1991-ųjų sausio mėnesio prisiminimai visada skauda vienodai. Ir mes kiekvienas turime, ką papasakoti. Tik yra didieji, istoriniai pasakojimai ir mažieji, daug paprastesni, kuklūs, nutylimi, asmeniniai. Jie gal tik kaip akmenėlis bate – skauda tik tau. Po trisdešimties metų įvykių tikslumas mažėja, bet patirti jausmai lieka įrašyti kiekvienoje ląstelėje. Drįstu pasipasakoti, nes ir paprastų istorijų buvo daug.
Dirbau Lietuvos liaudies kultūros centre (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros centras). Valandų neskaičiuodavom, savo gyvenimus suvienijome su dainuojančios revoliucijos dienom ir valandom, jautėmės reikalingi. Direktorius Juozas Mikutavičius išleido mane į Rygą tvarkyti svarbių reikalų. Reikėjo tartis dėl bendrų Lietuvos ir Latvijos televizijų etninės kultūros programų. Darbui buvo ruoštasi ilgai, turėjau parengtų dokumentų ir pasiūlymų, kurie jau buvo suderinti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Liko tik su latvių etninės kultūros specialistais nueiti į Latvijos televiziją ir gauti vyriausios jų televizijos vadovybės pritarimą. Garsesni Latvijos folkloro žmonės jau iš anksto buvo atlikę dalį darbo. Į Latviją traukiniu važiavome su muzikologe ir tuo metu ,,Ratilio“ ansamblio vadove Zita Kelmickaite.
Latvių folklorininkai sutiko mus kaip lauktas seseris. Rodė Rygą, su latvių etnine kultūra labiausiai susijusias vietas, lankėmės Krišjano Barono muziejuje, iki išnaktų aptarinėjome jų ir mūsų kultūrinę ir politinę situaciją, pokyčius sulaukus abiejų šalių Nepriklausomybės. Kalbėjomės ir apie tarptautinį folkloro festivalį ,,Baltica“. Žodžiu, netinginiavom ir nesiilsėjom. Ir pas mus Lietuvoje, ir Latvijoje žmonės tuo metu jautė realią grėsmę, todėl dalinomės visomis mintimis ir visomis žiniomis, nes tada su latviais buvom vieningi ir nedalomi.
Bene sausio 11 dieną ryte lankėmės Latvijos televizijoje. Neturėjome mobilių telefonų, todėl, būnant Latvijoje, trūko informacijos, kas pas mus vyksta. Mane ir Zitą Kelmickaitę Latvijos radijo ir televizijos komitete priėmė labai pagarbiai ir draugiškai. Pritarimą dėl dviejų baltų tautų etninės kultūros televizinės laidos gavome. Pažadus, kad toliau tarsis abu komitetai, gavome, tai liko tik grįžti ir nudžiuginti žmones, kad tuoj bus galima kibti į darbus, kuriuos planavome.
Atvažiuojame į viešbutį, kuriame gyvenome, o čia mūsų laukia gausus būrys anuomet labai populiaraus ir Lietuvoje latvių-lyvių folkloro ansamblio ,,Skandinieki“ dalyvių. Jie nelabai linksmi, jau girdėjo, kad Vilniuje vyksta kažkas negero. Valgom pietus, o kąsnis burnoj veliasi. Su nekantrumu laukiam žinių. Staiga televizoriaus ekrane matom: Vilniuje tankai, kareiviai, šūvių pažeistos Spaudos rūmų sienos. Latviškos žinios, bet anuomet gana gerai supratau latviškai, o čia dar tiek vertėjų! Kai esi arčiau įvykių vietos, kai gali nuolat klausytis radijo pranešimų, būna daug lengviau nei tada, kai gaudai žinias po lašelį toli nuo namų. Supratau, kad įvykiai prasidėjo, o nuojauta sakė, kad bus ir blogiau.
