E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: „stručio“ sindromas; pagrindinė propagandos formulė; Lasvelo modelis (XI)

Smagu vėl su jumis visais susitikti, ponios ir ponai. Dėkoju man parašiusiems. Kaip praėjo Jūsų vasara? Tikiuosi, gerai. Manoji gi buvo spalvinga, nuotykinga ir, kai kuriais atžvilgiais – taip, dievaž, tikra antipropagandistės vasara… Pora patirtų nuotykių, sakyčiau, nusipelno atskiros vadinamosios „atvejo analizės” (angl.: case study). Apie vieną iš jų, vadinamąjį „psichologinio teroro” metodą, kaip jis veikia ir kokie „įrankiai” dažniausiai naudojami, pabandysime pasikalbėti jau kitą savaitę. Kas apie kitus nuotykius, hmm… Įdomūs dalykai vyksta mūsų Tėvynėje. Prieš prabildama apie juos, turiu vieną prašymą. Suprantu, kad mūsų tarpe yra ir pacifistų, ir didelių šaulių, kariuomenės gerbėjų. Tai normalu. Tačiau, kadangi atvejis susijęs su pastaraisiais, primygtinai prašyčiau Jūsų visų susilaikyti nuo nepagarbių ir įžeidžiančių komentarų karių adresu, ypač Lietuvos ir NATO sąjungininkų. Ačiū!

Taip susiklostė, kad šią vasarą Jūsų nuolanki antiprogandistė su vienu, pavadinkime, šiaurės vikingu viešėjo jaukioje lietuviškoje šventėje giliame Lietuvos kaime. Ko jau ko, bet tokioje vietoje sutikti gan patyrusių provokatorių tikrai nesitikėjau*. Šventė buvo  jauki, miela, kaip kad mūsų krašte būna. Jokių debesų ar grėsmių lyg ir nebuvo matyti. Staiga nei iš šio nei iš to pora, pavadinčiau, smulkių niekšelių (ne vietinių) ėmė mano minėtą svečią visaip kaip provokuoti, aiškiai siekdami skandalo ar, pavadinčiau: muštynių. Kas bjauriausia, jie tai darė, vienas kitą patyliukais kumšnodami ir kikendami: „Tu jį daugiau, daugiau paerzink, kiti man sakė, jis karys, daugiau paerzink… Pažiūrėsim, ką darys!”

Svečiui mūsų kraštas – nepažįstamas, aplinka ir papročiai – nežinomi, kalba – nesuprantama. Gi aš – vietinė, kalbą suprantu, mūsų krašto papročius ir elgesio modelius žinau. Įskaitant, kad, remiantis mūsų giliomis ir gražiomis svetingumo tradicijomis, Lietuvoje svečiai gerbiami ir tausojami, o ne įžeidinėjami ar fiziškai stumdomi (!). Aišku, gal kokiems mūsų papročių niekintojams gali atrodyti atseit egzotiška „smagi pramoga” įžeidinėti karį, o dar ir iš Estijos, priekabiauti prie jo moters prieš jos valią ir panašiai, betgi aš esu Lietuvos ulono anūkė, kilusi iš Dzūkijos. Normalūs dzūkai (ir kiti normalūs lietuviai) gerbia svečius, karius ir Lietuvos partizanus. Taigi: nebeapsikentusi antipropagandistė, kaip suprantate, pareikalavo palikti mus ramybėje, baigti provokuoti ir nebekibti. Dėl visa ko pavartojau šiek tiek teisinių terminų. Ir nepatikėsit… kokios klasikinės, daugumos provokatorių pirmiausia pasitelkiamos „automatinės gynybinės reakcijos” sulaukiau!… Cituoju: „Žmonės, žmonės, ji ant manęs šaukia, žiūrėkit, jai isterijos priepuolis, ko tu čia dabar isterikuoji, mes jums nieko nedarom, tau panikos..” Čia „emocingai” spiegęs provokatorius iškart gan racionaliai pasitaisė ir suspigo: „.. ne, tau ne panikos…Tau – isterijos priepuolis, ar tu kokia pamišėlė, kaip ir tavo vyras, žmonės, gelbėkit padėkit!!“

