Valdovų rūmų muziejaus nuolatinę parodą papildė įspūdingas ir vertingas eksponatas – atnaujinta šlaito įtvirtinimų konstrukcija.
XIII a. pabaigoje Vilniuje, į pietvakarius nuo Pilies kalno buvo aukštuma, tvirto grunto kalva, ant kurios buvo pradėta statyti Ankstyvoji mūrinė pilis.
Šiandien jos vietoje yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, o prieš 700 metų stovėjo pirmoji, ankstyviausia ir tuo metu vienintelė mūrinė Lietuvos pilis.
Jos gynybines sienas juosė griova, kurios šlaitai buvo maždaug 4 metrų aukščio. Kad nesusiformuotų nuošliaužos, jau XIV a. pradėta juos tvirtinti neįprasta medžio rąstų konstrukcija.
Mediniai šlaito sutvirtinimai rasti Valdovų rūmų rytų korpuso šiaurinėje dalyje, kur XVI a. buvo pastatytas vadinamasis Bonos Sforcos gyvenamasis bokštas.
Toje vietoje, požemiuose, archeologai aptiko daug įdomių XIII–XV a. radinių, tarp kurių buvo ir mediniai šlaito sutvirtinimai.
Ši išskirtinė sutvirtinimų konstrukcija buvo konservuota, atnaujinta ir lankytojams pristatoma nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus Istorijos, archeologijos ir architektūros ekspozicijoje.
Tyrinėdami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje teritoriją, archeologai nustatė bent penkis Ankstyvosios mūrinės ir gotikinės pilies komplekso statybos bei didesnių atnaujinimų žingsnius.
Plečiant pilį, gynybinių sienų ir bokštų ginamas plotas vis didėjo. Tačiau pilies gynybai buvo statomi ne tik mūriniai, bet ir įrengiami įvairūs mediniai statiniai.
XIII a. pab. – XIV a. rūpintasi ir aukštumos, ant kurios buvo statoma Ankstyvoji mūrinė pilis, šlaitų sutvirtinimu. Archeologų teigimu, būta net kelių lygių šlaitų tvirtinimo konstrukcijų.
Aplink gynybines sienas buvo gilinami gynybiniai grioviai, taip pat prižiūrima natūraliai susiformavusi griova, jos kraštai buvo sutvirtinami rąstais ir lentomis.
Tarp šių konstrukcijų išsiskyrė už Ankstyvosios mūrinės pilies šiaurinės sienos surasta medinė konstrukcija.
Pilies kalno papėdėje susiformavusi natūrali griova ilgą laiką saugojo Ankstyvosios mūrinės pilies gyventojus nuo priešų antpuolių iš šiaurinės pusės.
XIV a. viduryje aplink visą pilies kalvą buvo iškastas gynybinis griovys, pradėti tvirtinti šio griovio šlaitai.
Kasinėdami Valdovų rūmų požemiuose, kur XVI a. buvo pastatytas vadinamasis Bonos Sforcos gyvenamasis bokštas, archeologai šlapioje žemėje (per 700 metų čia išliko aukšti gruntiniai vandenys) aptiko masyvius, ilgus, stačiakampio formos, tarpusavyje sujungtus pušinius tašus.
Geriausiai išliko 2–4,2 metrų ilgio apatiniai tašų galai. Archeologai spėja, kad iš pietryčių pusės (t. y. Katedros aikštės ir skvero, esančio už Gedimino paminklo) šlaitas galėjo būti sutvirtintas dar ilgesniais tašais, siekusiais maždaug 5–6 metrus.
Valdovų rūmų muziejaus Istorijos, archeologijos ir architektūros ekspoziciją praturtinęs XIV a. vidurio Ankstyvosios mūrinės pilies šlaito sutvirtinimas neįprastas savo konstrukcija: apatinėje tašų dalyje buvo išskaptuotos skylės, per jas buvo perkištos skeltinės lentos, – taip jos sujungdavo vertikaliai ant šlaito klojamus tašus.