Jaudulys ir skausmas, kurį tada pajutau, buvo dvigubas: ne tik dvasinis, bet ir fizinis, nes turėjau akmenų tulžies pūslėje. Prasidėjo toks skausmas, kad viskas dabar atrodo kaip pro dūmus: latviai mane ir Zitą Kelmickaitę lydi pėsčiomis per Rygą į geležinkelio stotį tarsi į karą, o gal net ir į mirtį: su dainom, su giesmėm, su ašarom ir atsisveikinimais tarsi visam, tarsi paskutinį kartą. Per tą skausmą blankiai prisimenu daug kartų matytų ir labai mylimų mūsų brolių ir sesių iš Latvijos bučinius ir apkabinimus. Visi labai aiškiai suvokėme, kad jei bus blogai pas mus – bus blogai ir Latvijoje.
Neprisimenu valandų, neprisimenu Zitos, prisimenu tik skausmą ir mintis apie šeimą, artimuosius ir draugus. Ką sužeidė Vilniuje, ar aš pažįstu? Kas vyksta dabar, ar neprasidėjo suėmimai, šaudymai? Visą laiką vagone buvome kaip geležiniame kalėjime, nes palydovės buvo labai nemalonios, elgėsi kaip prižiūrėtojos, į jokius klausimus neatsakinėjo. Matyt gavo tokį nurodymą, nes kelyje į Latviją dar to nebuvo. ,,Viešpatie, man reikia pas vaikus, man reikia į Vilnių!“– tąsyk kartojau sau mintyse, nes man tai buvo svarbiau nei svarbu. Miegot dėl skausmo negalėjau. Tarsi sustingau, net kalbėti buvo sunku, nes skausmas nemažėjo, o didėjo. Juosia net nugarą, kad tik nesusirgčiau pankreatitu…
Traukinys vis stabčiojo. Kažkur toli, vagono gale, girdėjosi palydovių balsai, bet prie jų neprieisi ir nieko nepaklausi. Jau mėginau, bet pasijutau, kad jos vietoj atsakymo mieliau man suduotų. Stoviu prie lango, o mintys lekia į Vilnių pirma traukinio. Blogai, kad aš išvažiavusi, gal ir namie dėl manęs nerimauja?
Pagaliau traukinys sustoja ilgam. Stoties nesimato. Kur mes? Prailgo laukti ir nerimauti, tai einu apsidairyti: bet ar čia ne prieš Kaišiadoris stovime? Dairaus, lakstau pirmyn atgal – taip, Kaišiadorys, tik dar tolokai nuo stoties! Na, savam krašte tai vis jau rasiu pagalbą. Pasitelkus visą aktorystę, bet nedaug tepagražindama situaciją dėl skausmo, puolu rėkti: ,,Kolika, kolika, u menia užasnaja kolika!“. Na, aiškinu, kaip seniai ir kaip baisiai man skauda ir kad, jei manęs neišleis, tai akmenligės priepuolis mane pribaigs. Aš ir taip gal jau lavoniškai atrodžiau, bet palydėdama su visu rusišku matu palydovė mane išleidžia lauk. Ir kur aš einu?
Aišku, kad ne į vaistinę, aš bėgu į geležinkelio stotį. Čia pareiškiu, kad man skubiai reikia geležinkelio stoties viršininko. Jo nėra, tai tada – pavaduotojo. Nieko tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad Vilnius dar yra neužpultas, bet kelias blokuojamas, kiek traukinys čia stovės, niekas negali pasakyti. Žmogus geras ir sukalbamas, jis ieško išeities. Yra autobusų, jis gali dėl jų susitarti, bet vargu, ar mes toliau Vievio būsim praleisti važiuoti. ,,Tai nors iki Vievio, – maldauju aš, – o nuo ten gal mes ir pėsčiomis visi kaip nors parsirasime“. Ir vėl aš nieko neprisimenu iš skausmo, žinau, kad buvo problemų išplėšti žmones iš vagonų, bet buvo minimos visokios aukštų valdžios vyrų pavardės, kad ,,sam takoj i takoj razrešyl, o gal ir prikazal“ (pats toks ir toks leido, o gal ir įsakė) mus iš traukinio išleisti.
