R.Baltrušaitis: valdžia moka tik griauti, kurti – dar neišmoko

„Lietuvos Aido“ korespondentės Jūratės Svaldinienės ir rašytojo Remigijaus Baltrušaičio pokalbis apie politiką, literatūrą, kultūrą bei pernai pasirodžiusį jo naują dviejų dalių romaną „Vilko vaikai“.

Kai pernai davėte interviu užsienio lietuvių spaudai (jį vėliau persispausdino ir kai kurie Lietuvos dienraščiai), pamenu, pokalbį pradėjome nuo gan taiklaus palyginimo – „Durnių laivas“… Kaip manote, jis dar plaukia tolyn?

Taip, tą posakį „durnių laivas“ puikiai prisimenu! (Juokiasi). Gaila, kad kai kurie skaitytojai ne taip suprato mane. Daugeliui atrodė, kad aš pritariu rašytojo Vyt. Petkevičiaus politinėms pažiūroms ar net jį ginu. Anaiptol. Sąvoka „Durnių laivas“ išplaukė iš pasąmonės nejučia, kai prisiminiau tas mūsų valdžios „naktines reformas“, kurios žmonėms nieko gero nedavė, tik visus nuskurdino ir įstūmė į neviltį.

Bet jūs, kiek žinau, pažinojote Vyt. Petkevičių?

Taip, pažinojau. Dažnai matydavomės Rašytojų sąjungoje, kavinėje, esu buvęs ir jo namuose. Kaip sakiau, manęs nedomino jo ideologiniai įsitikinimai. Vertinau jį kaip įdomų žmogų ir rašytoją. Tai buvo – kompanijos siela, lyderis. Visą vakarą jis galėdavo be paliovos pasakoti įvairiausias istorijas. Jų jam niekada nepritrūkdavo. Bet jei už stalo prisėsdavo kitas toks pat aštraliežuvis ir mėgindavo perimti iniciatyvą, Petkevičiaus nuotaika tuoj sugesdavo ir, mestelėjęs visiems, kad čia sėdi durnių kompanija ir su ja jam neįdomu, pakildavo iš vietos ir išeidavo… Nė kiek nesistebiu, kad jo knyga „Durnių laivas“ kai kur kupina pykčio ir pavydo. Tuometiniam Persitvarkymo Sąjūdžiui vadovavo taip pat ryškios, žinomos asmenybės, kurios irgi nenorėjo būti nustumtos į šalį. Manau, čia ir slypi visa priežastis: kai daug ryškių asmenybių, lyderių, – visi nori būti pirmi ir matomi… O jis visada norėjo būti pirmas. Matyt, taip ir gimė tas jo „Durnių laivas“. Iš nuoskaudos…

Pernai, pamenu, sakėte, kad tas laivas plaukia… nežinia kur.

O, kur jis plaukia dabar, manau, kiekvienam aišku. Į senų laivų kapines. Kitąmet – nauji Seimo rinkimai, nauja valdžia… Ir tą „Durnių laivą”, kurs dabar kažkur klaidžioja rūke, visi pamirš. Kaip teisingai pasakė prezidentė, dabartinė valdžia moka tik griauti, kurti – ji dar neišmoko. Griauti – visada lengviau. Tam proto nereikia. O kūryba – visada yra mąstymas, sunkus, atsakingas darbas. Aš žiūriu ir vertinu visumą – ne ką daro, planuoja, svarsto ar kokius įstatymus priima Seimas, Vyriausybė, o ką ši dabartinė valdžia per tuos trejetą metų nuveikė, padarė gero eiliniam, paprastam žmogui. Ar ji palengvino jo gyvenimą, kad jis ir jo šeima būtų laimingi ir sotūs?

Dvi savo paskutines knygas išleidote Londone, o ne Lietuvoje. Kodėl?

Nieko nuostabaus. Dabar visi emigruoja. Kiek žmonių išvyko iš Lietuvos, patys nežinome. Vieni sako, pusė milijono, kiti – arti milijono. O kiek dar išbėgs? Manau, yra kelios priežastys. Pirmiausia, didžiulis žmonių nusivylimas. Pamenate, kai gimė Sąjūdis, gyvenome viltimi, kad būsime nepriklausomi ir laisvi. O ką turime? Mažiausią žmonių pragyvenimo lygį, mažas algas, pensijas, išsipūtusias maisto produktų bei komunalinių paslaugų kainas. Kur bepažvelgsi, aplink – skurdas, cinizmas, melas, neteisybė… 20 metų murkdomės tame pačiame politikų pridergtame mėšle ir niekaip negalime išlipti iš skurdo duobės. O juk tai trečdalis žmogaus gyvenimo! Negi mes neverti gyventi geriau? Bėda ta, kad per daug tikime, ką mums sako įvairaus plauko politikai: nesugebame atskirti vertybių. Padorūs, save gerbiantys žmonės į politiką nelenda. Į ją lenda tik įvairaus plauko juokdariai, lengvo lito mėgėjai, avantiūristai bei kitos bevertės menkystos. Jos – tik tuščia vieta, be dvasingumo, intelekto ir noro dirbti tautai. Tokį dabar ir turime Seimą, kokį, deja, patys išsirinkome.