Manoma, kad tokia konstrukcija taip pat buvo suveriama ir įtvirtinimo viršuje.
Valdovų rūmų muziejaus žinovams atlikus dendrochronologinius griovos sutvirtinimo konstrukcijos tyrimus paaiškėjo, kad šio įrenginio statyboms naudotos pušys nukirstos 1351–1352 m. rudenį ar žiemą. Todėl tikėtina, kad konstrukcija suręsta 1352 metais.
Neįprastą išlikusį šlaito konstrukcijos fragmentą atrado ir tyrinėjo Valdovų rūmų muziejaus bei Vilniaus universiteto archeologai, kurių darbus koordinavo Egidijus Ožalas, konservavo ir atnaujino šio muziejaus žinovų grupė (darbus rengė Deimantė Baubaitė ir Bernadeta Rudytė), o dendrochronologinius tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė.
Ankstyvoji mūrinė pilis vėlesnių Valdovų rūmų teritorijoje buvo pastatyta jau XIII a. pabaigoje, kai Lietuvą vienas paskui kitą trumpai valdė keli valdovai – Daumantas, Butigeidis, Butvydas, Vytenis.
Vilnių ir jo pilis paskelbęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine ir savo pagrindine rezidencija, XIV a. pradžioje Lietuvos valdovas Gediminas (1316–1341) atnaujino ir sustiprino Pilies kalno papėdėje stovėjusią pirmąją ir vienintelę to meto Lietuvoje Ankstyvąją mūrinę pilį.
Joje vėliau rezidavo Gedimino sūnūs – Lietuvos valdovai Jaunutis ir Algirdas. Įsitvirtino taisyklė, kad tas, kas valdo Vilnių, valdo visą Lietuvą.
Nustatę tikslius metus, kada buvo nukirsti pilies gynybinę griovą sutvirtinusios konstrukcijos medžiai, Valdovų rūmų muziejaus mokslininkai savitą įrenginį susiejo su Lietuvos valdovo Algirdo (1345–1377) valdymo laikotarpiu.
Įsitvirtinęs Vilniuje kaip valdovas ir 1350 m. sudaręs antrąją santuoką su Tverės kunigaikštyte Julijona, šis valdovas XIV a. viduryje toliau stiprino savo pagrindinės rezidencijos gynybinius įtvirtinimus.
Būtent vienas tokių šio laikotarpio gynybinių įtvirtinimų ir buvo šalia Ankstyvosios mūrinės pilies šiaurinės sienos iškastas gynybinis griovys.
Nauji radikalesni pokyčiai šioje vietoje įvyko jau prasidėjus Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (1377–1381, 1382/1386–1434) valdymo laikotarpiui.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Dėl to, kad Algirdas, o ne, tarkim, Kęstutis, galėjo būti įsitvirtinęs Vilniuje ir kad tas ankstyvojo mūro lieknas būtų galima laikyti mūrinės pilies liekanomis, tai didelis klaustukas. Tam prieštarautų ir tas faktas, kad Algirdas laidojamas buvo ne Vilniuje, kai Kęstutis – Vilniuje. Nebūtų suprantama laikyti ir tai, kad Lietuva, būdama krikščioniško statuso karalyste nuo Mindaugo laikų, nebūtų turėjusi karalystės centro (sostinės). Veikiau, kad Gediminas Vilniuje radosi kaip kiek kitos genties negu buvo Mindaugas, Vytenis dinastijos valdovas, dėl to jam teko iš naujo skelbtis Vilnių ir savo Lietuvos sostine ir savo rezidencija.
Pateikti archeologų radinių aiškinimai labai jau turistiniai, abejotinos mokslinės vertės.
Man labai gražus paminklas , karaliui Algirdui – Vitebske.