Važiavo daug žmonių, bet aš tik prisimenu savo žvilgsnį į kairės pusės pakelę ir kaip šaldau kaktą, liesdamasi prie autobuso lango stiklo. Štai artėja Vievis. Nors eismas ribojamas, bet mus praleidžia. Artėja Lentvaris. Galvoju, ar aš įveiksiu kelią iki Vilniaus, jei mus ten išlaipins. Ant pilvo šliaušiu, bet į Vilnių! Pas vaikus, pas vyrą!
Praleidžia ir Lentvaryje. Privažiuojame gal Panerius ir autobusas turi apsigręžti. Kas toliau – nieko neprisimenu. Ar susitarėme, kad praleistų, ar išlipome ir radome kitą transportą? Prisimenu tik baisų skausmą, kuris nė trupučio neatlėgsta. Neprisimenu, kaip pasiekiau namus. Su ašarom apkabinu visus ir puolu klausinėti, kas dabar vyksta. Vyras apsidžiaugia, kad aš jau namie ir ruošiasi išeiti prie televizijos bokšto, nes tuo metu jis buvo arčiausiai. Aš krentu kaip stovėjusi: ,,Palauk truputį, aš nieko nematau iš skausmo, palauk, kol man praeis“. Pasiilgusius vaikus jis migdo, o pats net kirba, kaip reikia prie televizijos ar radijo. Aš išgeriu vaistų, betgi kad padėtų! Nė trupučio ne lengviau. Didinu dozę, bet nieko nepadeda. Guliu prieš televizorių: ,,Dieve, kas darosi, greičiau man praeitų!‘‘ Į visus mitingus eidavome, eidavome ir prie Parlamento, ir mažylius kartu vedėmės, o dabar… Bet vaikus šį kartą reiktų palikti, tai kuriam dabar eiti? Viskas vis baisėja, skausmas taip pat. Medicinos mokiausi, žinau, kuo gali baigtis, bet ką daryti? Greitosios neprisišauksi. Išgeriu dar kažkokių vaistų ir netyčia užmiegu. Prabundu nuo pirmo šūvio: ,,Ačiū, Dievuliau, jau visai neskauda!“ Vyras lengviau atsidūsta: ,,Tai gal aš jau galiu eiti?“ Aš galvoju žaibiškai: ,,Jis eis ir negrįš? Ne, eisiu aš! Jis turi gyventi. Bet mano vaikeliai? Kokia aš motina? O kokia aš motina, jei jie liks be tėvo?“ Komanduoju vyrui tarsi būčiau kariuomenės vadas: ,,Ne, tu neturi teisės, tu sveikesnis ir Lietuvai naudingesnis, tu užauginsi vaikus, o eisiu aš“. Vyras priešinasi, bet ar mane galėtų perkalbėti? Aš jau susikroviau visas vatas, bintus, jodus, briliantines žalumas ir viską, ko gali prireikti ten, kur gali būti daug sužeistųjų. Prisirengiu, velkuosi paltą ir suprantu: ,,Štai lemtinga minutė, kai aš turiu palikti mylimą žmogų ir vaikus. Vaikus! Tokius mažus! Tai kas aš per motina? O tai kokia aš žmona, jeigu negaliu vietoj vyro nueiti numirti? Ar vaikai kada nors supras, kad aš iš didelės meilės juos palikau? Ar tai įmanoma suprasti? Ar jie atleis man užaugę?“ Viešpatie, širdis gali plyšti, bet nuo televizijos bokšto girdžiu baisius garsus. Klaupiuosi prie lovelių, bučiuoju miegančius vaikelius, žegnoju juos, atsisveikinu su vyru: ,,Jei negrįšiu, užaugink vaikus ir pasakyk, kad juos labai mylėjau“. Išeinu su dvasiniu skausmu, bet mano akmenys jau snaudžia tarsi jų nė nebuvo.
Einu, o man šalta. Nemiegotas laikas pereina į nuovargį. Naktį viskas taip kitaip atrodo!.. Štai jau artėju Šeškinės link, nes suprantu, kad baisiausia bus prie Parlamento. Pro šalį pravažiuoja mašina, bet ne į centro pusę. Sustoja: ,,Kuda, dūra baba, nazat!? Čto, žytj nadojelo? Ty čto, ne ponimaješ, kuda idioš?“(Kur, kvaila boba, atgal!? Ką, gyvent nusibodo? Tu ką, nesupranti, kur eini?“). Aš girdžiu, bet nieko neatsakau, o trumpam stabtelėjusi mašina nurieda savais keliais.