Kitas tuo tarpu, kone juokdamasis, bet visgi bandė sakyti „jis mus muša“. Įdomiausia, kad tuo momentu aplink jokių žmonių nebuvo. Kaip nebuvo ir absoliučiai jokių priežasčių minėtą niekšelį „gelbėti“.  Nustėrau, akimirksniu susivokusi, kad – oho! Susidūrėme ne su šiaip įprastiniais agresyviais kvailiais, kitaip tariant, „naudingais idiotais“… O su tokiais, kurie puikiai žino, ką daro! Ir kad tas jų zujimas aplink su išmaniaisiais telefonais – tikrai ne šiaip sau. Tiems, kas nesat susidūrę, paaiškinu: provokatoriaus paminėtas „panikos priepuolis“ yra medicininė būsena, beveik neturinti įtakos tolesnėms galimoms įvykio teisinėms pasekmėms. Tuo tarpu „isterijos priepuolis“, vertinant LR įstatymų ir kitų teisės aktų požiūriu, reikštų vadinamąją „psichologinio afekto būseną“. T.y., provokacijai iškilus viešumon, teismo atveju mano, kaip liudininkės, parodymai galimai būtų laikomi abejotinais. Ką manyti apie menkystas, kurie kuo bjauriausiai provokuoja į mūsų šalį, Lietuvą atvykusius svečius – karius užsieniečius, juos užgauliodami, stumdydami, įžeidinėdami jų tautą ir valstybę, o kai net tai „nebepadeda“ – įžūliai priekabiaudami prie jų moterų… Kol jų sėbrai šmirinėja aplink su išmaniaisiais telefonais… Na, patys suprantate. Kas nesuprantate, susiraskite, prašau, mūsų spaudoje straipsnių apie provokacijas NATO karių atžvilgiu, ir taps aiškiau (keletą straipsnių ta tema įtraukiau į šaltinių sąrašą).

Kaip sakoma – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių… Tolesni įvykiai man netikėtai atskleidė vieną gilią mūsų visuomenės ypatybę, apie kurią, pasirodo, daug kas žino. Bet droviai tyli. Taigi: šiek tiek nustebino kitų renginio dalyvių reakcija. Daugumos, išskyrus vieną šaunų džentelmeną, kuris mus užstojo ir sudraudė minėtus provokatorius (ačiū jam už tai!). Gi kiti aplinkiniai kone iškart ir kone automatiškai „nusišalino“ nuo situacijos, palikdami mane ir svečią kapstytis pačius, nepaisant to, kad tiesiai kreipiausi pagalbos („padėkite mums, prašau, jie jį niekšiškai provokuoja“). Be to, kas išties labai nustebino (ir kas iš dalies paaiškina panašių provokacijų vykdytojų sėkmę): aplinkiniai buvo linkę iškart ir beveik automatiškai patikėti provokatoriais. Dauguma iš jų atsitokėjo ir susizgribo, kad tai buvo provokacija, – tiktai kitą rytą. Iš pradžių dėl to nuoširdžiai nustebau. Bet netrukus išsiaiškinau, kad, pasirodo, ši reakcija yra įprastinis ir, deja, Lietuvos visuomenėje itin dažnas stereotipas, paprastais žodžiais apibrėžiamas taip: „Sykį karys – reiškia, jis dėl visko ir kaltas“.

Dėl kažkokių man dar ne visiškai aiškių priežasčių šis reiškinys mūsuose yra giliai įsišaknijęs (priežastis aiškinuosi; jei pavyks jas aptikti – mielai pasidalinsiu ir su Jumis). Tikėtiniausia, kad tai yra vadinamasis „stručio efektas“. Pirminė šio iš dalies metaforiško posakio reikšmė yra: „atsisakymas susidurti su esama problema ar pripažinti jos buvimą“. Jis kildinamas iš senovės Romos laikų ir siejamas su stručių elgesio interpretacija (ji, beje, ne visiškai teisinga), kad plėšrūno išsigandęs strutis, užuot gynęsis ar bėgęs, slepia galvą smėlyje. Spėjama, kad terminas „stručio efektas“ pirmakąrt buvo pavartotas Plinijaus Vyresniojo – asmenininio Romos imperatoriaus Vespasiano bičiulio, tarnavusio Romos karo laivyne, garsaus to meto gamtininko, rašytojo, istoriko ir filosofo. Iš dalies artimą minėtam elgesio modeliui, „stručio efektui“, elgesio sutrikimą XX a. yra išsamiau nagrinėję vaikų psichiatrijos specialistai. Antai  Abelis E.L. mini elgesio formą, kuri gali būti būdinga tiek individams, tiek ir jų grupėms, įprastai yra priskiriama dėmesio sutrikimų sričiai ir tradiciškai vadinama „dėmesio deficito sutrikimu“ (angl.: attention deficit disorder, sutrumpintai: ADD). Išsamesni šio sutrikimo tyrimai pirmąkart buvo atlikti JAV, 1920 m.

