Antanas Rašimas, www.slaptai.lt
Žiaurumo pasaulyje daug. Daug kančios ir pažeminimo. Ypač nepavydėtina belaisvių, įkaitų dalia, kai jie atsiduria žiauriose rankose, kitatikių valioje. Daug žiaurumo Čečėnijoje, Rusijoje, Afganistane, Irake… O kaip elgiamasi su sučiuptais teroristais? Ar galima juos kankinti, siekiant sužinoti tiesą apie bendrus? Ar žiaurumas jų atžvilgiu pateisinamas?
JAV Konstitucija draudžia kankinti žmones, todėl šios šalies teisėsaugos organai, siekdami išgauti informacijos iš suimtų teroristų, naudoja kitokius metodus. JAV teisėsauga tardytojui apklausos metu leidžia meluoti įtariamiesiems. Tačiau informacija, išgauta grasinant fiziniu poveikiu, nehumanišku elgesiu arba kankinimais, negali būti panaudota teismo procese kaip kaltės įrodymas.
1984 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Konvenciją prieš kankinimus ir žiaurumus, nehumanišką ir žeminantį elgesį. Konvencija įsigaliojo 1987 metais. Tačiau, tarptautinės teisėsaugos organizacijos “Amnesty International” duomenimis, kankinimai iki šiol taikomi 150 pasaulio šalių. Kai kuriose šalyse kankinimai yra “polišinelio paslaptis” (paslaptis, kuri visiems žinoma). 1997 metais tuo pabandė pasinaudoti JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) tardytojai, kurie negalėjo įveikti Abdelio Rachimo Al Saecho iš Saudo Arabijos. Al Saechas atsisakė papasakoti sprogimo amerikiečių kareivinėse Saudo Arabijos mieste Chabare detales. FTB pažadėjo jį išsiųsti į Saudo Arabiją, kur su teroristais ir nusikaltėliais elgiamasi nehumaniškai. Ir teroristas prabilo…
JAV specialiosios tarnybos yra sukūrusios detalią strategiją informacijai iš sulaikytųjų išgauti. Elgesio maniera ir arešto laikas turi būti visiškai netikėti ir sukelti maksimalų psichologinį diskomfortą sulaikomajam. Suimti reikia tada, kai nusikaltėlis mažiausiai tam pasirengęs ir negali pasipriešinti. Idealiausia tai daryti anksti ryte. Daugelis žmonių tokiu metu patiria šoką, stresą, jaučiasi bejėgiai, nesugeba adekvačiai reaguoti į situaciją. Todėl apklausa iškart po arešto dažnai tardytojams būna sėkminga.
Egzistuoja ir legalūs poveikio būdai. Pavyzdžiui, tai gali būti laikinas šviesos išjungimas (ant galvos uždedamas neperšviečiamos medžiagos gaubtas). Galima neduoti valgyti, gerti, neleisti miegoti, maistą patiekti neįprastu laiku, dezorientuoti laike, įkyriai beprasmiškai klausinėti ir t.t. Tardymo metu galimos frazės, kurios tardomajam primena vaikystę. Pavyzdžiui: “Tu iš tiesų esi geras berniukas”, “Visi berniukai taip elgiasi” ir pan. Šioje situacijoje tardytojas atlieka suaugusiojo vaidmenį, vaikas juo gali ir privalo pasitikėti. Siekiant tokio tikslo talibai, laikomi Guantanamo bazėje, pas tardytoją būdavo nešami neštuvais, tarsi kūdikiai lopšyje. Oficialūs JAV asmenys prisipažino, kad tokie metodai buvo taikomi, pavyzdžiui, tardant vieną iš “Al Qaedos” lyderių Omarą Al Faruką ir galėjo būti naudoti siekiant gauti informacijos iš Chalido Šeicho Muchamedo (Khalid Shaikh Mohammed), laikomo svarbiausiu 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių aktų organizatoriumi. Al Farukas sutiko duoti parodymus po to, kai tardytojai ėmė staigiai keisti jo kameroje oro temperatūrą. Kai kada tai baigiasi tragiškai. Amerikiečių Guantanamo karinėje bazėje, kur saugomi talibų belaisviai ir “Al Kaedos” smogikai, buvo daugiau kaip 20 bandymų nusižudyti. Nepatvirtintomis žiniomis, JAV karinėje bazėje Bagrame du talibai nusižudė po to, kai tardymo metu juos sumušė.
