Rugsėjo 18 d., trečiadienį, 12.30 val. Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) vyks apskritojo stalo diskusija „Atkurtos Lietuvos valstybės pradžia: valstybės institucijų kūrimasis 1918–1920 m.“
Šiuo renginiu bus paminėti Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metai, kuriuos Seimas yra paskelbęs 2017 m. gruodžio 7 d. priimtu nutarimu Nr. XIII-865 „Dėl 2019 metų paskelbimo Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais“.
Apskritojo stalo diskusijoje pranešimus skaitys istorikai ir politologai,
renginiui pirmininkaus Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas.
DISKUSIJOS PROGRAMA
Diskusijos vedėjas – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas.
12.30 val. – sveikinimo žodis;
12.40–13 val. – „Lietuvos Valstybės Taryba ir Vyriausybės“, prof. dr. Raimundas Lopata, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas;
13.05–13.25 val. – „Prezidento institutas Lietuvos modernaus valstybingumo aušroje (1919–1920)“, dr. Algimantas Kasparavičius, Lietuvos istorijos institutas;
13.30–13.50 val. – „Nepriklausomos Lietuvos valstybės partinė sistema XX a. pirmoje pusėje“, dr. Artūras Svarauskas, Lietuvos istorijos institutas, 2012 m. Nepriklausomybės stipendijos laureatas;
13.55–14.20 val. – „Antanas Smetona: lemtingi sprendimai ir pasirinkimai“, dr. Ingrida Jakubavičienė, Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra;
14.25–14.50 val. – „Prezidentas Antanas Smetona: politinė ir simbolinė svarba šių dienų Lietuvai“, dr. Vytautas Rubavičius, Kultūros ir meno premijos laureatas, filosofas;
14.55–15.30 val. – klausimai, diskusijos, pasisakymai.
Ką ten diskutuoti, Smetona, savo tupėjimą valdžioje saugodamas, nuvedė valstybę į pražūtį, tuo ir viskas pasakyta. Smetonos paliktai Valstybei ir Tautai teko slaptai organizuotis ir vadovaujant LAF pirmininkui K. Škirpai, 1941 metais pavyko organizuoto ginkluoto sukilimo jėgomis nuversti Sovietų valdžią, Birželio 23 d. atkurti Nepriklausomybę, sudaryti Vyriausybę ir apie suverenios Lietuvos valstybės atkūrimą paskelbti kitoms pasaulio šalims. Žuvo apie 2000 sukilėlių. Taigi 1944 metais Sovietų kariuomenės Lietuva buvo išvaduota jau ne kaip Sovietų teritorijos dals, o kaip suverenios Lietuvos teritorija. Taigi Lietuva buvo to paties statuso valstybė kaip Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos. Tautai ir pasauliui iki šiol šis jos sūnų Birželio 23-osios žygdarbis nėra deramai nušviestas ir valstybiškai atmenamas. Kieno čia valia, kad taip yra?!… Užsimojus kurti „gerovės valstybę“ visų pirma būtina žinoti, kas mes esame… Smetoną dera vertinti šių istorinių įvykių kontekste. Tai čia tegul bus mano pasisakymas diskusijoje.
Labai atsiprašau, ponas Vilna, tačiau norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad “tupėjimas” tai nereiškia saugus buvimas valdžioje. Būtų įdomu sužinoti ką jūs nuveikėte per savo gyvenimą? Dar vienas “smulkmena”, gerai pamąstykite kiek drąsos jums pakaktų padaryti Valstybės valdyme tai, ką padarė pirmas ir paskutinis mūsų a.a. Prezidentas Antanas Smetona. Labai įdėmiai seksiu diskusijas ir tą pasisakymą kuris bus 13,30 val.? Tai bus jūsų? 🙂 Bandau spėti 🙂
Tai kas jau pačią tupint taip pabaidė, kad žinai, jog “tupėti” nesaugu…
.
Geriau būtų nebesipriešinti dėl liūdnų tarpukario dalykų, palikti tai istorijai. Bet politizuoti kauniečiai, pasistatę Smetonos paminklą dabar su kaimietišku kapotu žargonu bruka jį ir Vilniui, kurį valdžios uzurpatorius keturis kartus buvo išdavęs ir su pasigrobtais Vilniaus vadavimui skirtais pinigais išdūmė į užsienį. Dargi, Nepriklausomybė buvo išugdyta ne Smetonos, ne jo apginta, ne jo pertvarkyta ir kt. Nors intelektualai dėl apgaulingos, išdavikiškos Tautos atžvilgiu politikos ir anuomet jį smerkė, bet jo ir pakalikų reklama išduotoje Lietuvoje susiliejo su Nepriklausomybės laikmečiu; sovietmečiu suveikė, tapo kaip atspara sovietizacijai. Dabar to nežinojimas yra kaip apsileidimo ženklas, pro kurį skverbiasi politizuotos klastotės.
p. Atminties saugotojau, man patiko jūsų komentaro pirmas sakinys. To būtų užtekę, tačiau jūs, kaip beje, ir kiti, tęsiate mirusio žmogaus “linčio teismą”.
nei vienas vadovas nėra absoliučiai teigiamas, todėl ir Prezidentas A. Smetona nėra be nuklydimų. Tačiau tai, kad jis sudarė Lietuvai galimybę per 15 metų tapti tautine Lietuvos valstybe, ir yra didžiausias jo nuopelnas. Tik tautiškoje valstybėje galėjo atsirasti žmonės surengę birželio 23 sukilimą ir pasiaukojus daugiau kaip 2000 gyvybių ar kariauti partizaninį karą prieš okupantą, pasiaukojus daugiau kaip 20 000 gyvybių. Todėl Prezidentas Smetona ir yra gerbiamas lietuvių, o diskusija gali būti skirta laikotarpio peripetijų įvertinimui.
Tautiškumą Lietuvoje lėmė ne Smetona, o Lietuvos tapimas nepriklausoma valstybe, laisva Lietuva, pačių laisvų žmonių lietuviška veikla. Visos kaimyninės valstybės tuo laikotarpiu tapo tautinės, nors jas ne Smetona valdė, tautiškumo suklestėjimas nėra joks Lietuvos iškirtinumas, juolab, – kaip Smetonos nuopelnas. Beje, Smetona į priekaištus dėl Vilniaus nevadavimo, į – “mes be Vilniaus nenurimsim” atsikirsdavo, kad jis, atseit, esąs už lietuvišką Lietuvą, kas konkrečiai reiškė, kad jis už Lietuvą be jam nelietuviško Vilniaus, matyt, iš to galima spręsti, kad jam nebuvo svarbu ir Klaipėdos priklausymas Lietuvai. Smetonai išskirtinę pagarbą sukūrė jo šalininkai atsidūrę Amerikoje, žinoma, prie to prisidėjo ir Tautos gyvenimas nelaisvoje Lietuvoje sovietmečiu, žmonėms trokštant atkurti su Smetona siejamą Nepriklausomybę, laisvą Lietuvą. Viešų duomenų apie tai, jog Smetonai pagarbą būtų reiškę Birželio 23-osios sukilėliai ar partizanai, kaip ir nėra. Akivaizdu, kad įsigalėjęs išskirtinis Smetonos garbinimas nebūtų istoriškai pelnytas…, būtų lyg pačių melas sau, valstybės tai nestiprintų…