Į didžiuosius Lietuvos kino ekranus išėjo jautrus dokumentinis filmas apie sovietmečio Lietuvą „Aš už tave pakalbėsiu“.
Jaunas kovotojas už laisvę ir KGB operatyvinis darbuotojas subrendo sovietmečiu. Šiandien jie vertina lemiamomis akimirkomis pasirinktus skirtingus gyvenimo kelius. Disidento žmona, ilgus metus laukusi iš psichiatrinių ligoninių kalėjimo sugrįžtančio vyro, stengiasi užpildyti jo atmintyje atsivėrusias prarajas. Septynerius metus tremtyje kalėjęs pogrindinės spaudos rašytojas susitinka su savo buvusiu tardytoju. Vilniaus centre tebeveikainčiame viešbutyje atsakymų į taip ir neatsakytus klausimus ieško antikvaro kolekcininkas, anuomet šioje vietoje suimtas ir išvežtas į devynis mėnesius trukusią nežinią.
„Aš už tave pakalbėsiu“ – tai septynios jautrios gyvenimo istorijos, pasilikusios sovietinių nusikaltimų gedulo ir laisvės pergalių euforijos paribyje. Jos leidžia mums betarpiškai pažinti ir prisiliesti prie sudėtingo mūsų istorijos laikotarpio. Kunigas Julius Sasnauskas, garsūs rezistentai Algirdas Statkevičius ir Vytautas Urbonas, žymus Lietuvos kolekcininkas Zigfridas Jankauskas, buvęs operatyvinis KGB darbuotojas Danas Arlauskas, buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas dalinasi iki šiol nežinomomis gyvenimo detalėmis ir dar kartą prisiminti paskutinį sovietų okupacijos dešimtmetį Lietuvoje.
Filmo idėja gimė jaunam italų režisieriui (Maksi Dežua) Maxì Dejoie, kuris prieš keletą metų su savo filmu „Gerberio sindromas“ dalyvavo festivalyje „Kino pavasaris“ ir apsilankė Vilniuje esančiame KGB muziejuje. Čia patirtas emocinis šokas paskatino M. Dejoie visai Europai papasakoti apie sovietų režimo įvykdytus žiaurius nusikaltimus. Į bendraautores jis pakvietė kitą jauną kino kūrėją – Virginiją Vareikytę. Filmo operatorius – (Federiko Tores) Federico Torres.
Sausio 7 dieną į vieną Vilniaus kino teatras išankstinei peržiūrai buvo pakviesti žurnalistai ir kino kritikai. Jie turėjo progą po seanso pakalbinti filmo kūrėjus, jiems pateikti aktualius klausimus.
Dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ pristatymas:
Spaudos konferencijos įrašas:
Ar matote, baudžiauninkai, skirtumą tarp laisvoj visuomenėj užaugusios asmenybės ir “rusiško komunizmo statytojo”. Italas nori , gali , kuria kiną apie mūsų Tautos skausmą, netektis, mirtį, o kur mūsų atminties saugotojai. Kuria verslą ir tyrinėja zvonkės- bonkės ar kitokios “šmonkės” nuotykius. Šlykštu.
Toks filmas, gal, kiek įdomus kaip dokumentinis, bet šiaip tai visa tai – niekai, nes nei vienas iš filme minėtų žmonių neturėjo Lietuvai visai jokios reikšmės: Lietuvos likimą nulėmė visuomenės dauguma –
https://www.youtube.com/watch?v=zfgtne2fxJk
Citata: “Vyrai sugrįždavo ne tokie, kokie išėjo, o savo moteris rasdavo ne tokias, kokias paliko”.
http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/disidento-zmona-nuo-pirmos-dienos-sirdyje-jauciau-baime-728365#ixzz3wmaGC8QZ
Kentėjo žmonės už savo įsitikinimus.
Bet gi taip yra visais laikais – šiais taip pat.