Aukštosios tardymo technologijos kol kas nėra labai efektyvios. Žinomas “melo detektorius” (poligrafas) – kombinacija medicininių prietaisų, kurie matuoja širdies ritmą, kraujo spaudimą, kvėpavimą ir kt. tardymo metu ir lygina su normalia to paties žmogaus būsena. Poligrafas nesugebėjo demaskuoti aukšto FTB darbuotojo Roberto Chanseno (Robert Hansen), kuris beveik ketvirtį amžiaus bendradarbiavo su sovietų ir Rusijos žvalgybomis, buvo įtariamas, bet keletą kartų sėkmingai praėjo patikrinimą “melo detektoriumi”. Šiuolaikinį poligrafą galima apgauti. Pavyzdžiui, prieš tokį tyrimą pavartojus sedatyvinį poveikį turinčių vaistų. Galima į batą įsidėti kanceliarinį smeigtuką ir apklausos metu sukelti skausmą. Kūno reakcija į skausmą kojoje bus didesnė, negu į klausimą.
Hipnozė dažniausiai taip pat nepadeda tardytojams. Parodymai hipnozės poveikyje nepatikimi, dažniausiai atspindi tardytojo įsivaizdavimą. Tardant draudžiama naudoti narkotines medžiagas, tačiau galima sudaryti įspūdį, kad tardomasis jų jau gavęs. Tardomąjį priverčia nuryti paprastą cukraus tabletę, o sakoma, kad jis ką tik gavo “tiesos tabletę”, kuri jį prakalbins ir neleis meluoti.
Specialiosios tarnybos naudoja ne tik “bizūno”, bet ir “saldainio” metodus. Mainais į parodymus siūlomi mažesni kalėjimo terminai, pinigai, darbas, nauji dokumentai ir teisė persikelti į kitą šalį. Laikraščio “The Washington Post” žiniomis, 1998 m. į JAV buvo slapta perkelti du “Al Qaedos” nariai su šeimomis.
1980-aisiais CŽV buvo sudarytas tardymo technikos žinynas – “Human Resource Exploitation Training Manual”. Štai kai kurie jo postulatai.
Tardant būtina žinoti nusikaltėlio įpročius ir pomėgius, pažinti artimiausią jo aplinką ir t.t. Juo geriau tardytojas pažįsta nusikaltėlį, tuo lengviau išgauti iš jo tiesą.
Dažniausiai pakanka grasinimo pavartoti prievartą. Grasinimas efektyvesnis už pačią prievartą. Skausmas dažnai verčia tardomąjį sustiprinti pasipriešinimą. Egzistuoja ir kitokių būdų palaužti tardomojo valią – sakykim, priversti žmogų ilgai stovėti arba sėdėti, ilgai atsakinėjant į tardytojo klausimus. Šiuo atveju tardomasis įsivaizduoja, kad nepatogumą jam suteikia ne tardytojas, o jis pats. Tačiau piktnaudžiauti tokiais metodais labai pavojinga. Dažnai tardomieji bevelija duoti klaidingus parodymus, taip siekdami išvengti nepatogumų.
Grasinti mirtimi visiškai nenaudinga. Mat po tokių grasinimų tardomasis dažnai netenka jokios vilties ir nebebendrauja su tardytoju.
Uždarymas į vienutę daugeliui žmonių daro didžiulį poveikį. Dauguma kalinių vienutėse patiria panašius jausmus: sustiprėja religingumas, meilė gyviems sutvėrimams, haliucinacijos, atsiranda iliuzijos.
