Ketvirtadienio Perkūnkalbė

Lietuvos miškai jau ne tokie didingi ir tankūs, kokie buvo senovėje, todėl ir deivė Medeina daugeliui pamiršta. Vis dėlto garbintojai ateina ir išeina, o dievai visada pasilieka giriose, medžiuose, upeliuose, šventyklų griuvėsiuose. Deivę Medeiną galima išgirsti nuėjus ir į mūsų dienų mišką, jei tik esi ten vienas, pasirengęs klausytis kaip šnabžda medžiai ir gieda giesmes vilkai. Deivę Medeiną pagarbinti šiandien pamiršta net tie, kurie atkuria senąjį tikėjimą. Todėl šiandienos Perkūnkalbę skirsiu tam, kad papasakočiau, kaip ją garbinti.

Riešutai anksčiau mažai kam buvo prieinami. Dar XVIII amžiuje jie buvo vertinami ir labai brangūs. Riešutų negalėjai nusipirkti parduotuvėje, jų reikėjo ieškoti miške. O ten daugelis jau supuvę, suėsti kirminų. Tik pati radusi riešutmedį miške supratau, kad gauti valgomą riešutą nėra taip lengva. Kad ir kada nueisi, riešutai tai nesunokę, tai jau sukirmiję. Ir juos augina miškas….

Riešutai glaudžiai susiję su kosmogoniniais mitais. Jau degraduotose ir vaikiškomis laikytinose dainose dainuojama: Išlaidau ožką miškan riešutauti. Oška riešutų nerado. Išlaidau ožį karklo pagraužti, o žys karklo nepagraužė – ožka riešutų nerado. Vėliau išleidžiamas vilkas ožio papjauti ir t.t. Tokio pobūdžio dainų yra ne viena. Manoma, kad jose kalbama apie pasaulio susikūrimą.

Yra ir kita legnenda, kurioje svarbiausi yra riešutai:

Senovėje Praamžius, žiūrėdamas pro rūmų langą, pamatė didelį žmonių pasileidimą – tarpusavio karus, vaidus, grobimus ir labai supyko. Tada jis pasiuntė į žemę du milžinus: Vandenį ir Vėją, kad tiedu nubaustų žmones. Jiedu griebė žemę į savo rankas ir pradėjo ją supti ir siūbuoti. Tas baisus supimas truko 20 dienų ir 19 naktų. Atrodė, kad žuvo visa žemės gyvybė.

Praamžius, grauždamas dangaus sodo riešutus, vėl pažiūrėjo pro langą. Pamatė baisiai suniokotą žemę ir pagailo jam žmonių bei kitų gyvūnų. Tada jis metė į žemę riešuto lukštą, kuris nukrito netoli didelio kalno, ant kurio buvo susirinkę gyvieji. Jie susėdo į tą kevalą, kad nepaskęstų. O Praamžius paėmė milžinus ir sumetė, iš kur jie buvo atėję. Audra tuojau nurimo, vanduo nuseko, dangus nušvito. Riešuto kevale išlikę žmonės ir gyvūnai išlipo ant žemės ir pradėjo veistis. Viena pora buvo persenusi ir negalėjo turėti vaikų. Šiai porai palinksminti Praamžius atsiuntė deivę Linksminę – Laumės juostą, kuri patarė jiems šokinėti per žemės kaulus – akmenis. Kiek kartų peršoko senis, tiek atsirado suaugusių vyrų, o kiek senė – subrendusių ir gražių merginų. Seniai peršoko 9 kartus – atsirado 9-ios poros, kurios sukūrė šeimas. Tų šeimų palikuonys – visi lietuviai.

Riešuto kevalas šioje legendoje ne tik išgelbėja žmones, bet ir padeda susikurti mūsų tautai.

Riešutai buvo ir svarbiausia dovana per Kalėdas, kurią Dievas senelis dovanodavo vaikams.  Šie ir kiti pavyzdžiai rodo riešutų ypatingumą. Jie kilę iš miško, reti, nepaprastai brangūs, tikra dievų dovana, visko pradžia ir pabaiga, miško dievų apsauga. Taip galima apibūdinti riešutą senovės žmonių sąmonėje.

Aukokite riešutus Medeinai, miško karalienei. Nes tai geriausia, ką iš jos gaunate. Jei Žemynai aukojate javus ir duoną, gautą iš žemės, Medeinai aukokite riešutus. Pradėkite gerbti mišką, kol jis dar visai nesunyko Lietuvoje.