Aš labai gerai suprantu, kur einu. Ir visai nenorėčiau negrįžti, bet kaipgi aš galiu nebūti ten, kur dabar visi padorūs žmonės? Vaikystėje man senelis pasakodavo apie Oną, kuri išgelbėjo Vytautą, atidavusi jam savo drabužius. Senelis pasakodavo daug ir smulkiai, o man buvo ir džiaugsmo dėl Vytauto, ir ašarų dėl Onos. Aš vis klausdavau savęs, ar galėčiau pakartot Onos žygdarbį, bet nežinodavau, ką atsakyti. Gal, jeigu labai reikėtų… Dėl kažko, kas gyvenime svarbiausia…
Einu aš naktį viena, o kelias rodos vis ilgesnis, nei tikėjausi. Aš įsitempus klausau, ką girdžiu. Stengiuosi pagal garsus nuspėti, kas vyksta. Pakeliui nė gyvos dvasios. Atėjau prie dabartinio Seimo iš jo nugarinės pusės. Neseniai skaičiau, kad ten buvo ir užminuotų vietų. Bet nieko nežinojau, tai ėjau drąsiai ir praėjau. Kiek buvo valandų? Ne, neprisimenu. Vyrai nešė didelius armatūros gabalus užtvaroms, metalas barška, vyrai dirba tylėdami. Prieinu prie pirmo pasitaikiusio: ,,Kur dabar man eiti, kur labiausiai žmonių reikia? Aš atnešiau bintų“. – ,,Tada eikit į ligoninę, ten dabar labiausiai reikia pagalbos, labai daug sužeistų“, – atsako gana rūsčiai. Pasižiūriu: ,,Jis vyrams komanduoja, tai gal ir žino, ką turiu daryti?“ Einu ir neprisimenu, kur buvau – ar Šv. Jokūbo, ar Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Gal ir ten, ir ten. Gal iš vienos nusiuntė į kitą? Viskas kaip sapne. Prisimenu duris, prisimenu, kad ant jų pavardžių sąrašas. Įėjusi klausiu bėgiojančio personalo, kam atiduoti bintus, vatą, vaistus. Mano maišelį paima. ,,O jūs gal medikė?“– manęs klausia. – ,,Ne, bet medicinos truputį mokiausi“, – atsakau, o mane tuoj sodina kairėje pusėje prie įėjimo ir sako, kad darbo tiek, kad tikrai duos, jei tik noriu. Tuoj atneša man marlės, bintų, vatos, duoda žirkles ir parodo, kaip ir kokio dydžio tvarsliavos pridaryti. Atsisėdu nugara į vestibiulį, iš kurio sklinda visokie garsai, o man dar liepia pasižiūrėti lango link, už pertvarėlės – ten vonioje guli žmogus, kurį reikia atšildyti ir žiūrėti, kad nepabėgtų. Jis – Romas iš Jurbarko, kurį neseniai išgriebė iš Neries, nes mėgino skandintis, nušokdamas nuo Žaliojo tilto. Sako, kad truputį pamišęs, tai jei kas, turiu kviestis ką nors į pagalbą, nes jis gali būti labai stiprus ir nenuspėjamas. Tik kažin ką kviestis, jei visi tokie užimti? O tas Romas kalba: ,,Mane Dievas atsiuntė į žemę, kad aš čia gėle būčiau, kad švelnume gyvenčiau, o aš patekau į tokią žiaurybę. Žmonės, ką jūs ginat? Iš televizijos ateis didžiausios blogybės!“ – ir jis rėkia, filosofuoja. Gerai, kad bent jau guli ramiai. Kai nutyla, priartėju truputį arčiau, pasižiūriu: ,,Pranašas, šventasis ar įvykių neatlaikęs pamišėlis?“ Ne man teisti, ne man spręsti – ir vėl sėduos prie merliukų – bintukų. Šitą darbą jau esu ne kartą dirbusi, kai gulėdavau ligoninėse. Seselės paprašydavo talkos, o kodėl gi toje nuobodybėje nepatrumpinus laiko naudingai?.. Karpau, lankstau ir kraupstu matydama, kad kiekvienu juo, tik po sterilizacijos, bus sugeriamas kraujas, valomos žaizdos, tepami vaistai. Gal operacinėje, gal tvarstomajame, gal vėliau palatose…
