Kovo 20 d., antradienį, 18 val. Vilniuje (Basanavičiaus 29), Vydūno draugijos nariai paminės Vydūno 144-asias gimimo metines ir pristatys naują Vydūno knygos „Tautos gyvata“ leidimas.
Minėjime Dalyvaus Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, skaitovė Irena Plaušinaitytė, skambės Vydūno giesmės.
Vydūno mintis nepraranda savo svarbos ir šiandien: „…Vis reikia prisiminti, kad pastangos, dedamos tautiškumui išlaikyti, yra pildymas Kūrėjo valios ir todėl jos laiminamos. Kuo giedresnis yra tautiškumas, tuo aiškesnis ir tauresnis yra žmoniškumas“ (Raštai, IV t., p. 380).
Vydūno „Tautos gyvata“ – knyga, žadinanti tautos kilnybę
„Platonas vadina valstybę, tą tautoje augusią gyvatos tvarką ir žmoniškumo apraišką, didžiuoju žmogumi. Iš tikrųjų valstybė ir turi tą patį pagrindą bei tą patį uždavinį, kaip ir atskiras žmogus“, – rašė Vydūnas, sveikindamas 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos tarybą. O svarbiausias tautos ir žmogaus būtį įprasminantis uždavinys – siekti tobulesno žmoniškumo.
Kad tauta galėtų ryškinti tokią savo būties prasmę, ji turinti tinkamai sutvarkyti savo gyvenimą, siekti kuo didesnės įvairių socialinių sluoksnių bei atskirų žmonių santykių darnos, kurios šiuolaikinių valstybių gyvenime labai stinga. Vydūnui labai rūpėjo, kad tokią darną stengtųsi įgyvendinti nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva. Kol ji ton nepriklausomybėn veržėsi, dar 1911 m. mąstytojas jai pateikė traktatą „Mūsų uždavinys“, o kai ją pasiekė – 1920 m. padovanojo veikalą „Tautos gyvata“.
Šiais veiakalais, ypač „Tautos gyvata“, buvo atsiliepta ne tik į besiformuojančios Lietuvos valstybės socialines aktualijas, bet ir į pasaulinius XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių socialinius vyksmus, netgi į bolševikinės 1917 m. revoliucijos sukeltą bangą. Mąstytoją sukrėtė tos bangos padariniai, tačiau jis bandė pažvelgti ir į ją sukėlusias priežastis, stengėsi ieškoti to, kas galėtų jas pašalinti. Jam atrodė, kad tautų ir jų bendrijos gyvenime yra būtinos socialinės permainos, savo svarbumu prilygstančios perversmui. Tačiau tas perversmas pirmiausia turįs įvykti ne ekonomikoje ir ne politikoje, o žmogaus viduje – svarbiausiu visų žmogaus siekimų tikslu turįs tapti dvasinis tobulėjimas. Toksai į dvasinį tobulėjimą nukreiptas perversmas savaime apspręsiąs kuo išmintingesnį, su tuo tikslu harmonizuojantį ir socialinio gyvenimo sutvarkymą.
Naujais pagrindais tvarkoma valstybė, reguliuodama žmonių santykius, turinti taip elgtis, kad pati taptų harmoningu organizmu, kurio veikimas kuo geriausiai derintųsi su visumos kūrybos vyksmu, su pagrindiniu to vyksmo tikslu – dvasios įsigalėjimu. Valstybė paprastai esanti tokio lygio, koks yra tuometinis joje gyvenantis žmogus, kokia jo orientacija, tikslai, pasaulio, gyvenimo prasmės ir laimės supratimas. Žmogus dar tebėra augantis ir toli gražu neįveikęs „pažmoniškumo“, netobulas, todėl ir jo kuriamoji valstybė turinti jo netobulumo bei jo klaidžiojimų žymių.
Svarbiausia orientacinė valstybės tobulinimo gairė pasak Vydūno turėtų būti – „visiškai prisitaikinti tai tvarkai, kuri tautos gyvatoj kūrybos yra nutiesta“ (šios kn. 77 p.) ir kuri skirta žmoniškumui stiprinti. Tautų „santykiai bus tiek geri ir žmoniški, kiek atskira tauta tinka žmoniškumui augint. […] Bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos būtis ir padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svarbėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę“, – rašė Vydūnas „Tautos gyvatoje“ (146 p.).
O pačią „Tautos gyvatą“ Vydūnas parašė tam, kad ja pagrįstų savo siūlomas orientacines gaires, pagal kurias eidama Lietuva galėtų tapti „pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų,“ žadinančių kitų tautų kilnybę. Kitaip tariant, Vydūnas siūlė Lietuvai idealios valstybės modelį, panašiai kaip savo„Valstybėje“ tokį modelį siūlė didis antikos mąstytojas Platonas.
Kad jau į trečiąjį antrosios nepriklausomybės dešimtmetį įkopusiai Lietuvai bent iki sąlyginio tobulumo dar gana toli, akivaizdžiai matome visi. Tad pažvelgti į Vydūno siūlytąjį idealios valstybės modelį tebėra tikrai pravartu, o pažvelgus paklausti savęs, ar mūsuose daug daugiau žmoniškumo negu prieš 90 metų, kai pasirodė „Tautos gyvata.“ Būdami atviri greičiausiai pasakysime, kad ne tik ne daugiau, o gal net mažiau. O žmoniškumu, kaip pamatine gyvenimo vertybe, kažin ar drįstume suabejoti. Todėl norėtųsi, kad nesuabejodami atsiverstume šią knygą, kuri turėtų ne tik žadinti tobulesnio žmoniškumo ilgesį, bet ir įkvėpti ryžtą jo siekti tiek savyje, tiek tautoje, kurioje lemta gyventi.
To tikėdamasi Vydūno draugija šią, jau ketvirtą, knygą pateikia tokiu pavidalu, kokiu ją pateikė pats autorius. Reikia manyti, kad perskaitęs ankstesnes tris fotografiniu būdu išleistas Vydūno knygas („Kaimo Didvyrį“, „Mūsų uždavinį“ ir „Sąmonę“) skaitytojas ne tik priprato prie vydūniškojo raidyno, bet ir spėjo jį pamilti.
Vacys Bagdonavičius, Vydūno draugijos garbės pirmininkas
