Lietuvos kultūros tyrimų institutas 2022 m. išleido serijos „Unio Pictorum“ antrąją knygą „Gražina Vitartaitė: Atviras peizažas“. Jos sudarytojas akademikas žymus Lietuvos filosofas Antanas Andrijauskas inicijavo tokią menininkams skirtą seriją.
Tapybos albumas „Gražina Vitartaitė: Atviras peizažas“ buvo pristatytas 2023 m. vasario mėnesio 23-26 d. vykusioje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo. Tai jau penktasis žymiausios peizažo meistrės dailininkės Gražinos Janinos Vitartaitė tapybos albumas.
Antrasis albumo pristatymas kovo 14 d. akademiko A. Andrijausko sumanymu įvyko Lietuvos mokslo akademijoje.
Jau tapo papročiu šioje mokslo šventovėje kviesti visuomenę į dailės albumų sutiktuves.
Renginį vedęs prof. dr. Naglis Kardelis kalbėjo: „Atėjome pamąstyti apie tapybos ir filosofijos jungtis, kurios tikrai gali įkvėpti naują humanitarų kartą ir pats albumo įvardijimas „Gražina Vitartaitė: Atviras peizažas“ kalba ne tik apie paties peizažo, kaip nutapyto atvirumą, šviesą, energiją, bet ir pačios tapybos atvirumą kultūrai, kad tapyba neturi likti tik pačių dailininkų ir menotyrininkų mąstymo tikslas, bet visos humanitarų bendruomenės apmąstymo ir patyrimo tikslas.
Šis nuostabus albumas yra dailininkų ir filosofų bendruomenės bendro darbo rezultatas. G. Vitartaitės tapyba yra tradicinė, gerąja prasme, ir kartu labai naujoviška.
Tas naujoviškumas yra nepretenzingas, jis yra neatšaukiamas tapybos ir neatšaukiamas kultūros. Dabar yra madinga ir kultūros, ir daugelio kitų dalykų atšaukimas.“
Prof. dr. N. Kardelis perskaitė albume, pavadinimu „Šiapus ir anapus paveikslo“ parašytus G. Vitartaitės žodžius apie savo tapybos darbus:
„Man peizažas – galimybė tapant kraštovaizdžius patirti nuolatos besikeičiančios gamtos grožį, nenutrūkstamai vykstantį atsinaujinimą vis kitais pavidalais savo gimtoje žemėje, į kurią visomis šaknimis įaugau.
Šis gimtosios erdvės, nuo vaikystės pasąmonės gelmėse įstrigusių kraštovaizdžių galingas šauksmas persmelkė mane iki panagių ir nuolatos stimuliavo kūrybingumo sklaidą.
Peizažas, kurį aš pasirenku gamtos grožiui perteikti, – tai ypatingų intymių menininko santykių su Gamta laukas, kuriame lanksti linija ir jautri spalva sukuria perspektyvą, erdvę, šviesą, judėjimą ir jautriai perteikia užplūdusius jausmus, kai tapant vaizdingus kraštovaizdžius, išnyksta ribos tarp vaizduotės polėkių, potraukio abstrakcijai ir ją stimuliuojančios natūros.
Meninės kūrybos procese tapomas kraštovaizdis man yra perpildytas nuolatos gimstančių, nykstančių formų, spalvų, kurios nepastebimai virsta naujomis.
Šis gamtos apraiškų metamorfozių procesas vyksta nuolatos.“
G. Vitartaitė padėkojo albumo sudarytojams – Lietuvos kultūros tyrimo instituto profesoriams ir filosofams, kurie ir paskatino jį išleisti.
Kalbėdama apie savo tapybą, dailininkė teigė: „Iš tikrųjų taip jaučiu pasaulį, taip jaučiu žmogų.
Ir aš darau tą savotišką intrigą, kad žiūrovas sustotų, atkreiptų dėmesį į paveikslą, atliepiantį jo dvasią, nes mano toks tikslas.
Ir aš tikiu, kad tapyba turi klestėti, pasiekti žmogų ir turėti prasmę. Man patinka bendrauti su žmogumi per savo tapybą.
Nes tapyba man kartu yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija, taip pat ir poveikis mūsų mąstymui. Būna tokia akimirka, kada nežinai, kaip reikia pasielgti.
Tada būtina paklausti savo širdies. Tai yra kelias į tapybą. Aš tą matau ir jaučiu. Iš tikrųjų gyvenimas yra labai įdomus, tik tas kelias nėra paprastas.“
Akademikas A. Andrijauskas kalbėdamas apie albumo „Gražina Vitartaitė: Atviras peizažas“ sudarymą, pabrėžė, kodėl pasirinko tokį pavadinimą.
„Atviras“ – labai svarbus daugiareikšmis žodis ir „peizažas“ yra ypatingai svarbus, kadangi jo pasaulėjautai svarbiausias yra Čiurlionis, padaręs savo peizažais neprilygstamą įtaką visam dailės pasauliui.
Išleistame albumo straipsnyje „Gražina Vitartaitė: atviro peizažo poetika“ akademikas rašo: „Gražina Vitartaitė yra viena ryškiausių dabartinės Lietuvos koloritinės tapybos mokyklos atstovių, sukūrusių savitą – nuotaikingų vaizdinių, subtilių spalvinių sprendimų bei išraiškingų plastinių formų – pasaulį.
Jame regimas aistringas vientiso stiliaus, harmoningos plastinės struktūros, jautriai niuansuotos muzikalios tapybos siekis.
Čia neįprastai susipina įvairios dailininkės kūrybą maitinančios tautinės, prancūziškos ir japonų dailės papročių, gimtinės gamtos grožio bei jos istorinės praeities pėdsakų kupinos versmės.
