Šiandien, balandžio 6 d. 18 val. aktyvūs vilniečiai kvietė į Lukiškių aikštę gelbėti Liepų alėjos.
Sukurtame viešame feisbuko renginyje rašoma:
Apkabinkime medžius, nes mums gera, kad jie yra.
Apkabinkime medžius, nes mums gera, kad jie mus gobia.
Apkabinkime medžius, nes mums gera, kad jie tyrina orą.
Apkabinkime medžius, nes jie mums it tėvai.
…
Vilnius tuo ir nuostabus, kad toks žalias! Leiskime medžiams gyvuoti, juk jie mūsų senoliai, jie senbuviai šių žemių.
Apkabinkime medžius, kad ir jie, ir mes suprastume, kad esame vieni kitiems svarbūs.
Apsaugokime Lukiškių aikštės liepas.
Kviečiame visus trumpai akcijai – flašmobui (flashmob):
Balandžio 6 dieną, 18 valandą, iš įvairių pusių susirinkime ir apkabinkime Lukiškių aikštės liepas bent 15 min. Po to išsiskirstykime laikydami tą draugystės ryšį širdyje.
Dalies liepų kamienai yra apsaugoti ir jos yra aptvertoje teritorijoje. Tačiau dalį jų žada iškirsti, jos auga aplink Lukiškių aikštę. Šia akcija užmegzkime ryšį su medžiais ir parodykime, kad jų likimas mums svarbus.
Visi visi visi balandžio 6 dieną, 18:00, Lukiškių aikštėje apkabinkime medžius.
Akcijos sumanytoja vilnietė Agota Zdanavičiūtė įsitikinusi, kad toks nuoširdus spontaniškas veiksmas taps visų miestiečių švente.
Masinis medžių apkabinimas vyko tam, kad Vilnius išliktų liepų miestu. Galvodami, kaip parodyti poreikį turėti žaluma ir erdve išsiskiriančią aikštę mieste, būrys žalio miesto idėjos palaikytojų kvietė prisijungti visus, kam tai svarbu.
Sostinės Lukiškių aikštė ir jos prieigos turėtų netekti 58 dar visai geros būklės liepų. Medžius patyliukais nori iškirsti savivaldybės specialistai – bent jau tokiais ketinimais neabejoja miesto žaluma susirūpinę aktyvūs žmonės, tikinantys, kad, pernai pristatant projektą visuomenei, nebuvo užsiminta apie liepų kirtimą.
Vasario 16-osios gatvės pusėje stovi šimtametės liepos, išlikusios dar nuo 1906 m., kuomet buvo formuojamas pirmasis aikštės projektas.
Nėra nieko baisiau, kai koks nors „gero norintis” ateina su kirviu „gera daryti”…
Jau kiek kartų įsitikinome, jog negalima rengti revoliucijų, jog jos sukelia kančių ir netekčių…
Žinome, kiek laiko reikia medį užauginti, kad jis subręstų, įgytų visų savo gebų ir galių, kad taptų savo aplinkos sargu, globėju, guodėju, gydytoju, maitintoju, jėgų suteikėju…
Negi nebegebame mokytis iš gamtos: ne žudyti esamus medžius, kad naujų pasodintume, bet greta senojo jauną auginti, kol jis bus pasirengęs senąjį pakeisti?
Tai išsaugojo ar ne?