Metai Provanse ir tūkstantis dienų Venecijoje (nuotraukos)

I

Ar gali būti, kad mieliausiai skaitome apie tai, ko mūsų gyvenime jau nebėra? Kad svajonės yra prarasta praeitis?

Tai buvo jau seniai… Laikas bėga taip greitai, kad labai seniai pirmą kartą skaičiau Peterio Meilo (Peter Mayle) knygą „Metai Provanse“ (A Year in Provance,1989 m.)… Šįmet jau dvidešimt metų, kaip autorius Provansu susižavėjo ir jamesu žmona apsigyveno (namas, apie kurį šioje knygoje rašoma, parduotas 2011 m. ir pačiam autoriui jau 70!). Kadangi tada jau gyvenau Olandijoje ir knygą skaičiau, kai ji buvo išversta tenai, 1991 m., tai galiu paliudyti, kokį įspūdį ši knyga, o ir po jos sekusios (Toyjours Provance, Encore Provance, My Provance ir kt.) populiariosios literatūros skaitymu Vakarų Europoje ir JAV užsiimančiai publikai padarė – įspūdis buvo milžiniškas!

Aš pati tolesnių knygų nebesekiau, bet filmas „Geri metai“ (A Good Year, 2006 m., pagal P. Meilo scenarijų, priminė visiems buvusiems ir esantiems jo skaitytojams Pietų Prancūzijos gėrį – iš karto buvo pamiltas ir yra mylimas ir mėgstamas iki šiol.Meilas, anglas, apsigyvenęs Provanse, vėl iš naujo prikėlė meilę Prancūzijai, jos, kaip gyvenimu kiekvieną akimirką besimėgaujančios šalies įvaizdį (jis Olandijoje buvo beužgęstąs, nes jaunoji karta mokyklose nebesimokė prancūzų kalbos ir automatiškai nutolo nuo jos kultūros), o maždaug tuo pat metu Italijai, nuo seno populiariai anglų estetų bendruomenėje, šią paslaugą padarė Frensis Meijes (Frances  Mayes), amerikietė literatūros profesorė, lygiai taip pat aprašiusi vilos Toskanoje nusipirkimą, renovaciją ir pirmųjų metų įsigyvenimą naujoje aplinkoje – Amerikoje ji iki šiol yra didžiausia Toskanos stiliaus ir atmosferos visame kame specialistė, o ir filmas tuo pačiu pavadinimu kaip ir pirmoji jos knyga – „Po Toskanos saule“ (Under the Tuscan Sun) – buvo pastatytas 2003 metais ir nėra visai užmirštas ir dabar…

Šie du autoriai sukėlė visą laviną mėgdžiotojų, lygiai taip pat su nuotykiais pirkusių namus atostogoms skirtingose šalyse, su nuotykiais juos remontavusių, su nuotykiais tenai įsigyvenusių… Tik ne visi yra tokie pat talentingi pasakotojai, ne visiems sekėsi paversti gyvenime atsitikusias istorijas į literatūrines ar tragikomiškas… Plius, žinoma, kiek gi galima skaityti apie tą patį ar iš principo tą patį – šimtai autorių, šimtatūkstantiniai tiražai, sudėjus viską kartu – atskiras populiariosios literatūros žanras! Laimėjo tie, kurie buvo pirmieji, – pradėjo, sugalvojo, išpopuliarino?  Taip, bet tie pirmieji buvo ir talentingi, ir kokybės standartą užkėlė labai aukštą – nelabai kam yra pavykę juos „perspjauti“…

Kodėl Lietuvoje šis literatūros žanras yra pristatomas kaip „populiarus užsienyje“? Ar, sakykim taip, Rytų Europa ko nors nesupranta, ar kaip tik per gerai supranta? Atsilikę, dar nepriėję? Ar ir ačiū dievui, kad vidutinis skaitytojas čia dar prie žymiai rimtesnių knygų įpratęs ir tokiais blizgučiais negaudomas?