Informacijoje nenurodyta pagal ką objektyviai nustatyta, kad Ankstyvoji mūrinė pilis “buvo pastatyta jau XIII a. pabaigoje”. Labiau tikėtina, kad mūrinė statyba Lietuvos karalystės rytinėje dalyje radosi keliais dešimtmečiais anksčiau. Tarkim Vilniuje konkrečiai ne vėliau kaip apie 1250-1253 metus, t.y. karaliaus Mindaugo karūnavimosi laikotarpiu. Tos mūrinės statybos priežastimi ne maža dalimi gali būti ir vadinamo Saulės mūšio įvykis (1236 m.) Antai, po jo jau apie 1242 metus atsirado mūrinės pilys Naugarduke, Medininkuose. Eiliuotosios Livonijos kronikos tekstuose rašoma, kad šio žygio metu kryžiuočiai siaubė ir degino lietuvių žemes. Be to, iš jos tekstų galima spręsti, kad ir pagrindinis šio žygio tikslas buvo siaubti teritorijos gilumoje esančias lietuvių žemes, naikinant jų resursus, išgales kovoms vesti.
Tokiu atveju, jeigu Vilniuje turime mūrinės pilies liekanas iš 13 a. vidurio, tai ir minėtina, kad jam kaip mūriniam ne 700, o mažiausiai 770-780 metų.
Man regis, kad šiuo atveju muziejininkai su archeologais nelabai suvokia ką jie yra atradę. Vargu, kad šlapioje aukštumėlėje, šalia kurios yra aukštas kalnas, būtų pagrindo statytis gynybinio pobūdžio pilį. Apie tos Ankstyvos mūrinės pilies negynybinį pobūdį bylotų ir atrasta griovos šlaitų sutvirtinimo “neįprasta konstrukcija”. Jai naudoti tašai yra ne iš ąžuolo, o iš pušies (moteriškos giminės medžio), stačiakampės formos, “apatinėje tašų dalyje buvo išskaptuotos skylės, per jas buvo perkištos skeltinės lentos, – taip jos sujungdavo vertikaliai ant šlaito klojamus tašus.” Visa tai yra prasminiai dalykai ne iš gynybinės srities pasaulio. Tai gali būti mitologinį pasaulio supratimą vaizduojantys dalykai. Tokiu atveju labiau tikėtina, kad toje aukštumėlėje stovėjusi vienai iš baltų (indoeuropiečių apskritai) deivių skirta šventykla. Gal pradžioje buvusi medinis statinys, sudegintas Saulės mūšio žygio metu (1236 m.), apie 1240 atstatytas vėl, bet jau mūrinis. Šventyklos buvimo naudai bylotų ir tas faktas, kad šalia tos vietos yra pastatyta krikščioniška šventovė – katedra.
Kadangi pasirinkta vieta yra drėgna, tai logiška, kad tokioje vietoje galėjo atsirasti šventykla, skirta žemdirbystės globos deivei. Logiška manyti, kad veikiant deivės šventyklai toje vietoje turėtų būtų užsilikę ir jos vardo liekanų. Visai šalia esanti vietovė kaip galimas tos aukštumėlės tęsinys yra Sereikiškių vardu, kuris gretintinas su ūkininkams Dzūkijoje žinoma deive Šerela. Ji siejasi su pavasariu ir kuriai dzūkai net šokį jos vardu vadinamą šoka. Akivaizdu, kad deivės Šerelės vardo bei romėnų žemdirbystės globos deivės Ceraros vardo šaknys garsiškai giminiuojasi. Tas jau bylotų ten buvus šventyklą, o ne gynybinę pilį. Pagaliau pats Šerelės (Sereikiškių) vardas giminiuotinas su šerys, šeriai, rus. šerstj – ‘vilna’, taigi – ir su upelės Vilnelės, Vilniaus vardais. Turime ir deivę Veliuoną. Tokiu atveju, ir likę šių šaknų vil- ir šer-(ser-) pavadinimai byloja toje vietoje buvus žemdirbystės deivės šventyklą, o ne pilį. Šios šaknys gali būti ir metaforiniai (mitopoetiniai) Saulės pavadinimai, tuo pačiu ir pati Saulė laikoma toje Vilniaus vietoje buvusioje šventykloje garbinta žemdirbystės globėja.