„Konkordijoje“ (tai visai ne tas skandalingai ant šono apvirtęs kruizinis laivas) dirbantiems keliolikai žmonių į darbą eiti nereikia. Jie darbe nuolatos. Tiesa, jų darbovietė – ypatinga. Temperatūra čia neretai žemesnė nei -80ºC. Artimiausi žmonės – už 600 km. Tai yra atokiausia darbovietė Žemėje. Arčiau žmonių ir civilizacijos yra net ir kosmose, Tarptautinėje Kosminėje Stotyje dirbantys astronautai.
Prancūzų ir italų mokslinė tyrimų stotis įrengta viename atokiausių ir atšiauriausių Žemės kampelių. Praėjusį mėnesį ją nufotografavo Europos kosminės agentūros (ESA) mikropalydovas „Proba-1“. 25 kvadratinių kilometrų sniegu padengta teritorija 3233 metrų virš jūros lygio aukštyje. Antarktidoje.
„Konkordija“ yra viena iš mokslinių piečiausio Žemės kontinento stočių, kurioje žmonės gyvena nuolatos. 12-15 tyrėjų ir inžinierių čia praleidžia ištisus mėnesius, o kartais – daugiau nei metus. Totali izoliacija. Keletą mėnesių trunkančios poliarinės nakties laikotarpiu čia niekas neatskraidina jokių siuntų. Jokių galimybių evakuotis, jei ištiktų nelaimė. Temperatūra – neretai žemesnė nei -80ºC. Artimiausia stotis, kurioje gyvena žmonės – už 600 km. Lyg dirbtum kitoje planetoje.
Būtent dėl pastarosios priežasties ten ir dirbama.
„Konkordijoje“ dirbantys ir gyvenantys mokslininkai čia yra todėl, kad ši stotis yra neįtikėtinai nuošali, o ją supa nenusakomai atšiaurios sąlygos. Visai tai leidžia mokslininkams tyrinėti ne tik po jų kojomis besidriekiantį Antarktidos ledą, bet ir žmonių elgesį tokioje izoliuotoje, atokioje vietoje. Nedidelė grupelė žmonių privalo išmokti dirbti kartu, kad išliktų.
Galima sakyti, kad tai yra idealiausia Marso ar Mėnulio bazės imitacija Žemėje. Net orbitoje TKS dirbantys ir gyvenantys astronautai nėra taip toli nuo pasaulio, kaip „Konkordijos“ tyrėjų grupė. Užtat koks ten naktinis dangus!..
„Didžiausi priešai čia – nuobodulys ir monotonija, – rašo ESA remiamas medicinos tyrėjas dr. Aleksas Salamas (Alex Salam), „Konkordijoje“ nuo 2009 m. prabuvęs 13 mėnesių. – Tamsa pasižymi ypatingu gebėjimu išsiurbti paskutinius motyvacijos likučius net ir iš psichologiškai pačių tvirčiausių žmonių. Be motyvacijos, tamsa turi didžiulės įtakos miegui, nuotaikai, protinei veiklai – Antarktidoje yra kažkokia nesupainiojamai ypatinga. Virš galvos – toks dangus ir tokios žvaigždės, apie kokias daugelis naktinio dangaus stebėtojų tik sapnuoja. Privalai tai pamatyti – nors pamėginus tai padaryti, akių vokai sulimpa nuo šalčio jau po pirmo mirktelėjimo.“
„Dar niekada nesu jautęs ir tokio didžiulio įkvėpimo, ir kartu tokio didžiulio asmeninio nereikšmingumo jausmo. Taip pasijunti iš tolo žvelgdamas į savo stotį ir virš jos vertikaliu bokštu stūksantį Paukščių Taką.“
Savo įspūdžiais, kilusiais jo misijai einant į pabaigą, pasidalijo ir lapkričio 15 d. po dvylikos mėnesių „Konkordijos“ stotį palikęs dr. Aleksandras Kumaras (Alexander Kumar).
„Konkordija“, kur nuo civilizacijos buvau taip toli, kad ten kartais sunkiau būna žengti žingsnį atgal, išmokė mane į viską žvelgti plačiau, – pasakoja A. Kumaras. – Ten sukaupta patirtis yra unikali. Atvykus pagyventi į Antarktidą, su šia vieta užsimezgęs vidinis ryšys su šiuo atšiauriai, nuožmiai ir negailestingai nuostabiu ir viliojančiu žemynu jau niekada nenutrūks.“