Jau ir taip į Lietuvą su atsivėrusia iš naujo Europa visa ta Europa per duris ir įgriuvo. Tai, kas pas juos Vakaruose tapo įprasta palaipsniui, viena po kito, kaip, pvz., pradžioje prancūzų virtuvė, paskui – italų, paskui ispanų tapos… paskui fusion , kai visa tai kartu dar sumaišyta su regionine kiniečių, Tailando, Vietnamo ir t.t. virtuvėmis… Savarankiškai ir paraleliai Europą užkariavo sušiai… Lietuvai gi viskas nutiko vienu metu, konkuruojant vieniems su kitais, žmonėms neduodant laiko ar galimybės susipažinti geriau, pasirinkti, tiktai su šūkiu „ar tu koks kaimietis, kad šito ( ar ko kito, ar dar ko kito) nežinai? Nevalgai? Nedievini, kaip taip skanu?“

Ir jie dievina tada, tie žmogeliai, ir neva mėgsta… O iš tikro dar nuo tradicinės mėsos su bulvėmis ar cepelinų su spirgučiais neatsiplėšę ir mieliausiai prie jų ir liktų. Tik kas tada visas tas atvežtines nesąmones valgys?.. Negi laukti, kol jaunimas užaugs?

Panašiai yra ir su šiuo populiariosios literatūros žanru, apie kurį šnekame, – teks palaukti, kol jaunimas užaugs ir padėtis Lietuvoje pakis tiek, kad ir čia gyvenančiųjų svajonės atitiks vakariečių svajones. Nes kol kas dar taip nėra… Nes Lietuvoje kaimai dar vis tuštėja, gyvenimas juose miršta, viskas sutraukiama į miestus, labiausiai į sostinę: ten visi civilizacijos patogumai, ten kultūra, mados, ten vyksta gyvenimas… O kad turtingi užsieniečiai čia atvažiuotų namų pirktis, tai kalbos barjeras per didelis, civilizacijos vis dėlto per mažai, saugumo reikiamo dar kaip ir nėra.

Sodybą gamtoje turėti madinga, bet ji naudojama pagerti, prisivalgyti, išsidūkti gamtoje. Kas rimtai į tokią alternatyvą gyvenimui žiūri, pasitraukia į kaimą norėdami gyventi ramiai, ekologiškai, norėdami kurti – jie tuoj pat dar tampa marginalais, jei tokie dar nebuvo… kadangi menas, kultūra šiais laikais yra ne sukurti darbai, ne rezultatai ar jų turinys, bet pastovus žmonių sūkurys, performansas visų prieš visus, kur iki rezultatų niekam neįdomu prieiti ir jų visai netrūksta. Kiekvienas, bent akimirksniui iš tos tuštybės mugės pasitraukęs, tuoj pat pamirštamas ir jo populiarumas krenta…

Žodžiu, Lietuvoje dar yra turtingi tie, kurie gali gyventi sostinėje, pavydžių žvilgsnių lydimi, visa ko vykstančio centre… O Europoje jau ne vienas dešimtmetis procesai vyksta atvirkštine kryptimi – turtingas tas, kas gali sau leisti iš miesto išsikelti, įsitaisyti viloje užmiestyje ar kur gamtoje, maždaug 50 km spinduliu nuo miesto, kam dulkių ir išmetamųjų dujų nereikia kvėpuoti, kas paukščių čiulbesį ryte nubudęs girdi ir jam nereikia dėl to specialiai sekmadienį su šeima už miesto išsiruošti…

Dar praeis kuris laikas, kol Lietuvos didmiesčių centrai virs tik biednųjų getais, o provincija civilizacijos patogumais nesiskirs nuo miestų, o kaimų kaip po tokių neliks visai… Nes tik tada namai kaime, gyvenimas tarp žmonių, žemę dirbančių, savam name ant savos žemės, tarp kaimynų, kuriuos pažįsti, taps svajone. Pirma reikia visa tai prarasti, kad vėl imtum to siekti… Skalbimo mašiną reikia būti turėjus, kad jos atsisakytum – kitaip atsisakyti nėra ko ir tokius atsisakančius yra labai sunku suprasti.