Nuo jaunystės ypatingą dėmesį skyrusi įvairių gamtos formų vaizdavimui Vitartaitė, kaip ir Čiurlionis, suvokė, kad absoliučios simetrijos gamtoje nėra, o joje dažniausiai viešpatauja įvairios lanksčios ir dinamiškos formos.
Todėl jos peizažuose dažniausiai ir skleidžiasi jos pasaulėjautą bei spontanišką prigimtį geriau atspindinti atviroji kompozicija, kuri dailininkės drobėse suvokėjui atveria ne tik didžiules erdves, bet ir stulbinančią natūralių simetrijai nepaklūstančių gamtos formų įvairovę.“
Knygos recenzentė menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė G. Vitartaitės knygą vertina dėl daugelio dalykų.
Pirmiausia – labai gerai, kad filosofai atkreipė dėmesį į dailininkę, kurios kūryba yra ir konceptuali, ir meniška, estetiška, išsauganti meno sampratą mūsų dailėje.
Filosofai yra mąstantys žmonės, mylintys meną, besigilinantys į meno problemas ir labai gerai suvokiantys aplinką, kurioje gyvename, tą epochą, kurioje alsuojame.
O visa tai, apie ką kalba pati G. Vitartaitė, pamatai jos peizažuose ir visoje jos kūryboje. Ir daktarei atrodo, kad tai yra vienas svarbiausių dailininkės bruožų.
Skaitant išleistoje knygoje įvairiais požiūriais parašytus filosofų, menotyrininkų tekstus, dr. N. Tumėnienė sako, kad jie padeda suprasti ir atverti langą į G. Vitartaitės kūrybą.
Daktarei patinka, kad leidžiama serija turi labai prasmingą mažutį ženklelį ant viršelio – kriauklelę.
Tai yra kaip simbolis naujo gimimo, teikiantis labai daug vilčių. Jis buvo naudojamas jau seniai, renesanso laikais iš kriauklelės gimė grožio deivė Venera.
Labai svariai prisidėjusi prie serijos „Unio Pictorum“ sumanymo ir jos plėtojimo dr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė priminė, kad G. Vitartaitės kūrybą filosofai pastebėjo jau gana seniai.
Ir vienas tokių buvo Algis Uždavinys. Jo straipsnyje „Ko neįmanoma perteikti manifestais“ išspausdintame 2006 m. žurnale „Literatūra ir menas“ apie G. Vitartaitės parodą Kaune rašoma:
„G. Vitartaitė siekia išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę , kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairiausių dalių.
Autorės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui.
Todėl meilės grožiui menininkė nedeklaruoja tiesmukai – jai svetima socialinė didaktika, kadangi jūros ošimo ir vėjo dvelksmo neįmanoma perteikti manifestais.“
A. Uždavinys buvo ne tik filosofas, bet ir puikus meno kritikas ir menotyrininkas.
Kalbėdama apie G. Vitartaitės albumą, dr. Ž. Gaidutytė-Filipavičienė sakė, kad jį sklaidydami tarsi keliaujame po Lietuvą ir galime atpažinti konkrečias vietas, atrasti tą žiūrėjimo tašką, iš kurio dailininkė matė peizažą ir jį nutapė.
Menotyrininkė ir architektė Audronė Ercmonaitė, ženkliai prisidėjusi formuojant vaizdinę leidinio dalį, džiaugėsi, kad ši knyga gimė per labai trumpą laiką.
Ir kad ji keliaus po visą pasaulį, nes tekstai paruošti trimis kalbomis, ir tai yra labai reikšminga. Ji priminė, kad G. Vitartaitė tapo ne tik peizažus, bet ir kompozicijas.
Pažymėjo dailininkės darbštumą, tapymą natūroje, didelę mėgėją plenerų, kur turinti taip pat darbščių žmonių kolektyvą ir tiesiog tame spalvos judėjime gimsta nuostabūs jos darbai.
„Šiandien stebuklinga diena!“ – tiesiog sušuko tapybos klasikas, turintis savo nepakartojamą stilių, Aloyzas Stasiulevičius.
Jam Gražinos Vitartaitės paveikslai truputį stebuklingi, nes ji, žiūrėdama į gamtą, daug mato ir dar vaizdingiau pateikia.
Tai tikrai prilygsta stebuklui. „Ir todėl kasdienybės žodžiai Gražinai netinka. Ji pati yra stebuklas, kad kuria tokius dalykus.
Čia yra čiurlioniškas paprotys, kai išeidamas į gamtą jauti Dievą, kai gamta sudievinama. Todėl šiandien yra didžiulė šventė, visos tapybos šventė, nes tapyba yra gyva.
Nusibodo visi tie pasirodymai, visi tie kūriniai, visas tas šlamštas, kuris pastoviai mums peršamas.
Todėl džiaukimės! Tai yra šventė, tautinė šventė! Sveikinu visus su stebuklu, o pats didžiausias stebuklas yra Gražina!“ – užbaigė dailininkas A. Stasiulevičius.
Romualdas Vitartas padėkojo akademikui A. Andrijauskui už išleistą knygą ir seseriai Gražinai, kad savo kūrybos darbais ji suteikia galimybę atsigręžti į prabėgusius vaikystės metus.
Knygoje „Gražina Vitartaitė: Atviras peizažas“ dar rasime kaligrafijos istorikės
Ingos Laužonytės pokalbį su dailininke Gražina, straipsnius:
akademiko Romualdo Grigo „Tapytoja, suradusi švytėjimą skleidžiant šaltinį“, prof. dr. Naglio Kardelio „Muzikos, poezijos ir filosofijos jungtys Gražinos Vitartaitės tapyboje“ ir menotyrininkės Gražinos Gurnevičiūtės „Peižažo metamorfozės“.
