Rasotos Rasos. Rasojo, rasojo… Bet norinčių švęst neišbaidė. Švenčiančių tik daugėja… Smagu stebėit, kaip Lietuvoje randasi vis daugiau vietų ir žmonių švenčiančių tikrąsias Rasas. Šventėme ir mes ant Altoniškių piliakalnio, Kauno rajone.
Ant šio piliakalnio švęst pradedame dar gerokai prieš Rasų dieną. Ir šįmet surengėme talką – krūmynus ant piliakalnio iškirtome ir takus šventės vietoje nušienavome, įrengėme šventvietę: puošnius vartus, šakotą Kupolę, pynėme baltiškus ženklus iš šieno, įrengėme laužą ir aukurus.
Pradėjome savo šventę apeidami piliakalnį, pagerbdami jo didybę. Nuplovėme savo kasdienybės rūpesčius srauniame Ovos upelyje, linkėdami vieni kitiems šviesių minčių ir didžių darbų. Sustojome prie įstabaus senolio ąžuolo, uždegę ugnį prausėme savo sielas kadagio dūmais, susikaupėme prarymoję prie ąžuolo galiūno.
Kelias į piliakalnį buvo nelengvas. Sulytas takelis vis grasinosi kopiančius sugrąžint atgal prie ąžuolo, bet visi, ir maži, ir dideli, laimingai užsiropštę ant piliakalnio bendrame rate dalinomės duona ir gira, drauge giedojome ir labinome vienas kitą gražiausius linkėjimus išsakydami.
Taip rimtai pasiruošę keliavome kupolių rinkti. Kupoliavome tyloje, susikaupę, kad surinkti žolynai savo stebuklingų galių neprarastų. Po to užkūrėme deivės Altonės aukurą. Deivės, kuriai, pasak padavimų, senovėje aukodavo jauni vyrai, prašydami parinkti kuo geresnę žmoną. Būrėmės iš surinktų žolynų, smalsavome, ką gi šie metai atneš naujo mūsų gyvenime.
Palydėję dainomis saulę, šįkart jaukiai už debesų pasislėpusią, užsidegę deglus, iškeliavome prie Nemuno vainikėlių plukdyti, ugnį su vandenį jungti – kad ir gyvenime tokia jungtis įvyktų ir iš jos nauji stebuklai užgimtų.
Sugrįžę ant piliakalnio įkūrėme šventinį laužą, čia ratelius sukome, šokome ir dainavome… Po to per ugnį šokinėdami – jos galių įgijome. Paskui jaukiai naktinėdami prie laužo – laukėme ryto. Trumpa gi Rasų naktis tad laukti neprailgo, ir dainų, ir kalbų nepritrūko. Linksmai ir giedrai tekančią Saulelę pasitikome.
Šventė baigėsi, bet namo traukti dar labai nesinorėjo. Norėjosi likti toje šventinėje būsenoje ir niekur nei lėkti, nei bėgti, o tik ilgiau šią nušvitimo ir palaimos būseną sau pasilaikyti…
Šventę vedžiau aš folkloro ansamblio „Altonė“ vadovė Jūratė Mackonienė talkinama ansamblio ir jo narių šeimų. Pasiruošime ir šventėje uoliai dalyvavo ir Kauno Santakos Romuvos nariai. Esu noširdžiai dėkinga visiems, kas padėjo šį stebuklą sukurti ir jį įamžinti.
Ruošiaus važiuoti, tačiau tądien kelionę atbaidė nepaliaujami lietūs. Matyt nesu tikras Pagonis, nesu vertas švento Aukuro ir Ugnies dvasinės šilumos. Gaila (savęs).
Tikra tiesa – lietus visada nuplauna prisiplakėlius. Todėl ir geros šventės lietui lyjant būna.
Nesureikšminkite žmonių ir jų žodžių bei dainų, giesmių bei siekiamybių SAVE apsivalyti ir įprasminti. Ten, Altoniškyje, tiesiog pati vieta yra šventa, žmonės su savo išraiškomis nėra tokie LABAI LABAI jau svarbūs.
Gerai parašei apie lietų ir prisiplakėlius.
Valgydamas Duoną, numesk trupinėlį Žemei (Žemynai). Gerdamas, nupilk truputėlį. Pa-TIKĖK, dideli dalykai slypi mažuose, ir didūs dalykai visada kybo ant plauko, tačiau visada tveria. Baltų religija lietuviams – amžina. O nusigrežėliai nuo lietuvių Dievų – nepažins amžinybės.
Eilę metų buvau šios šventės dalyvis. Kuo puikiausi prisiminimai. Labai gaila kad šiaip puikiam videoreportaže iškirpta Ugnies apeigos, kuriomis aukota mūsų Dievams ir Deivėms, kalbėtos gražios vaidilės Marijos maldos. Nežinančiam, žmogui šiaip besidominančiam, tiesiogiai nemačiusiam religinės dalies, gali susidaryti tik etnografinio vakarėlio įspūdis. Nebijokime pasirodyti esą romuviai – religinės bendruomenės nariai.
Tai gal patys filmuotojai nepanoro parodyti svarbiausios dalies ? Lyg pabijojo būti Romos katalikų bendruomenės apšaukti “sektantais” ?
CHA
SVARBIAUSIA SAVE PARODYTI GAMTOS IR ŽMOGAUS SANTYKIS NEPRTEIKTAS, NĖRA RENGINIO PRASMĖS
Greičiausiai ten prasmių buvo, ir tikrai ne viena. Taip kaip ir lietus – švent…ės (šventumo) dalis.