Tas pat yra su maistu, su tradicinėmis šventėmis, su rankų darbu – ką tokios rūšies knygos (vėl) pristato kaip vertybes, kaip laimės variantą, kaip paprastų malonumų šaltinį… Ir tokie jie ir yra šalyse, kur visas kasdieninis maistas ne tik iš „supermarketų“, bet ir nežinia ko į jį pridėta ir jo skonis sintetinis; kur niekas nebeturi savo daržo, neberenka, nebepažįsta grybų ir uogų, neberaško vaisių iš senų apleistų sodų, nes jie neišvaizdūs, keisti ir gali būti sukirmiję, su krautuvėje nusipirktais palyginti.

Kai nebežinoma, kaip gaminti maistą, kaip skusti bulves, pvz., – ir mes tokios visuomenės link einame – tada maistas tampa kažkuo nuo kasdienybės atskirtu, tikri produktai – kažkuo brangiu ir kuo galima pasigirti, didžiuotis, kad tau jie ne per brangūs nusipirkti… maistas gaminamas sekmadieniais ar per šventes, kaip hobi, išmokus iš knygų, iš televizijos virėjų ar kursuose… Nebeturima savų namų, nes persikraustoma nežinia kiek kartų per gyvenimą, net namą ėmus dar tik statyti, jei statyti proga pasitaiko, jau skaičiuojama mintyse, už kiek jį bus galima parduoti, žemės neturima ir turėti nenorima – gėlę ar krūmą pasisodinti jau per daug darbo ir per mažai laiko prižiūrėti, žolei pjauti, lapams grėbti…

Tada tie, kurie iš šitokio gyvenimo pasirįžta ištrūkti, išsiveržia, gali sau leisti finansiškai atsisakyti algos ir tarnybos, tampa knygų herojais!.. Tampa rašytojais, tapybos ar kokios nors magijos kursų vedėjais, nuomoja kambarius atostogautojams, nes ir į saulėtų šalių provinciją išsikėlus, ten namą susiremontavus, sodą užveisus ir su kaimynais susipažinus, pinigų užsidirbti reikia arba ne pro šalį ir sėdėti ramiai rankas susidėjus, iš tikro paprastais malonumais mėgaujantis, ne kiekvienam duota sugebėti… O ir neįdomu tik pačiam, kai niekas nemato ir nėra kam pasipasakoti – pasaulis tapęs ekshibicionistiškas kaip niekad – taip svajonė įsigali vis platesnėse masėse.

Svajoti tampa labai populiaru, bet ne tą svajonę pačiam įgyvendinti – užtenka paskaityti, kaip sekėsi kitiems… O ir nereikia, kad per daug įgyvendinančiųjų būtų, nes tie jau ne pirkėjai bus, nebe vartotojai. Kai tie, kurie tik svajojimu apsiriboja, pastoviai pirks knygas, žiūrės filmus, įsirengs savo interjerus Toskanos atspalviais ar kvėpinsis Provanso lavandų kvapais, važiuos atostogų, – suks ekonomikos ratą. Ir puiku, ko daugiau reikia?

