Papuošalai sekant lietuvių tekstilės ornamentais (nuotraukos)

Jau beveik visą mėnesį kauniečiai turi galimybę apžiūrėti galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio 62) eksponuojamą Miglės Morkūnaitės papuošalų parodą „Margai rašyta“. Tai, sprendžiant iš Deivio Slavinsko nuotraukų, iš odos, dekoratyvinių akmenėlių ir galbūt audinio sukurti pakabukai, kurių centre – lietuvių senųjų audinių raštų fragmentai. Paroda dar veiks iki balandžio 9-os dienos. Skirta ji Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.

Gal ir į gera, kad mus ši informacija pasiekė kiek pavėluotai, dėl to jau galime suprasti, kaip žmonės į šią puikią, lauktiną, remtiną iniciatyvą reaguoja. Sako: taip gražu, kad neatsispyriau neįsigijusi. Ir iš tiesų, bandau mintyse modeliuoti tų papuošalų panaudojimo galimybes ir vieną iš jų puikiai įsivaizduoju – ramaus vienspalvio mezginio ar vilnos fone jie atrodytų nuostabiai. Išradingesnės surastų ir daugiau galimybių. Parodoje jie eksponuojami ant lino ar drobės.

Kritikuoti jų man nesinori, neva galbūt kai kurie spalvų deriniai netikėti, neva galbūt tas apskritimas nėra pats būdingiausias lietuviškos senosios tekstilės ornamento bruožas, neva galbūt tie „kutosėliai“ kažką primena, bet ką? Neva tos segės sagas primena…

Tai iš esmės yra tokia gera iniciatyva, ir, supraskime, prasidedantis procesas, kad visas iniciatyvas turėtume tik sveikinti. O jei tas procesas išsirutuliotų, tai tada galėtume ir rinktis, ir pakritikuoti, ir girti, kaip kad yra su įsigalėjusiomis meno raiškomis. O ši dar nėra įsigalėjusi, dar tik pavieniai kūrėjai ima bandyti interpretuoti tradicinės kultūros paveldą, todėl aš asmeniškai tik sveikinu, tik giriu, tik skatinu mergaites, merginas ir moteris tokiais papuošalais puoštis. Tai originalu ir puikiausiai tinka prie šiuolaikinės modernios suknelės ar megztinio. Jei galėčiau, iš karto nulėkčiau į Kauną ir vieną nusižiūrėtą įsigyčiau.

O dar daugiau – aš svajoju, kad tokių papuošalų būtų gaminama pakankamai daug, kad jų būtų galima įsigyti daugelyje vietovių, ne tik parodose. Dar svajoju, kad ir archeologinių radinių kopijos būtų gaminamos šiek tiek dailiau, negu dabar, tie radiniai – toks retas menas, toks aukštas menas, kad mažai kas ir supranta. Tik norėtųsi meistriškiau pagamintų kopijų. Manau, galėtų jos būti pagamintos ir iš sidabro, juk yra ir sidabrinių radinių, tiesa, jie daug vėlesni, ne tik žalvario, nes ne kiekvienos šiuolaikinės moteriškos rankos sąnarys atlaiko šio gana sunkaus metalo svorį ir prisilietimą. Žinau iš savo patirties. Būdama dar studentė, o tai buvo seniai, praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje, užėjau į pagrindinę Vilniuje juvelyrinių dirbinių parduotuvę, kuri buvo pačioje Gedimino prospekto pradžioje, visai prie pat buvusios garsiosios „Literatų“ kavinės, norėjau ko nors originalaus pasipuošti ir, tai buvo tiesiog stebuklas, – žiūriu, kažkokia keista, nematyta, nesaldi, į visus kitus papuošalus nepanaši, nebrangi varinė apyrankė – suvyta iš dviejų įvijomis, o galai „kanopėlėmis“ užbaigti. Nieko tada dar nežinojau apie archeologinius radinius sąmoningai. Na, muziejuose gal įstrigo ir paskui pamiršau, o gal tautinė kolektyvinė pasąmonė veikė, o kad ji veikė ir ne vieną kartą, galiu jus patikinti, – traukė ta apyrankė– negalėjau ir nenorėjau spirtis, atsispirti. Nusipirkau, puošiausi, atrodžiau su ja tokia anų laikų pusiau bitlė – žodžiu, ir atrodžiau, ir jaučiausi puikiai! Tik… riešą nudaužydavo besėdint Vilniaus universiteto bendrojoje skaitykloje vis atsimušdama į stalą…

Net pati stebiuosi. Mano svajonėms galo nėra! Dar aš svajoju, kad kuo daugiau moterų ir merginų iš senųjų audėjų išmoktų šio ir amato, ir meno ir kad priaustų autentiškų tradicinių lovatiesių, tik pritaikytų jų dydžius prie dabar gaminamų miegamųjų baldų, ir kad jų nereikėtų ieškoti su žiburiu, kad būtų prieinama tautodailės salonuose (bent jau) ir kad moterys patalus užklotų savais, neįtikėtinai aukšto meninio lygio audeklais – šiuo atveju, užklotais. Kad ir kokia graži Maroko tekstilė, mūsų ne prastesnė ir mums artimesnė. Taip norėtųsi atsikratyti viso sukaupto kiniško šlamšto ir kurti nuosavą šiaurietišką lietuvišką (ne skandinavišką, nors jie gal ir panašūs) namų ir aprangos stilių. (Ir tik Jums vieniems pasakysiu į ausį – norėčiau, kad jie nebebūtų tokie nepasiekiamai brangūs…)

Įsisvajojau… Gal dėl to, kad ryt – Velykos, socialiniai tinklai ir žiniasklaida dūzgia, kiekviena kovodama už savo (baltišką ar krikščionišką, o gal ir globalią, jei tokia yra) pasaulėžiūrą, o man reikia tiesiog namus ir vis dar save kurti ir jau sunku būti „tarp“.

M. Morkūnaitės sukurti papuošalai. D. Slavinsko nuotraukos.