Kalbant paprastais žodžiais,  daugumai tiesiog patogiau apsimesti, kad jokios problemos nėra, tada jos atseit ir nebeliks.

Šis senamadiškas stereotipas puikiausiai atriša rankas provokatoriams ir, galima teigti, potencialiai blogina sąjungininkų karių situaciją Lietuvoje, nes kariai užsieniečiai tampa daug labiau pažeidžiami. Šitaip tikrai neturėtų būti. Detalesni argumentai, dėl ko neturėtų – gal kada nors. O iš esmės šiuo konkrečiu atveju „stručio efektas“ suveikia maždaug taip: jei kokie kariai pakliuvo į kokią bėdą, tai yra tiktai jų rūpestis, todėl apsimeskime, kad atseit nieko nenutiko. Nes, pasak vyraujančios nuostatos, – atseit pats karys visada yra „kaltoji pusė ir bėdų priežastis“. Todėl karių rankos yra, sakyčiau, tarsi supančiotos. Jie tarsi iš anksto stigmatizuoti**, nes visuomenė iš anksto linkusi kaltinti būtent juos. Nejuokauju, gerbiamieji: antai prieš keletą mėnesių, diskutuojant apie, mano nuomone, provokaciją NATO karių atžvilgiu pastebėjau, kad net ir patys mūsų karinių pajėgų atstovai yra linkę savotiškai supaprastinti situaciją ir provokacijų galimybę priskirti tiesiog atsitiktinumui, įprastiniams konfliktams ir panašiai. Todėl norėčiau nuoširdžiai palinkėti mūsų visuomenei, kad minėtas stereotipas pasikeistų ir kad panašiose situacijose kariai bent jau įgytų moralinę ir praktinę teisę apginti save, šalies ar uniformos garbę ir savo artimuosius.

Tikėtina, kad tinkamas šios problemos sprendimas, o pirmiausia – didesnis supratimas iš mūsų visų pusės taip pat pagelbėtų sumažinti tam tikrą karių ir jų artimųjų izoliaciją. Bet tai jau kita tema. Mano asmeninis patarimas visiems, o ypač tiems ar toms, kurie gyvenimo partneriais pasirinko karius: jokiu būdu nesileiskit, kad provokatoriams pavyktų jus fiziškai izoliuoti vieną nuo kito (aprašytu atveju tokios provokatorių pastangos buvo daugiau nei akivaizdžios) ir nepamirškit, kad panašių provokacijų atvejais geriau turėti liudininkų.

O dabar, ponios ir ponai, kadangi provokacijų daugėja ir priešiškos propagandos dantys aštrėja, pabandykime pasigilinti į pačią jos esmę.

21. Pagrindinė propagandos formulė

Esama palyginti nemažai propagandos ir jos veikimo apibūdinimų. Antai Žako Elalio (Jacques Ellul) teigimu, propagandą reikėtų suvokti bei vertinti ir platesne prasme: ne tik kaip būdą daryti įtakas valstybių vidiniams bei tarptautiniams santykiams, karo veiksmams ir panašiai, bet kaip savotišką „socialinį fenomeną“. Pasak Ž. Elalo, „dauguma žmonių yra lengvas grobis propagandai dėl jų tvirto, bet visiškai klaidingo įsitikinimo, kad ją sudaro tiktai melai ir „pasakos“ ir atvirkščiai, – kad tai, kas yra tiesa, negali būti propaganda. Bet moderni propaganda jau seniai nusivylė absurdiškais praeities melais ir senamadiškomis propagandos formomis. Vietoj to ji [yra formuojama] ir veikia panaudodama daug skirtingų tiesos rūšių – pusiau tiesą, apribotą tiesą, konteksto tiesą. Net Jozefas Gebelsas (Jozef Goebbels) visada reikalavo, kad Vermachtas komunikuodamas būtų tiek tikslus [teisybės atžvilgiu], kiek tik įmanoma.

