www.alkas.lt
Šiandien sausio 28 d. 17 val. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė (Pamėnkalnio 13, Vilnius) kviečia į vakarą skirtą Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Prano Liatuko 135-ųjų gimimo metinių minėjimui. Minėjime koncertuos Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“.
„Minėjime dainuosime savanorių kovų ir generolo Prano Liatuko gimtinėje skambėjusios dainas, o po koncerto surengsime ir folkloro šokių vakaronę. Sinoptikai žada, kad penktadienio vakaras bus šaltokas, tad atėję pavakaroti turės progą ir sušilti. Džiaugsimės visais žiūrovais, kurie nori susipažinti su asmenybėmis, kūrusiomis Nepriklausomos Lietuvos istoriją” — sakė viena iš šio minėjimo rengėjų folkloro ansamblio „Vilnelė“ meno vadovė Laima Purlienė.
Ar mes pakankamai domimės savo valstybės istorija? O žmonėmis, kurie padėjo mūsų valstybei atgimti? Kas buvo pirmieji mūsų kariuomenės vadai ir kūrėjai, kokie jie buvo ne tik mūšiuose, bet ir gyvenime? Kaip padaryti, kad žmonės, aktyviai dirbę prie mūsų valstybės lopšio mažiau nei prieš šimtą metų, pasidarytų mums savi ir įsimintini, kaip suprasti juos ir pamilti, kaip pajusti jiems dėkingumą, o jeigu reikia – jiems atleisti? Vienus lengvai išaukštiname, kitus kritikuojame, trečius užmirštame, bet ar mėginame suprasti, kokia nelengva dalia jiems teko? Ar įmanoma į juos pažiūrėti taip, kaip mes žiūrime į artimus ir brangius mums žmones? Ar mes galime surasti stiprybės, sklaidydami mūsų kariuomenės kūrėjų biografijas? Ar istorijos faktai gali mus mokyti, suteikti galios?
Gal istorijos pasakojimų apie Žemaitijos didžiavyrių žygius įkvėptas kario kelią pasirinko ir Pranas Liatukas, gimęs prieš 135 metus, 1876 m. sausio 29 dieną Kvėdarnos valsčiaus Padievyčio kaime? Čia jo tėvai Dominykas ir Eleonora Liatukai turėjo 45 hektarus legendomis apipintos ir piliakalniais garsios žemaičių žemės. Kvėdarnos – Vainuto vieškelis išvedė vyriausiąjį Liatukų sūnų į mokslus Palangoje, Rygoje, Vilniuje. Baigęs Vilniaus karo mokyklą, savo karininko sugebėjimus P. Liatukas išmėgino Pirmajame pasauliniame kare. Už drąsą ir sumanumą pulko vadas Pranas Liatukas buvo apdovanotas pačiais aukščiausiais Rusijos armijos kariniais apdovanojimais.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atgimimas paskatino apsispręsti grįžti į Tėvynę ir tik jai tarnauti. Pranas Liatukas tampa Lietuvos kariuomenės savanoriu. Didelė karinė patirtis buvo reikalinga besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, todėl jau 1918 m. gruodžio 24 d. jis paskiriamas Krašto apsaugos ministerijos štabo viršininku, o 1919 m. kovo 4 dieną – Antrojo pėstininkų pulko vadu, vėliau – brigados vadu. Nusipelnė Lietuvos valstybei kovose su bolševikais ir bermontininkais, ypač Kuršėnų ir Radviliškio mūšiuose. 1919 m. buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu. 1919 m. spalio 17 d. – 1920 m. vasario 2 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu ir Krašto apsaugos ministerijos valdytoju. Po 1921 m. vasario mėnesį kilusios Kauno įgulos maišto – atsistatydina. Vėliau dirbo įvairų valstybinį darbą.
Už šių sausų biografijos faktų sunku įžvelgti įvairiapusę, plačių interesų asmenybę. Jo įsakymais ir parašais patvirtinta Lietuvos aviacijos, Viešojo saugumo tarnybos kūrimosi pradžia, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrimas. Talentingas žemaitis prisidėjo net prie lietuviškosios karinės terminijos kūrimo darbo. Be abejo, tai tik menka dalelė faktų iš generolo leitenanto Prano Liatuko biografijos.
1945 m. sausio 30 d. NKVD suėmė Praną Liatuką ir jo sūnų Vytautą, apkaltino priklausymu Lietuvos laisvės armijai. Po ilgų tardymų ir kankinimų 1945 m. rugsėjo 9 d., eidamas 69-uosius, Pranas Liatukas mirė Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Jo palaidojimo vieta nežinoma, bet atminimas apie šį drąsų žemaitį neišnyks, kaip ir jo žodžiai, parašyti 1921 m. sausio 22 d. įsakyme dėl Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrimo:
„Kuriamas karo muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pagaminti busimoms kartoms amžiną paminklą to, kaip Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pančius ir su ginklu rankose, per skausmus ir kovas pasiekė nepriklausomybę.“