Lietuvoje dar mėšlo kvapas yra mėšlo kvapas, jis nei juokingas, nei paradoksalus, nei gali būti tragedijos priežastimi: dar tiek nenutolome nuo fizinės realybės, kad ją romantizuotume, idealizuotume ar matytume kaip išeitį iš plasmasinės civilizacijos įsigalėjimo… Dar neprieita iki to, jog apie valgio virimą, duonos kepimą, derliaus nuėmimą, aliejaus spaudimą skaitytume kaip nuotykių romaną ir nieko įdomesnio ten tau netrūktų ir jokio kito veiksmo nereikėtų…

Jeigu lietuviui gamtos pritrūksta, tai jis skaito rašytojų parašytus gimtinės aprašymus, iš kurios dar atsimena kaip išėję… Vakariečiams sava šalis – kaimas, kraštovaizdis – jau joks įdomus skaitymo objektas: kiek jo ten dar likę, ten, jų akimis žiūrint, gyvena tik atsilikę nuo civilizacijos primityvai… Va kai visa tai susieta su saule ir su atostogomis, su svetima kalba, tai tampa iš karto labai įdomu ir juokinga, kaip geram anekdote.

Siūlau tokias knygas retsykiais paskaitinėti, bet kaip įspėjimą, kaip kad kažkada Orvelo (Orwell) „Gyvulių ūkį“ skaitėme ar „1984 metus“… Autorių neįžeidžiant ir būnant dėkingiems leidėjams, kad tokią galimybę mums suteikė pamatyti, kur nuėję tie, kurie mūsų dabartiniu keliu nuėjo pirma mūsų…

II

O kai prie šito apšnekėto žanro dar ir meilė bei gyvenimo išmintis prisideda, tai gaunasi Marlenos de Blasi (Marlena de Blasi) „Tūkstantis dienų Venecijoje“. Į lietuvių kalbą išversta 2008 m. ir, kaip suprantu, Lietuvoje ši knyga neturėjo nė šešėlio to pasisekimo, kokį turėjo pasaulyje – Europoje ir ypač Amerikoje… Galima, žinoma, sakyti, jog amerikonai jau tiek nuo realybės „atšokę“, kad jiems bet kokį oro burbulą parduosi, jei tik gerai pardavinėsi, o lietuviai su realybe dar per daug gerai pažįstami, į ją iki kelių įsibridę, taip sakant, kad kažkokiais paistalais domėtųsi.

Iš dalies taip. O ir meilė dar įvelta, vėlgi, svajonių variantas, kuris nuo Lietuvos dar per toli stovi, per nerealus, kad skaitytojos save ar savo poreikius (ar polėkius) jame atpažintų… Plius, tiems, kurie meilės savo gyvenime neturi, nepažįsta, praradę ar neradę, apie ją skaityti ką nors pozityvaus per daug skauda: knygų turinį, kaip ir likusį meną Lietuvoje esame pripratę priimti tik tuo atveju, jei jis už realybę bjauresnis, jei mus paguodžia, parodydamas, kaip dar gali būti blogiau ar yra kažkam kitam kažkur kitur, ir skaitytojas nueina miegoti vakare nuraminta širdimi.

Realybę gražesnę, nei esame įpratę matyti, parodantis menas pas mus nepopuliarus – dėl to, kad nuo jo skauda, mažėja pasitenkinimas savimi, menkėji, bjaurėji pats savo akyse?

Ši knyga teigia, jog išdrįsk mylėti, nesibaimink nuotykio, leisk gyvenimui pasikeisti ne pagal tavo planus, ir gyventi taps laiminga, įdomu, gyvenimas ims panašėti į svajonę… Savo gyvenimus geležiniuose kontrolės ir karjeros planavimo gniaužtuose uždusinusioms vakarietėms toks patarimas yra kaip tyro oro gūsis… O mes Rytų Europoje dar tik imame savo gyvenimo vairą į savas iš likimo ir atsitiktinumo rankų. Ir dažniausiai nieko ten gero tame gyvenime nebuvo, kai gyvenome, kaip dievas davė… Mūsų situacijoje karjeros planavimas ir blaivus požiūris moterims suteikia daugiau galimybių gyventi savo svajonę… Kol tokios kontrolės pas mus pasidarys per daug, dar turės praeiti kažkiek laiko…