Antrasis klaidingas supratimas, darantis žmones labiau pažeidžiamus vykdomos propagandos atžvilgiu yra nuomonė, kad propaganda skirta tiktai pakeisti nuomonėms. Tai yra vienas iš jos tikslų, bet – ribotas ir subordinuojamas tikslas. Daug svarbiau, kad propaganda turi tikslą sustiprinti jau egzistuojančias tendencijas, jas užaštrinti ir sufokusuoti ir, svarbiausia, paskatinti žmones veiksmui (arba, tuo atveju, kai ji yra nukreipta į nepajudinamus oponentus, paskatinti žmonių pasyvumą, naudojant terorą arba nusivylimą, siekiant užkirsti kelią jų įsikišimui [į tai, kas vyksta]).“

Keletą propagandos apibūdinimų yra pateikęs dar Edvardas Bernėjus (Edward Louis James Bernays):

1. Kardinolų bendruomenė, skirta užsienio religinių misijų priežiūrai; 1627 m. popiežiaus Urbano VIII įsteigta Propagandos kolegija Romoje, skirta kunigų misionierių ugdymui; Šventoji Propagandos kolegija.
2. Kokios nors doktrinos ar [politinės] sistemos propagavimo schema.
3. Sistemingos pastangos siekti visuomenės pritarimo tam tikrai nuomonei ar tam tikrų veiksmų eigai.
4. Propagandos principų ir jų vystymo visuma.

Man asmeniškai E.Bernėjaus koncepcijos, nepaisant šio autoriaus ilgametės šlovės, atrodo jau šiek tiek senstelėjusios ir nebeatitinkančios laiko dvasios, juolab kad ir jo dievintas froidizmas tikrai jau, kaip sakoma, atsiduoda naftalinu. Propaganda yra, deja, daug lankstesnė ir nepalyginamai greitesnė, nei, pavyzdžiui, kai kurios mūsų universitetuose įdiegtos jos istorijos ir teorijos programos (naudojančios, atleiskite, penkiolikos metų senumo pusiau šalutinius šaltinius – ir tai mūsų šiandienos informacinio karo sąlygomis!

Kai kurios mūsų politikos pasaulyje išreikštos galimos „kovos su priešiška propaganda idėjos“ taip pat, mano asmenine nuomone, atrodo gan savotiškai…). Be to, neretai pats jos, kaip reiškinio, apibūdinimas ir suvokimas bei galimos interpretacijos kinta priklausomai nuo konkretaus istorinio konteksto ir, savaime aišku, nuo taikiniu pasirinktų valstybių geopolitinių ypatumų. Šiuo atžvilgiu pirmenybę atiduočiau vėlesnės kartos JAV tyrinėtojams, kurie kai kurias būsimų propagandos pokyčių tendencijas, t.y., šiandienos realybę, gan tiksliai numatė jau prieš 25 metus. Antai 1990-1992 m. pasaulio laikraščiai buvo pilni istorijų apie pasaulio pasikeitimą, sovietų propagandos simbolių tokių, kaip milžiniškos Lenino ar Markso statulos, išmontavimą ir nuvertimą velniop ir panašiai. Ir net jei tuo metu, pavyzdžiui, JAV dar neturėta aiškaus supratimo, kokios rūšies propaganda turėtų įsivyrauti tarptautinėje arenoje vietoj nuo jos pasitraukusios sovietinės…

Visgi būtent JAV tyrinėtojai, ne prancūzų, įstengė išlikti pakankamai budrūs ir numatyti, kad propagandos vykdytojų „mūšis dėl žmonijos širdžių ir protų“ neišvengiamai tęsis. Iš dalies tai pasitvirtino: paskutinysis XX a dešimtmetis iš tiesų padarė įtaką šiek tiek kitokiam, nei kad buvo įprasta XX a., pasaulio susiskirstymui. Lyginant su politinių nuostatų reikšme (kaip, pavyzdžiui, Šaltojo karo laikotarpiu), išaugo ir ekonominiai skirtumai tarp tautų ir valstybių: tų,  kurios „turi“, ir tų, kurios tvirtina, kad „neturi“. Šiandien šie skirtumai, žengiantys sykiu su vis labiau, sakyčiau, ankštėjančiu pasauliu, tampa daug akivaizdesni ir problemiškesni, nei kad būtume galėję pamanyti vos prieš kelis dešimtmečius. O ir mūsų kaimynas Rytuose vėl įrodinėja savo visuomenei, kad dėl jų skurdo ir bėdų atseit kalti mes, „blogiukai vakarų kapitalistai“ ir panašiai; tuo tarpu į Europos žemyną nepaliaujamai plūsta tie, kurie savo atvykimą, ne paslaptis, daugiausia grindžia troškimu „irgi turėti“. Taigi natūralu, kad kintančios situacijos pasaulyje kartu formuoja ir kitokius, savitus „propagandos mūšio“ tipus.   

