Sližiuose (Kultuvėnuose), GPS 55.1185434,24.5977935

09:30 val. šv. mišios Sližių koplytėlėje,
Jono Kevelkštos simbolinio kapo esančio šalia koplytėlės aplankymas,
Ąžuolo sodinimas Jono Kevelkštos gimtinėje,
Atsiminimų popietė, žygio po Altajaus kraštą prisiminimai, arbata.
Kviečiame atvykti visus pažinojusius a. a. Joną Kevelkštą.
Susitikimo koordinatoriai Kęstutis Verenis +37061613602 ir Albinas Vaškevičius +37068450192

Didesnis visa galva

Nebėra archainės pastogės, nebėra jos gyventojų, bet atmintis yra. Ji gyva. Gyva gavusių iš išėjusiųjų gyvenimo įžvalgų, kito matymo rakurso, supratimo, gilesnio esaties pajutimo pamokų. Ne didaktinių. Tikrų, išgyventų. Nereikia daug pastangų patapti geru, nusipelniusiu esant itin palankioms aplinkybėms, patogiai buičiai. Asla ir atokesnė sodyba, pasirodo, gali duoti žmogui daugiau, nes tai tikra, išgyventa, įsikabinta. O ir kažin kokių galių ir aplinkybių sąveikoje užaugęs žmogus tampa kitoks. A. a. Jonas Kevelkšta būtent buvo kitoks ir didesnis už mus visa galva, nuo pat mažumės. Ne oficiali priedermė, ar dar kažkas netikro lemia tikro-kitokio žmogaus prisiminimą. Susitinkame pasidalinti prisiminimais, pasimokyti, perprasti tai ką pasakė ir ko nespėjo pasakyti. Todėl Joną prisimena bendruomenė, bendražygiai. Žmonės esti skirtingi, bet daugmaž panašūs, įrėminti į socialines normas. Jonas – viršesnis, apėjęs sustabarėjusias biurokratines nuostatas, atsisakęs patogaus prisitaikėliškumo ir visa savo esybe einantis savo keliu, deja, anksti nutrūkusiu… Iš Jono laiškų ir atsakymų į juos atsispindi ne vien rūpestis buitimi, o gal ir mažiausia susidomėjimas buitimi. Platus akiratis ir erudicija skatino Joną domėtis daugeliu sričių ir neskubriai viską vertinti skeptišku požiūriu bei dalintis savo pastebėjimais, pasaulėžiūra su beviltiškai tragiškais motyvais. Didžiulis noras apimti visumą. Motyvas gyventi – daug daugiau nei prisikaupti visokios kasdienės materijos. Jonui galbūt pritrūko laiko besiformuojantiems apsauginiams motyvams ir imuninėms savybėms įgyti nuo gyvenimo netikėtumų. Išmokus gyventi čia, nepakako galybės išlikti ten. Jį priglobusi Ispanijos žemė – svetima, nedaug suteikė charakterio formavimuisi, bet priglaudė. Viskas buvo atsinešta iš čia, iš aslos, iš savos vėjų pagairės, iš stiprios duodančios žygių patirties su savais, ir savo idilijos ieškojimų. Ragino ir kitus ieškoti globalinės žemiškosios alternatyvos. Kodėl žmogui gyvam esant iki galo neįsigilinam į jo žodžius? O tiek daug pasakyta, rodos, nereikšmingom progom, paprastai, bet taip stipriai, įtaigiai… Jono dėka kelionėse prie laužo ir ne tik, susimąstydavome apie ateitį, apie tai, ko nespėjame paimti į save. Taip jau nutinka, kad rodos, visada galėsi pabendrauti su žmogumi, deja, likimas pats nusprendžia ką kada pasiimti… belieka gailėtis, kad tik išgirdom, iki galo nesugėrėm, nepriėmėm. Nors tiesą sakant – priėmėm, bet gal ne tiek… tuo pačiu su šviesiu pozityvu ir ironija, Bet jau tikrai galima džiaugtis gerais prisiminimais ir visada iš Jono sklindančia puikia nuotaika bei ištiesta pagalbos ranka… Užlipti į kalną paprasčiau, nulipti baisu, baimes nulipti galima įveikti tik geru žodžiu, o tas baimes padeda nugalėti Jonas – savo žodžiu, juokais, padrąsinimu, skaitoma poezija. Iš Jono laiškų – „ir lieka pasionarija. Ir kaip gi be to?… Todėl kas būtina miniai, visai nebūtina man…“. Rašė apie tuos, kurie būdami dvasinėje rezistencijoje užsikabino, gal, už kažko, kurie neieškojo kompromisų. Jonas tikrai jų neieškojo. „Atpuolęs nuo didžiosios minios aistrų, atradau nusiraminimą archainėje būtyje, nes nesuvaldomas troškimas grynesnių formų, kurios bendroje rutinoje yra nepasiekiamos.“ Galima tik spėlioti, ką matė ir kaip, jau tikrai erdviškai nutolęs nuo šaknų, jį atmetusio miesto. Neieškojo, nepasidavė humanistinės šaržuotos visuomenės etiketui. Kiek buvo tokių? Yra? Liūdniausia, kai klausiama – buvo…

Tai dėkui tai aslai, išauginusiai žmogų, leidusiai matyti kitaip, paprastai, bet ne prasčiau, o giliau ir tikriau. Ankstyvą pavasarį vykęs Jono bendražygių susitikimas su Veprių bendruomene – įrodymas kad prisiminimas gyvas. Bendruomenės nariai eilę metų saugojo Jono paliktą lagaminą. Kas jame, kas Jonui buvo brangu, ir ką svarbaus iš savo gyvenimo vertino ir sudėjo nebylion dėžėn prieš išvykdamas svetur? Lagaminas atvertas. Nebuvo kūrybos, rankraščių, vertimų, tačiau daugybė laiškų ir nuotraukų, žemės dokumentai. Taigi bendravimas laiškais, galimybė išsakyti mintis ir gauti atsakymus buvo vienas iš saitų, jungiančių su žmonėmis. Išsaugoti gauti laiškai su vokais – tarp to, kas Jono buvo manoma esant svarbiausia. Atsakymai Jonui – nuoroda, kaip subtiliai, giliai ir prasmingai buvo bendrauta. Tai liko laiškuose, išsibarstę po visur ir daugelis žmonių turėjo progą pajusti iš širdies kalbančio žmogaus žodžių šilumą, kritinį mąstymą, turėti prisiminimus.

Nuoširdus ačiū bendruomenei už palaikomą a. a. Jono Kevelkštos prisiminimą. Susitikti, ir ypač susitikti Jonui artimoje erdvėje, tai galimybė dar kartą prisiliesti prie vertybių, prisiminti raginimą nepasiduoti rutinai.