Jei ši istorija Venecijoje būtų aprašyta išgalvota, tai ją būtų galima ramiai palikti gulėti pigių meilės romanų skyriuje ir pamiršti, bet knygoje aprašyti įvykiai yra tikri ir turi tęsinį. Tada jau darosi įdomiau. Apie gyvenimą Venecijoje rašydama, autorė aiškiai dar pati neatsipeikėjusi nuo ją užklupusios meilės ir laimės intensyvumo, todėl gal kažkiek per daug ar per ilgai apie ją pasakoja…

O pavadinimas tai mini tūkstantį dienų, todėl kyla klausimas, o kas buvo toliau. Didžioji dauguma potencialių skaitytojų paslaugiai pasiūlys atsakymus: „skyrybos?“, „pabaiga?“ – ir bus neteisios. Aš joms tuoj pat parekomenduočiau apsižiūrėti pagal šitokį pavyzdį, ko jos automatiškai iš gyvenimo tikisi ir kiek sugeba su laimės egzistavimu sutikti. Nes toliau buvo išleista „Tūkstantis dienų Toskanoje“ (2004 m., lietuviškai nėra), o ir „tūkstantis dienų“ reiškia beveik trejus metus, nepamirškim!

Šeši metai meilės romano yra jau ne taip dažnai pasitaikantis atvejis, o toliau dar sekė „Rūmų ponia“ (The Lady in The Palazzo, 2008 m., lietuviškai nėra), keletas romanų, ne biografija pagrįstų, italų virtuvės receptų knygos, išpirktos akimirksniu… Lenkijoje, pvz., visos šios trys knygos išverstos ir išleistos buvo jau 2010 m. Pati autorė netgi apsilankė šalyje, ir ne viena – su savo legendiniu vyru, venecijiečiu mėlynomis akimis.

Apie savo vaikystę, pauglystę, netgi apie jaunas dienas ji yra rašiusi epizodiškai, visa jos biografija, nežinau, ar kur yra skelbta – iš pietinių Amerikos valstijų kilusi, be tėvo augusi… Ištekėjusi kartą jau buvo, du suaugę vaikai, jos vienos pačios užauginti, dirbant tuo pat metu kaip kelionių ar kulinarijos žurnaliste ar šefe-virėja aukštos klasės restorane… Kol susitiko savo venecijietį.

Knygą skaitant, gana greitai atsiskleidžia, jog ji nėra tipinė amerikietė madingų romanų autorė, netgi ne madingų kulinarinių kelionių straipsnių tipinė autorė! – kaip ir visi nelabai laimingi vaikai, augdama ji daug skaitė (skaito ir dabar), kaip ir visi, kas svajoti, fantazuoti linkę, turi akį materialiems dalykams: potraukį medžiagų tekstūrai, maisto skoniams, interjero stiliui, apšvietimo efektams, barokiniam visa ko pertekliui ir minkštam pūkuotam patogumui… geriems batams, gražiai prie kūno priglundantiems rūbams – ir aprašo tai sėkmingai, netgi, sakyčiau, pasiskonėdama.

Tuo pat metu ne mažiau domisi ir realiu gyvenimu, ir realiais žmonėmis: ne svajonių brokatus ir šilkus aprašinėja, bet realius, iš gyvenimo – savo gyvenimo! Ne šiaip sau abstrakčiai samprotauja, apie gyvenimą filosofuoja – realių žmonių realias istorijas aprašo… Kad jai tokia meilės istorija nutiko, galima paaiškinti tuo, jog gerokai visus apvažinėjusi, visko mačiusi ir ragavusi, gyvenimo vėtyta ir mėtyta – ir iš patirties žinai, kad praktiškai iš bet kurios situacijos išsikapstys, ir netgi savo jėgomis, tai galima pasiduoti atsitiktinumui, leistis nuotykio nešamai, jei tavo istinktas sako, kad tame yra kažkas daugiau, nei tik jau gresiančio gyvenimo nuobodulio prablaškymas…

