1941 m. birželio 14 d., 4 val. ryto, Molėtai. Labai ankstų šviesų rytą šaižiai į duris pabeldė tremties planus vykdantys svetimos valstybės kolaborantai. Dovydui Ozurui tada buvo 8 metukai. Jo šeima gyveno miesto centre, netoli tuometinės progimnazijos.
Visų molėtiškių tremtinių prisiminimuose išlikęs faktas, kad sunkvežimis, vežęs į tremtį, stovėjęs priešais progimnaziją. Mažajam Dovydukui tada atrodė, kad juos vežęs sunkvežimis atvažiavo išvežti būtent jų.
Gimtasis namas visą gyvenimą išliko kaip pasakiškas gražios vaikystės prisiminimas, lydėjęs Dovydą Ozurą visą gyvenimą ir teikęs jėgų išlikimui.
Dovydo tėvelis Simonas yra buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, savanorių vardu 1938 m. Molėtuose sveikinęs Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
Jis taip pat buvo Molėtų sionistų organizacijos sekretorius. Be to, jis buvęs turtingas žmogus, pirmasis Molėtuose įkūręs elektrinę, turėjęs net tris namus.
Dovydas iki šiol prisimena, kaip molėtiškiai, kurie turėjo radijo imtuvus, į elektrinę atnešdavo pakrauti baterijas. Radijas visiems tuo metu atrodė kaip stebuklas.
Mažajam Dovydukui irgi buvo neįtikėtina, kad dėžutė kalba. Jis klausinėjo tėvelių, kaip taip gali būti. Smalsus berniukas, patikėjęs suaugusių juokeliais, kad dėžutės viduje yra žmogeliukas, peiliu pradūrė radijo imtuvą vildamasis tą žmogeliuką ten pamatyti…
Dovydas yra tikras Molėtų štetlo žydas, kuriam gyvybę išgelbėjo tremtis. Jeigu jų šeima 1941 m. birželį nebūtų išvežta į Sibirą, jis ir kiti jo šeimos nariai būtų nurengti, brutaliai suguldyti duobėje ir sušaudyti Molėtų pakrašty kartu su visais žydais.
Senolis Dovydas sugrįžo į gimtuosius Molėtus po 82 metų. Sugrįžti svajojo visą gyvenimą, labai norėjo.
Buvo viena kliūtis. Žmona Liuba, kurią jis visą gyvenimą nepaprastai mylėjo, nenorėjo. Ji prieštaravo, kad vyras važiuotų, anot jos, „į tą žudikų kraštą“.
Žmona buvo Moldavijos žydė. O holokausto Moldavijoje beveik nebuvo – todėl ji taip siaubingai reagavo į tai, kas buvo įvykę Lietuvoje.
Susipažino jie Vilniuje. Liuba iš Kišiniovo buvo atvykusi į Vilnių… pirkti termoso. Labai nusiminė negavusi. Traukiny susipažino su Dovydo sese, kuri pažadėjo nupirkti jai tą termosą ir nusiųsti.
Taip prasidėjo susirašinėjimas, kurį perėmė Dovydas. Mat, jis bandė jaunojo žurnalisto plunksną. Kai Liuba dar kartą atvyko į Vilnių, jie pirmąkart išvydo vienas kitą.
Trečią pažinties dieną Dovydas Gedimino pily (ne bet kur) jai pasipiršo. Po šių laimingų akimirkų abu išvyko iš Lietuvos ir daugiau niekada nebuvo sugrįžę.
Dovydas tapo žurnalistu, rašytoju, poetu, tapytoju ir… bokso treneriu. Jau virš 50 metų jie gyvena Izraelyje, Haifoje.
Dauguma jo eilėraščių apie meilę, apie tikrą meilę savo gyvenimo antrajai pusei. Jo posmuose ji kukli mergička, kurią vienintelę jis beprotiškai myli visus gyvenimo dešimtmečius, amžiams prigludusi prie jo širdies.
Devyniasdešimtmetis Dovydas labai nuoširdžiai paaiškina, kaip jis negalėtų nemylėti savo žmonos, kuri tada pamilo jį, pliką basą, niekam nereikalingą žydą, priglaudė ir išsivežė į savo kraštą.
Neseniai jis vis tik atvyko į Molėtus. Tiesa, be žmonos. Žmona labai serga, jau nėra sąmoninga. Molėtai turėjo išsklaidyti Dovydo liūdesį.
Taip sugalvojo jo vaikai, anūkai ir proanūkiai. Jų net 14. Ir visi jie atlydėjo savo senolį į gimtinę, visi su juo ieškojo jo gimtojo namo.
