Sako, kad nebūna blogo oro, būna tik netinkama apranga. Nors paskutinį gegužės šeštadienį pliaupęs lietus ir bandė sugadinti kurortinio sezono atidarymo šventę, tačiau operatyviai į palapines persikrausčiusioje lauko bibliotekoje netrūko nei įdomios veiklos, nei šypsenų. Ypač didelio pasisekimo sulaukė muilo ritulio turnyrai: nuo lietaus ir taip šlapi vaikai smagiai dūko ant drėgnos celofano plėvelės varinėdami ir į vartus bandydami pataikyti… muilo gabaliuką.
Į skverą šalia apžvalgos rato išsikrausčiusi Zarasų viešoji biblioteka savo skaitytojams pasiūlė tiek tradicinių, tiek visiškai netikėtų paslaugų ir pramogų. Smagiausia turbūt tai, kad labiausiai laukiama čia galėjo pasijusti kiekviena šeima. Jei žaisti muilo ritulį ant šlapios celofano plėvelės labiau patiko paaugliams, tai visiems šeimos nariams pasirodė tinkamas boulingas. Spalvoto, paprasčiausiu guašu nudažyto vandens pripildyti buteliai atitiko kėglius ir, pasirodo, nuversti juos yra ne taip ir lengva.
Itin kūrybiškas ir populiarus visose amžiaus grupėse pasirodė paveikslų piešimas pučiant dažus šiaudeliu. Pačiomis netikėčiausiomis kryptimis besiliejantys dažai tiesiog savaime skatino fantazuoti, ką primena išsiliejusi dėmė. Ją padailinus keliais štrichais popieriaus lape atsirasdavo tai drugelis, tai saulytė ar netgi tango šokančios poros fragmentai…
Lauko bibliotekoje išryškėjo ir visos elektroninių skaityklių-planšetinių kompiuterių galimybės. Dar nemokantys jomis naudotis galėjo tai padaryti padedant bibliotekininkėms, o jau mokantys džiaugėsi šalia bibliotekos veikiančiu interneto ryšiu, patys skaitė knygas. „Planšetukai“ labai pravertė panorusiems dalyvauti ir kryžiažodžio konkurse. Visą dieną sklidusių garsinių šaukinukų paraginti, zarasiškiai bei miesto svečiai noriai dalyvavo ir ketureilio konkurse. Savo eilėraštukuose ne vienas apdainavo ir pačią biblioteką.
Šmaikštusis bibliotekos komunikacijos muziejus taip pat neliko nepastebėtas. Jei suaugusieji aikčiodavo žiūrėdami į dabartinio „wordo“ pradininkę – spausdinimo mašinėlę, tai vaikai jau prašydavo bibliotekininkių pagalbos įdedant popierių ir aiškinantis, kaipgi reikia spausdinti. Juokingai atrodė ekspozicijoje buvęs ir pirmasis bibliotekos kompiuteris, kurio 4 MB talpos kietąjį diską šiandien tegalime pavadinti stacionariu USB atmintuku…
Kokia šventė be svečių! Puikią parodomąją programą su dailiais špagatais ir medinių lentelių laužymu vienu smūgiu atliko Zarasų sporto centro karate shotokan auklėtiniai su mokytojais Nikolajumi Gusevu ir Viktoru Paukšte.
Daugybe įkvepiančių minčių pasidalijo ir „Gyvosios Europos knygos“. Į gyvosios bibliotekos principu paremtą renginį, kuomet „skaitomas“ gyvas žmogus, atvyko penki jauni, pozityvūs ir įdomios gerosios patirties turintys žmonės. Visus juos vienaip ar kitaip jungia sąsajos su Europos sąjunga ir jos teikiamos galimybės kiekvienam iš mūsų (svarbu pažymėti, kad kaip tik dabar, iki pat birželio 2 dienos visoje Europoje vyksta Europos jaunimo savaitė, kurios metu jauni žmonės stengiasi atkreipti dėmesį į save ir savo problemas).
Iš pradžių viešame pokalbyje, o vėliau privačiuose pašnekesiuose dalyvavo zarasiškis Arūnas Survila, Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas, taip pat zarasiškė Aurelija Trimonytė, buvusi Zarasų jaunimo klubo „Plotas“ pirmininkė, Zarasų rajono jaunimo visuomeninių organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos valdybos narė, aktyvi, pilietiška ir nuo mažų dienų įvairia savanoriška veikla užsiimanti mergina. Šie du jaunuoliai – puikus įrodymas, kokie geri ir darbštūs žmonės gyvena ne kažkur „ten, toli“, o čia, šalia mūsų ir daugybė gražių dalykų gali gimti mūsų pačių rankomis. A. Trimonytė šypsojosi prisiminusi, kaip prieš beveik dešimt metų piktinosi negražiais kalėdinės Zarasų miesto eglės žaislais, nuėjo pas miesto seniūną, išsakė kritiką, o šiam leidus, pati su draugais gamino žaislus iš antrinių žaliavų.
Nacionalinis socialinės integracijos institutas gimė Lietuvoje baigus įgyvendinti kampaniją „Visi skirtingi – visi lygūs“. A. Survila kartu su bendraminčiais įkūrė jį norėdamas įgyvendinti savo idėjas, kurioms reikėjo gauti pinigų. Jaunas vyras kritikavo daugelyje organizacijų įsigalėjusią praktiką „bėgioti“ paskui projektinius pinigus, tai yra, rengti projektus tik tuomet, kai yra didelė tikimybė jų gauti. Pasak A. Survilos, žmonės pirmiausia turi turėti idėjų ir tik po to ieškoti pinigų joms įgyvendinti. O ne atvirkščiai: žinoti, kad galima gauti pinigų ir „pritempinėti“ projektus prie keliamų reikalavimų, kai programų idėjos ir jūsų norai ne visiškai sutampa.
Utenos kolegijos studentas, antazaviškis Kęstutis Davainis dalijosi savo patirtimi išvažiavus studijuoti į Rezeknę (Latvija) pagal Europos sąjungos ERASMUS programą studentams, o jo dėstytoja, Utenos kolegijos tarptautinių ryšių skyriaus vedėja Rūta Jurgelionienė apie šią programą papasakojo plačiau. Pokalbyje dalyvavo ir uteniškė Sandra Žvirblytė, Europe direct Utenos informacijos centro vadovė. Pasak jos, apie visas Europos sąjungos teikiamas galimybes jauni žmonės gali sužinoti kreipęsi būtent į šį centrą.
„Gyvosios Europos knygos“ savo mintimis ir pavyzdžiais tarsi išgrynino ir pačią lauko bibliotekos idėją: jei tik yra noro ir bent keletas bendraminčių, galima nuveikti išties labai daug. Netgi iškraustyti biblioteką į lauką ir joje žaisti muilo ritulį!
Žaviuosi kolegių išmone