Daugialypė ir daugiabriaunė, propaganda savo prigimtimi yra vienas iš pagrindinių reklamos aspektų, o pastarosios kryptis yra sukoncentruota ir tikslingai nukreipta – mobilizuoti didelį žmonių kiekį veikti tuo pačiu būdu ir tuo pačiu metu.

Jei mes kalbėtume apie reklamą apskritai ir įvairius jos aspektus, tai jie yra skirtingi. Pavyzdžiui, komercinės ir socialinės reklamos pagrindinė kryptis ir paskirtis yra skatinti ilgalaikę elgseną, vykstančią tuo pačiu metu. Tarkime, įsigyti tam tikrą daiktą ar paisyti kelių eismo taisyklių būtent tuo laiku, tuo aspektu ir esant tam tikroms aplinkybėms. Kiek kitaip veikia viešųjų ryšių (angl.: public relations, PR) ar, pavyzdžiui, įvaizdžio kūrimo reklamos, skatinančios žmonių valią veikti, priimti, atmesti – jos yra orientuotos į tam tikrą trumpą ir konkretų laiko periodą. Tuo tarpu propaganda, nors jos tikslas iš pirmo žvilgsnio yra panašus į įprastinių reklamų, –  paskatinti žmones veikti taip pat ir tuo pačiu keliu, – yra orientuota tiek į trumpalaikį, tiek ir  į ilgalaikį poveikį ir, pažymėtina, į didžiulį žmonių kiekį. Kitaip tariant, į mases.

Propaganda, panašiai kaip socialinė reklama, yra skirta vadinamoms kolektyvinėms problemoms spręsti. Tad jos vykdytojų manipuliacijos bei naudojamos propagandos technikos yra orientuotos į poveikį visai kolektyvinei žmonių grupei, o propagandos tikslas – paskatinti ją pakeisti savo elgesį vienokia ar kitokia propagandos vykdytojams parankia linkme. Tačiau ta pati propaganda, veikianti kaip atskira „socialinės“, „viešujų ryšių“ {PR), „įvaizdžio kūrimo“ reklamos atmaina, pati savaime išreiškia ir reprezentuoja (pristato) tam tikrą konkretų „prekės ženklą“. Tarkime, politinį judėjimą, kandidatą rinkimuose ir panašiai.

„Propagandos vykdymo veiklomis“ yra vadinamas pagrindinių propagandos formulių naudojimas tam tikriems veiksmams atlikti. Kartais klaidingai manoma, kad esą reklama jau pati savaime ir yra propaganda. Reklama pati savaime nėra propaganda, propaganda yra tiesiog vienas iš reklamos kaip reiškinio aspektų. Arba vėlgi klaidingai manoma, kad propaganda tėra tiktai aiškinamasis šviečiamasis darbas, kaip tai buvo daroma, pavyzdžiui, SSRS, kai masėms buvo brukama propaganda, pagrįsta priverstiniu marksizmo leninizmo doktrinos mokymu ir atskirus režimo propagandistus turėjo kiekviena kontora, švietimo įstaiga, fabrikas ir panašiai. Be to, propaganda nėra ir, kaip dažnai manoma, būtinai tiktai politinė, – tai yra labai specifinė daugialypė veikla, kuriai naudojami specifiniai ir specialiai  tik jai sukurti įrankiai ir atitinkamos specifinės priemonės. Žodžiu, tai – ištisas didžiulis mokslas.

Pagrindinė propagandos formulė yra reiškinys, kai kolektyviniai (bendrieji) poreikiai ar problemos yra patenkinami paveikiant kolektyvinius (ar bendruosius) sprendimus.