Dovydo atminty išlikęs Molėtų elektrinės gaisras. Jis atsimena, kaip sesė sušuko, kad dega gimnazija. Be to, sesuo Genė buvo sakiusi esą namas Kauno gatvėje.
Ir iš tiesų Kauno-Ažubalių g. sankryžoje buvo vienas iš šeimai priklausiusių pastatų. Teko paklaidžioti. Jaudulys trukdė susikaupti.
Dovydas atsiminė, kad namas buvęs medinis su didžiuliu vyno rūsiu, kuriame stovėjusios vyno statinės. Pirmoji diena nedavė rezultatų.
Antrąją dieną susitikome štetlo pradžioje, prie bažnyčios. Dovydas norėjo eiti ir atpažinti savo gimtuosius namus, norėjo prieiti prie kiekvieno seno medinio namo ir klausti, ar jame yra rūsys.
Dvi anūkės, matydamos senelio jaudulį, mėgino jam patarti, tačiau dukra Raja patarė neįtikinėti, netrukdyti, netgi jeigu ir neras.
Išgelbėjo žinojimas, kad jų name buvęs paštas. Tas namas neprimena tradicinės Molėtų krašto medinės gryčios. Jis dviejų aukštų, cokoliniais pamatais, su didžiuliu rūsiu, statinio fasadą puošia horizontalus karnizas, tarsi pabrėždamas, kad namas dviaukštis. O šalia namo – senas šulinys.
Priėjus abejonių neliko. Tereikėjo pamatyti senolio veidą. Jis kvėpė į save orą ir, tarsi pagautas afekto būsenos, iš džiaugsmo ėmė garsiai kvatoti. „Taip, šitas, mano namas, tikrai šitas …“ (Dabar Vilniaus 56).
Svetingi namo gyventojai įleido į rūsį. Rūsy Dovydas tikrai pasijuto savo namuose, o išlipęs priėjo prie šulinio. „Mūsų šulinys, tikrai, aš jį atsimenu“, – tvirtino senolis žiūrėdamas į šulinio gelmę…
Gyvenimo svajonė išsipildė. Viso gyvenimo prireikė, kad galėtų vėl atsidurti toje vietoje, iš kurios buvo ištremtas, kurios praradimas jį kankino visą gyvenimą, kankino ir grūdino.
O kaip Jūs tapote bokso treneriu? – klausiu sportiškai apsirengusio nediduko liekno seneliuko. „Iš manęs labai daug tyčiojosi, aš turėjau išmokti gintis, kitaip nebūčiau išgyvenęs. Žinai, matydavo bendroj pirty, kad esu žydas ir tyčiojosi. Sustodavo ratu aplink, išrinkdavo, kas mane muš ir smaginosi žiūrėdami…“
Taip intuityviai įgytą muštynių patirtį žmogus norėjo perduoti jaunimui. Neįtikėtina, dukra Raja, būdama jogos trenere, savo didelei šeimynai rytais veda jogos treniruotę. Visi ant ežero liepto daro atsispaudimus. Su jais atsispaudimus daro ir devyniasdešimtmetis Dovydas Ozuras!
Nejučiomis atsimenu skaitytą Kazimiero Skebėros knygą apie tremtį „Reikėjo mūsų kančių“. Tiesa, vėliau šie prisiminimai buvo pripažinti išgalvotais, bet toji sparnuota pavadinimo frazė tikrai gera. Kančių reikia išganymui, žmogaus sielos tobulinimui.
Pabaigai visa keturiolikos Dovydo ir Liubos Ozurų ainių šeimyna nusifotografavo Vilniuje, Gedimino pilies fone, kur Dovydas pasipiršo savo Liubai.
***
Dovydas turėjo tris seseris. Iš Molėtų išvežė visus kartu. Simonas, jo žmona, keturi vaikai ir senelė iš Molėtų buvo nuvežti į Švenčionėlius. Čia Simoną nuo šeimos atskyrė. Daugiau šeima apie jį nieko nežinojo.
Šiandien paaiškėjo faktas, kad Simonas papuolė į vieną lagerį su molėtiškiu Gabriu Kumpinu ir atsidūrė Rešiotuose. Molėtiškiai laikėsi vienas šalia kito kaip galėjo. Jie papuolė ant tų pačių narų: stipresnis G. Kumpinas viršuje, silpnesnis S. Ozuras apačioje.
Ir negali netikėti apvaizda, kai šiandien čia, Lietuvoje, po 82-jų metų Dovydas susitinka žmogų, molėtiškį, advokatą Kazį Rakauską, kuris jam papasakoja apie tėvelio Simono mirtį. Pasirodo, G. Kumpinas, grįžęs iš tremties smulkiai pasakojo K. Rakauskui savo išgyvenimus tremtyje.