O už nugaros vestibiulyje žmonių aimanos, verksmas, rūšiavimas. Žmonės veržiasi per duris klausti, ar nėra saviškių, jiems liepia žiūrėt į sąrašus, bet jie nerimsta ir klausinėja. Kai neranda pas ką klausti, ateina ir iki manęs, o aš tik kartoju kaip papūga tai, ką jau girdėjusi. Man davė baltą chalatą, tai turiu dirbti. Kartais įrieda vežimėliai, visi esantys vestibiulyje suūžia, tarsi pašnibždom, tarsi su atodūsiu ar išgąsčiu. Aš nematau nei jų, nei patalpos, bet girdžiu – jei kam ausį, ranką, akį – tokie laukit, laukit laukit, nes niekas čia nespėja, yra ir baisesnių atvejų. Man sunku, nes nemiegotos naktys daro savo darbą – aš atsistoju, pasipurtau, pasilankstau, patrinu pirštais tam tikrus taškus virš sprando, nes reikia nesnausti, o dirbti ir stebėti žmogų vonioje. Kažkas vis atlekia, paima mano prilankstytų tamponų ir ,,gaziukų“ kalną, pagiria ir sako: ,,Dar, kiek tik galit“. Aš galiu, tikrai galiu, bet kas dabar kur ir kaip vyksta už ligoninės sienų? Žmonės vieni kitiems pasakojasi, verkia. Kažkas greitai pralekia, kažką veža, kažką neša, o aš vis purtau galvą ir dirbu. Romas guli vonioj, niekam jis labai nerūpi. Aš paklausiu, ar vanduo neatšalo, ar nereikia prileist karštesnio. O jis man paskaitą: ,,Argi dabar tai svarbiausia?“ Jo kalboje yra kažkokios graudžios realybės, bet kalba kosminė. Taip, žmogus iš Dangaus, bet norėjo pasislėpti po vandeniu. Aš klausinėju jo, iš kur jis. Neprisimenu, ar tik ne iš Miško gatvės? Ar tokia yra Jurbarke? Į žemiškas kalbas jis nelinkęs, todėl aš vėl kybau ant jo žodžių tarp dangaus ir šalto Neries paviršiaus.
Jau temsta. Man sako, kad pritrūko medžiagos, iš kurios galėčiau toliau ką nors karpyti ir lankstyti, todėl padėkoja ir liepia eit namo. Kaip aš parsiradau? Neprisimenu. Namie pasimatuoju temperatūrą – vaje, susirgau! Vaikai pasiilgę, o aš juos vos matau. Vyras pasisukioja ir sako: ,,Dabar aš eisiu“. – ,,Eik, tik prieš tai pasakyk, kas čia šiąnakt ir šiandien darėsi, kol manęs nebuvo“. – ,,Grįšiu ir papasakosiu“. Aš apsiašaroju, bet išleidžiu. Tikrai nieko neprisimenu: raminu save kažkuo – gal ,,o tu stovėk, kaip stovi laisvė“, gal kažkuo kitu… Meldžiuosi už žuvusius, gydau mintyse tuos, kuriuos palies mano rankomis gaminta tvarsliava. Sirgau sunkiai. Mano mamytė, neprisiskambinusi mums, jau gulėjo ligoninėje. Širdis, spaudimas. Kaip reiks ją pasiekti? Viskas ir liko kaip dūmuose. Ir aš ten buvau ir viską mačiau, bet buvau ne ten, kur buvo pavojingiausia. Kai pradedu pasakoti, patiriu nenuslopinamą jaudulį, kai užsikerta balsas. Niekada man taip nebūna, tik tada, kai kalbu apie sausio dienas, kai prisimenu, kaip ėjau tarsi senų laikų Ona gelbėti Vytauto…