Egzistuoja 10 pagrindinių sėkmingos ir darančios ypač didelę įtaką propagandos principų arba, kitaip tariant, „kertinių akmenų“:

1. Monologinis.
2. Savaime suprantamas: kai viskas, kas pristatoma propagandos vykdytojų, yra taip paprasta (t.y., primityvu), kad tai savaime suprantama.
3. Supaprastintas: viskas, kas pristatoma, įskaitant propagandos vykdytojų skleidžiamą žinią, yra specialiai supaprastinama.
4. Emocinis: kai propagandos vykdytojai stengiasi paveikti ir „žaisti” taikiniu nusižiūrėtos publikos jausmais.
5. Kontrastinis: šiuo atveju propagandos vykdytojai pasitelkia aiškius kontrastus, tokius kaip „juodas – baltas“, „geras – blogas“, „taikus – agresyvus“ ir panašiai.
6. Abejingumas, nejautrumas: kai skatinamas ir provokuojamas minėtas „stručio efektas“, t.y., propagandos vykdytojų taikiniu nusižiūrėtas žmonių kiekis yra orientuojamas pasyvumo link.
7. Autoritetas: kai propagandos vykdytojai pasitelkia „autoritetingus asmenis“ ir panašiai.
8. Skirtas masėms.
9. Agresyvus, pagaunantis tinkamą veiksmui, teisingą momentą (ypač dažnai naudojamas provokacijų atvejais, ypač „gyvačių lizdo“ fazei; šias sąvokas jau esame aptarę ankstesniuose straipsniuose).
10. Eskaluojantis: kai propagandos vykdytojų skleidžiama žinia yra nuolat kartojama ir aktyvinama.

22. Lasvelo modelis

Haroldo D. Lasvelo (Harold D. Lasswell) modelis yra skirtas išmatuoti propagandos poveikį visuomenei ir jos nariams.  Jo autorius – psichologijos ir gamtos mokslų principų naudojimo politikos srityje pradininkas. H.D. Lasvelas 1927 m. apginta daktaro disertacija „Propagandos technika Pasauliniame kare” yra laikoma vienu iš svariausių to meto mokslo darbų komunikacijos teorijų srityje.

Lasvelo komunikacinis modelis buvo sukurtas ir išvystytas JAV, 1948 m. Jis pagrįstas tam tikra anketų respondentams sistema, kai jie privalo skirtingu metu atsakyti į penkis skirtingus klausimus. Kad tyrimo naudojant Lasvelo modelį rezultatai būtų veiksmingi ir tikslesni, tarp užduodamų klausimų privalo būti daroma pertrauka.

1 klausimas yra: „Kas pasakė?“ arba „Kas buvo propagandos subjektas?“ (t.y., kas buvo vadinamasis „propagandos ruporas“) .

2 klausimas: „Ką jis / ji pasakė?. T.y.: „Kokia buvo propagandos vykdytojų skleidžiama žinia?“

3 klausimas: „Kam jis / ji tai sako?“ T.y.: „Kas buvo propagandos objektas?“

4 klausimas: „Per ką [kokį kanalą naudodamas] jis / ji tai pasakė?“ T.y.: „Koks buvo propagandos kanalas, kurį naudojo propagandos vykdytojai?“

5 klausimas: „Koks buvo pasakymo rezultatas?“ T.y.: „Kokį grįžtamąjį ryšį gavo propagandos vykdytojas?“  

Pagrindinis H.D. Lasvelo mokslinis interesas buvo sąsajos tarp komunikacijos procesų ir propagandos. Atitinkamai šis modelis yra orientuotas ištirti šiuos komunikacijos akto ir propagandos poveikio ryšius ir aspektus:

1.Kontrolės analizę (kas).
2.Turinio analizę (ką pasakė).
3. Informacinio komunikacinio kanalo analizę (per ką, kokiu kanalu pasakė).
4. Propagandos vykdytojų auditorijos analizę (kam adresavo pasakymą).
5. Efekto analizę (koks buvo poveikis auditorijai).

Nors H.D. Lasvelas daugiausia dėmesio skyrė propagandos poveikio žmonių masėms tyrimams, tačiau modelis yra tinkamas ir individualios, tarpasmeninės komunikacijos tyrimams. Įprastai laikoma, kad didžiausi Lasvelo modelio pliusai yra tai, kad jis paprastas ir lengvas; tinka beveik visiems komunikacijos tipams; apima poveikio auditorijai aspektą. Kita vertus, modelio sudedamosiose dalyse nėra atskirai išskirtas grįžtamasis ryšys iš pačios auditorijos (o tik tas, kurio sulaukia propagandos vykdytojai) ir vadinamųjų komunikacijos akto trukdžių poveikis.

Tiek šįkart, ponios ir ponai. O kitąkart detaliau pasikalbėsime apie priešiškos propagandos analizės būdus, psichologinio teroro metodus… Ir šį tą daugiau.

Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Bus daugiau

Paaiškinimai

* Šiaip jau šiuo atveju gal ir nesidalinčiau, nes esu, kaip sakoma, intravertė ir paprastai privengiu teikti bet kokią asmeninę informaciją apie save. Tačiau po aprašyto įvykio pasikonsultavau su keletu autoritetingų pažįstamų, dažniau susiduriančių su provokacijų karių atžvilgiu situacijomis. Jie patvirtino, kad: taip, ši problema Lietuvoje tikrai yra labai dažna ir aktuali. Tik prašyčiau pačių karių ir kitų krašto gynybos srities atstovų nesupykti, kad, būdama civilė, išdrįsau užkliudyti šią temą. Mano nuomone, patirta provokacija suteikia tam šiokią tokią moralinę teisę. Be to – kažkas juk turi prabilti pirmas. Palyginimui: kiek domėjausi, panašių problemų būta ir Estijoje. Prieš.. 20 metų (!). Šiuo metu, turiu pasakyti, situacija estų visuomenėje yra visiškai kitokia, kaip ir požiūris į karius – visiškai kitoks. Reiškia, gal ir verta kai ko iš jų pasimokyti.

** Stigma (gėda; dėmė) – „visuomeninis reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu ar socialiniu nukrypimo nuo visuotinai priimtų stereotipų požymiu ir ta dėmė (stigma) ryškiai skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. Žmogus su tokia dėme diskriminuojamas, jo šalinamasi. Asmuo, turintis kokią nors stigmą, vadinamas stigmatizuotu (…), o jei stigmą turi žmonių grupė, ta grupė vadinama stigmatizuotųjų (gėdinamųjų) grupe. Tokių grupių nariai vienokiu ar kitokiu mastu skiriasi nuo daugumos visuomenės narių savo išvaizda, elgesiu, socialiniu statusu ar kt. savybėmis. (…) Visuomenės nariai nenoriai bendrauja su stigmatizuotųjų grupėmis, atstumia jas, nes bendravimas su tos grupės nariais kelia nerimą, baimę, įtampą. Žmonės linkę negatyviai, stereotipiškai apibūdinti stigmatizuotuosius, atmesti ar blogai su jais elgtis. Visuomenė primeta savo stereotipinę nuostatą tai ar kitai grupei (yra „priklijuojama” etiketė, angl.: labelling; names calling). Iš jų laukiama tam tikro elgesio. Sudaromos tokios sąlygos, dėl kurių stigmatizuotasis negali pasielgti kitaip, nei buvo tikėtasi, todėl visuomenės kelta hipotezė apie stigmatizuotojo elgesį pasitvirtina, o vėliau individas ir pats ima elgtis taip, kaip iš jo buvo laukta. Šis procesas yra vadinamas stigmatizavimu (t. y. žmogui, turinčiam tam tikrą stigmą, iš anksto priskiriamas dažniausiai blogas, negatyvus elgesys, charakterio, asmenybės bruožai ir kt.).“ (Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Stigma_(sociologija))

Parengta pagal:

Abel E.L. Behavioral Teratogenesis and Behavioral Mutagenesis, 2012.
Bernays E. Propaganda, 1928.
Ellul J. Propaganda: The Formation of Men‘s Attitudes, 1971.
Curnalia R. M.L. A Retrospective on Early Studies of Propaganda and Suggestions for Reviving the Paradigm // Review of Communication, 2005 (4-5).
Lasswell H. D.  The Theory of Political pPopaganda// The American Political Science Review, 1927.  (21-3).
Propaganda analysis: A collection of articles, 1979.
http://news.err.ee/225894/estonian-intelligence-chief-warns-of-provocations-targeting-nato-soldiers

NAF Commander: provocations against NATO troops in Latvia are possible

https://lt.wikipedia.org/wiki/Stigma_(sociologija)
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/rusijos-provokacija-kaltina-i-lenkija-ir-baltijos-salis-atvykusius-nato-karius-antirusiskumu-57-763292
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuva-vos-netapo-provokacijos-auka.d?id=73769620
http://lzinios.lt/lzinios/lietuva/pries-nato-karius-lietuvoje-dar-viena-provokacija/241418
http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/06/28/news/lietuvos-politine-kultura-suteikia-peno-priesiskai-propagandai-sako-r-karbauskis-1802231/