O jeigu ir tik nuobodulio, tai irgi neblogai… Tiesa, laiminga ji tampa tiek ir taip sėkmingai, kiek sugeba paleisti vairą iš rankų, ypač naujai kuriamuose santykiuose su pamiltu žmogumi… kaip ir ji pati knygoje sako, reikia būti jau savą gyvenimą pavairavus gerą laiko tarpą, kad noras vadovauti, viską organizuoti už du, daryti viską pagal save ir žinoti, kas geriausia kitam nenugalėtų ir nepribaigtų sąntykių, jiems dar neprasidėjus…

Iš interviu, duoto Lenkijoje, galime suprasti, jog lenkų kultūra ir istorija padarė jai didelį įspūdį paauglystėje, formuojantis kaip žmogui, kadangi, besimokydama Šveicarijoje internate, turėjo net dvi mokytojas lenkes, su kuriomis ne tik gerai sutarė, bet jas labai gerbė, jomis žavėjosi ir klausėsi jų pasakojimų. Tada darosi nekeista, jog amerikiete būdama, kas tolygu būti be istorijos, ji vis tiek labiau atrodo kaip iš XIX amžiaus nužengusi, romantizmo iš ten pasisėmus… tai paaiškintų ir jos nenorą slėpti savo jausmų, emocinių reakcijų, nesidrovėjimą neatitikti bendrų madų, siekimą jas performuoti į savą stilių.

Ja galima žavėtis, ypač jos energija, entuziazmu, drąsa… Galima ją pašiepti – jos intensyvumą, visa ko gausumą, gal net ir filosofavimą: nuliams dažniau pasitaiko, kad vienetai užkliūva…  tuo tarpu turėtų džiaugtis, jog vienetai turi daugiau ką veikti nei užsiimti nulius pajuokti: kai protingas ima šaipytis iš kvailo, tai tam telieka į žemę sulysti, ir taip greitai, kaip tik galint.

Dar viena prasme ji nėra tipiška amerikietė: ten galioja taisyklė: kai pinigai eina, reikia juos griebti  (pailsėsi, kai jų srautas išseks). Marlenos de Blasi atveju tai turėtų reikšti, pvz., jog tipiška būtų pradėti kelionių agentūrą ir tasyti kuo didesnes amerikiečių turistų grupes po šiaurės Italijos provincijas ir miestelius, pardavinėti jiems produktus su savo pavardės ženklu, maitinti juos restoranuose valgiu pagal savo receptūrą, organizuoti masiškus valgio gaminimo ir produktų atpažinimo, kokybės įvertinimo ir įsigijimo kursus, kuriuose suteikti kuo mažiau žinių ir ištraukti kuo daugiau dalyvių pinigų… Žodžiu, įsivaizduojat idėją.

Jeigu kažkiek de Blasi pora ir bandė turizmo bizniu užsiimti, tai nieko masiško – daugiau daro kažką labai brangaus ir reto, daugiau milijonierių poroms ir senatoriams ir kongresmenams pensininkams – su jais galima bendrauti iš lėto, kokybiškai, jie gali sumokėti ir už jiems paskirtą laiką, ir už kokybę, kurią jiems siūlo… Interneto forumuose retsykiais pasirodo klausimai apie Marleną, kur ją rasti ar gal kas žino, kaip jai sekasi. Atsiliepia dažniausiai kas nors, neseniai Umbrijoje lankęsis, Orvieto miestelyje buvęs, kalbėjęsis su gėrimų parduotuvės savininku ar smuklininku, klausęs apie una americana, rašytoją, sužinojęs, kad gyvena vis dar ten pat, kunigaikštienės šokių salėje, kad sekasi jai gerai…

