankomų vietų visoje Lenkijoje. Taip pat ir Trakų pilis yra žymia dalimi atstatyta pagal senovinius brėžinius ir paveikslus. O vasaros metu užplūsta tūkstančiai turistų iš užsienio ir iš visos Lietuvos.
„Iš savo varpinės“ komanda pasiekusi Medininkus tesurado vos dvi veikiančia kaimo parduotuves , o didinga pilis stovinčia tarp įprastų kaimo vaizdų lyg eilinis statinys na juk ne valgyti ir gerti ten važiavome, o susitikti su Trakų Nacionalinio Muziejaus direktoriumi Virgilijumi Poviliūnu ir šauniu Medininkų pilies muziejaus kolektyvu.
Apie tai ir mūsų reportažas. Gal apkaltins kas mus reklama, tačiau tai reklama už kurią vienas atlygis tėra- pasitenkinimo jausmas parodžius vis dar daugelio neatrastą Lietuvos perlą.