Taip pat pasakojo, kaip jo akyse Rešiotų lageryje badu mirė jo artimiausias žmogus – molėtiškis žydas – Simonas Ozuras, buvusios elektrinės Molėtuose savininkas.
Vėliau Ozurų šeima pakliuvo į Altajaus kraštą, kur motina, išmainiusi dvi sukneles į bulves, sugebėjo daigelius susodinti į žemę ir užsiauginti bulvių.
Gindamiesi nuo bado, žmonės mėgino valgyti ką rasdavo panašaus į maistą. Sykį Dovydo mama iškepė bandelių iš sėmenų išspaudų ir privalgiusi susirgo.
Savaitę gulėjo be sąmonės. Nors kolchozas davė arklį ir vežimą, kuriuo buvo nugabenta į ligoninę už keliolikos km, ji neišgyveno.
Dovydo sesutė Genė tą lietingą ir audringą naktį ėjo paskui vežimą ir verkė. Buvo 1943 m. rugpjūčio 9 diena, karšta vasara. Vaikai nežinojo ką daryti, jie padėjo mirusiąją į sandėliuką…
Tik po kiek laiko valdžia parūpino vežėčias ir seną žmogų, kuris suvyniojo lavoną į skudurus ir palaidojo.
Liko keturi našlaičiai vaikai. Dovydui buvo dešimt. Jis ėjo per žmones prašydamas duonos plutelių, bulvių lupenų. Kartą negrįžo. Atšiaurios sniego pūgos dažnai pasiglemždavo išsekusias gyvybes. Tiesa, 1944 m. pavasarį jo kūnelio niekas nerado.
Liko trys sesutės. Dvi iš jų pasiėmė žmogus iš Ukrainos, tačiau negalėdamas išlaikyti atidavė į vaikų namus.
Seserys netikėtai gavo žinią, kad jų broliuką pūgos metu išgelbėjo girininkas ir perdavė į kitus vaikų namus.
***
Jau aštuoniolikmetė Genė Ozuraitė 1946 m. kreipėsi į NKVD, prašydama leisti grįžti į Lietuvą. „Liaudies priešų vaikams grįžti į gimtinę uždrausta“ – toks buvo atsakymas.
Tačiau žydaitė kreipėsi dar kartą. Viršininkas pasiteiravo, kur ji, liaudies priešų dukra, buvo perauklėjama.
„Iš pradžių Altajuj, Troicko rajone, Južakovo kaime, o po to vaikų namuose.“ Leidimą lėmė visuotinai pripažintas faktas, kad vaikų namai tikrai perauklėja. Vaikų namų direktorius neprieštaravo. Auklėtojos ir tenykščiai kolūkiečiai sudėjo kelionei pinigų, drabužių.
Iš Vilniaus traukiniu ji pasiekė Uteną, o iš Utenos pėsčia atėjo į Molėtus. Tai buvo 1946 m. birželį. Tėvų namai buvo nacionalizuoti. Vykdomojo komiteto pirmininkas Rybakovas pasakė, kad ji esanti spec. tremtinė ir neturinti teisės reikalauti namo.
Mergaitę priglaudė geroji gydytoja Marija Apeikytė, šelpė tuometinis Molėtų klebonas Jonas Dzekunskas.
Žmogui, kurio tėvas liaudies priešas, o jis pats spec. tremtinys, buvo sudėtinga. Nepilnametei sesutei tarsi paprasčiau: ją priglaudė vaikų namai.
Pačioje beviltiškiausioje situacijoje gali išgelbėti meilė. Genę vedė vilnietis, ji tapo Popeliene. Šeima užaugino du sūnus.
Aštuntajame dešimtmetyje šeima emigravo į Ameriką. „Baltimorėje, Lietuvių namuose, Genė, pamačiusi lietuvišką trispalvę, susijaudinusi ją pabučiavo“, – prisiminė tų namų direktorius Juozas Austra.
Popeliai įsiliejo į Baltimorės lietuvių bendruomenę. Sykį 1981 m. Los Angeles lietuviškame renginyje Genė Popelienė sutiko gydytojos Marijos Apeikytės brolį Vytautą Apeikį.
Ji puolė bučiuoti jam rankas, kūkčiodama, kad jo sesuo daktarė Marija Apeikytė buvo jos gelbėtoja.
Genė Popelienė tada sakė: „Tokie gražūs Molėtai, tie gimtieji Molėtai! ! Ir kada į juos galima bus sugrįžti?“