Todėl prie XIX a. aristokratiškumo tradicijų nepratusiems pasirodys keista, jog  paprasta moteriška gyvenimo patirtis jos knygose užima labai svarbią vietą. Klausosi ir domisi ji ir gyvenimo mačiusių vyrų istorijomis, bet tai mūsų kultūroje kaip ir savaime aišku. Ką moterys pasakoja, klausomasi mažiau… „Tūkstantis dienų Toskanoje“ de Blasi pora įgyja du tokius gerus draugus ir sužino jų neįvykusią meilės istoriją , tuo ši knyga geresnė už pirmąją, nes joje daugiau kontrasto, gyvenimo patirties iš kitų laikų ir kitų geografinių vietų… Ir kaip tik proporcingai dera su autorės gyvenimu čia ir dabar: tokie įžvalgų apie gyvenimą momentai atmintyje ir išliko geriausiai.

O trečioji knyga, kai kuriose šalyse išversta pavadinimu „Tūkstantis dienų Orvieto“, apie gyvenimą toliau, dabar jau Umbrijoje, tai pati geriausia iš visų – pasakojimas ne apie tai, kas vyko prieš kelerius metus, bet vakar ar užvakar… Ir vėl panašios gyvenimo, remonto, meilės ir duonos kepimo peripetijos, užsibaigiančios (tam kartui) vienu pakylėtu grande finale paskutiniame skyriuje, ir žinau žmonių, kuriems ašaros teka skruostais, tą knygą kiekvieną kartą iš naujo skaitant.

Nes ši knyga panaši į feel good moovie, širdį sušildančio kino filmo scenarijų – jei skaitytojas bent kiek fantazijos turi, tai mato savo gamybos filmą savo galvoje, paraleliai, skaitymo procese.

Pasaulis pakitęs dar ir šiuo požiūriu: kažkada buvo laikai, kad įdomiausi buvo žmonės, keliavę po svečias šalis ar patys iš svetur, sudomindavo visus savo pasakojimais ir nuotykiais, o dabar padėtis pasidariusi atvirkščia. Keliaujame dabar visi, o mintyse tai ir visą laiką be perstojo, panašėjame į nuo inkaro nutrūkusią civilizaciją, kelionių pasakojimais mažai ką sudominsi.

Dabar įdomi darosi ta mažuma, kuri taip ir liko prie žemės, prie to, į ką gimė ir gimė jų tėvai ir seneliai, prie savo likimo, kurį vairuoja ne patys, o jis randasi iš Dievo valios… Bėda tik, kad svetimi jiems iki šiol tai ir reiškia – svetimi. Ir nenori jie nieko bendra su jais turėti, jei gali to išvengti: reikia daug kantrybės, charakterio gudrumo ir smalsaus entuziazmo, kad juos pripratintum prie savo buvimo, prakalbintum, kad pasakotų kaip savam… kas jau savaime yra naujoviška situacija, nes saviems nieko pasakoti nereikia, jie ir patys viską žino, visą gyvenimą kaimynystėje buvę ir matę, dalyvavę, sunkumais ir džiaugsmais dalijęsi…

Lietuva šitame pasaulio mastu vykstančiame procese yra kažkur pusiaukelės link – tokių vietinių žmonių pas mus dar daug – per daug, kad jie būtų įdomūs plačiam ratui, taptų populiarūs, būtų madinga juos kalbinti… Keliaujančiųjų turime dar irgi ne daugumą, o ir tie patys dar vakar keliaujančiaisiais nebuvo, tai nei jiems tie vietiniai įdomūs, nei knygos apie šį reiškinį domina: kad ir kaip stengiamasi europiečiais tapti ir su vakariečiais susilyginti, ne visada dar sugebama laiku pagauti, kokios svajonės madingos, ar šiaip ne visose gyvenimo srityse vyraujančias madas vienodai greitai įžiūrėti.

Bet nieko, priaugsim, neilgai truks – imsim skaityti knygas, kurios sako, kad geriau būtume likę, kokie buvome. Nes kas pakankamai ilgai eina paskutinis, tas savaime kažkuriuo momentu apsižiūri einąs pirma visų likusių…