Gruodžio 26-ąją žurnalistas ir kelių knygų autorius Alvidas Jancevičius pasitinka gražią sukaktį – jis švęs savo septyniasdešimtąsias gimimo metines.
Taip, žurnalistinė veikla užima bene svarbiausią Alvido gyvenimo dalį. Jis dirbo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje, 1983–1996 metais sėkmingai darbavosi Lietuvos televizijoje – rengė laidas, vadovavo Propagandos redakcijai bei Visuomeninių programų direkcijai.
Gimęs Tauragėje, jis daug metų skelbia rašinius šio rajono laikraštyje, sukauptą čia kūrybinį bagažą paskelbė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Užmirštasis Tauroggenas“.
Už didelius nuopelnus garsinant savo gimtąjį kraštą šiomis dienomis jis gavo Tauragės rajono savivaldybės Garbės ženklą.
Beje, jau paauglystėje Alvidas pradėjo rašyti į rajono laikraštį. Kaip jis pats prisipažino, tam tikrą stimulą genetiškai galėjo duoti ir jo mamos brolis, tuomet žinomas žurnalistas Pranas Martinkus, dirbęs Klaipėdoje.
Bet maža būtų pasakyti, jog Alvidas tik žurnalistas. Rašantieji apie šią asmenybę nepamiršta pridėti ir tokių epitetų – režisierius, renginių vedėjas, iliuzionistas, tikrasis cirko istorijos metraštininkas (apie cirko meną jis turi parašęs kone pusės tūkstančio puslapių metraštį).
Parašė solidžią Lietuvos cirko istoriją
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jis paskelbė apie šimtą straipsnių, skirtų cirko temai. Turi parašęs solidžią Lietuvos cirko istoriją.
Cirko tema į Alvido kraują įaugo ne iš nuogirdų – jis ne kartą yra pirmininkavęs įvairiuose cirko konkursuose bei šventėse, asmeniškai yra vedęs solidžias programas visose didžiausiose Lietuvos arenose, cirko šapito palapinėse.
Išmoko iliuzionisto meno, artimai susipažino su tokiomis cirko legendomis, kaip Jurijus Nikulinas ar Olegas Popovas.
Daug metų sėkmingai dirbo Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko padėjėju ryšiams su visuomene. Ketvirtį amžiaus vedė Naujųjų metų programas solidžiausiose Vilniaus bei kitų Lietuvos miestų restoranuose.
Nė kiek ne mažiau metų koncertavo su Vilniaus jaunimo teatro „Namų muzikavimo grupe“ ar kita grupe „Be grimo“.
Keturiasdešimt metų gyveno su poete Rita Dambrauskaite, kurios gyvybę pasiglemžė klastinga liga. Po žmonos mirties jis išleido visą poetės kūrybinį palikimą – pasirodė dvi iliustruotos jos eilėraščių bei atsiminimų knygos „Kaip debesų ėjimas“ ir „Vėją glaudžiu ir laukus“.
Dramatiškai pasibaigusi santuoka padovanojo jam sūnų bei dukrą ir keturius vaikaičius. „Tai mano didžiausias turtas ir gyvenimo prasmė, – yra sakęs Alvidas Jancevičius.
Jis yra dėkingas likimui, kad po trijų metų netekties jo gyvenime atsirado draugė Aušrelė – puiki gydytoja, stipri istorikė, gera literatūros žinovė, kelionių mėgėja.
Viename pokalbyje Alvidas Jancevičius prisiminė rašytojo Romo Sadausko žodžius: …viskas sensta ir blanksta, viskas rūdija, išskyrus meilę, ir tai ne bet kokią – tik pirmąją ir paskutinę“…
Palinkėkime kolegai Alvidui dar daug metų sėkmingai darbuotis žurnalistikos baruose…
Ačiū, gerbiamasis S. Lipski, už turiningą, nuoširdų straipsnį. Labai svarbu pri(si)minti iškilius žmones ir prasmingus jų darbus. Tai mūsų visų turtas.