O kas dėl knygų… Jei atvirai, Lietuvoje dabar beveik neliko leidyklų – vienos po „naktinių reformų“ bankrutavo, kitos knygų leidybą pristabdė ar vos verčiasi… Abu mano romanus išleido Didžiosios Britanijos leidykla „Agatha press”. Nieko nuostabaus – vieni išveža svetur ir siūlo darbo jėgą, kiti – savo intelektą, kūrybą, protą. Globaliame amžiuje skirtumo tarp „emigranto‘ ir „literatūros emigranto“ nematau. Gal po metų kitų valdžia ateis į protą, pamatys, kad kultūra, menas, literatūra – tai ne girioje kirsti medžius, tiesti kelius ar statyti namus. Pažiūrėkite, kaip suplonėjo lietuviški laikraščiai… Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, spaudai, knygų leidybai taikomas nulinis pridėtinės vertės mokestis, panašiai yra ir kitose užsienio šalyse. O pas mus…

Gal pakalbėkime apie kultūrą?

O ką apie ją kalbėti? (Atsidūsta) Man kultūra prasideda nuo muziejų, teatrų, parodų salių, bibliotekų, nuo jose gulinčių naujų laikraščių, žurnalų, knygų. Kas jose dabar? Vien senos knygos, lėšų naujoms pirkti valdžia neskiria. Neturi pinigų. O kažkokiems abejotinos vertės projektams, vizijoms, suranda. Nuoširdžiai stebiuosi moterų – bibliotekininkių ištverme, kantrybe ir didžiule meile knygai, lenkiu prieš jas galvą. Ir labai jas gerbiu – kur kas labiau negu kai kuriuos savo pažįstamus, kurie veltui trina kėdes Seime, vyriausybėje ar ministerijose. Žinote, kai Rašytojų sąjungos klube, koncertų ar parodų salėse matau senąją inteligentiją – dvasingus mokytojų, bibliotekininkų, aktorių, leidyklų redaktorių ar kitų profesijų žmonių veidus, jie man – didžiausias elitas, tautos žiedas. O ne tie šalti ir pasipūtę seimūnai, aukštų įstaigų valdininkai, kurie nė velnio neišmano apie kultūrą, meną, literatūrą, o tik ateina parodyti save, kad įlįstų į TV kamerą. Nevertinu jų. Manote, jie įeis į Istoriją? Juos prisimins tauta kaip V.Kudirką, dr. J.Basanavičių, prelatą M.Krupavičių, brolius Vileišius, A.Stulginskį? Juokaujat! Ne ta erudicija, ne tas intelektas ir ne tas mąstymas! Kokia gali būti kalba apie kultūrą, jei vien pernai Lietuvoje per metus neliko 29 bibliotekų ir 13 tūkst. jų skaitytojų.

Kaip manote, kodėl taip yra?

Dvidešimt metų neturime aiškios kultūros politikos. Sėda į kėdę vienas kultūros ministras – pradeda svarstyti ir nebaigia, ateina kitas – vėl pradeda iš naujo… ir taip be galo. O ilgalaikės kultūros raidos programos, kurioje aiškiai pasakytų, kad kultūra – politikos dalis, kad jai, rimtai, turinčiai išliekamąją vertę, skiriami finansiniai prioritetai, o ne kažkokiems vienadieniams “drugeliams” – fejerverkams, vamzdžiams, įvaizdžiams, vizijoms bei kitoms beprasmybėms, iššvaistant milijonines lėšas. Kodėl taip? Manau, todėl, kad valdžiai rimtos kultūros nereikia, kaip ir apsišvietusių, skaitančių žmonių, mąstantys – kiekvienai valdžiai pavojingi. Per 20 metų Lietuva neturėjo nė vieno rimto, savarankiško kultūros ministro, kuris rūpintųsi kultūra. Visi buvo tik savo partinių grupuočių statytiniai, ir tai – pačių blogiausių. Pažiūrėkite, kam kiekvienoje koalicijoje dažniausiai atitenka kultūros ministro kėdė? Tiems, kurie turi mažiausius reitingus ir mažiausią žmonių pasitikėjimą – kaip aš sakau: nulis sveikų ir – trys špygos po kablelio…, o atstovauja – Lietuvos kultūrai! Ką toks žmogus, net ir kupinas kilnių norų, idėjų, vienas padarys, jei jį kaip tą lėlę tampo už virvučių? Kad ir dabartinis kultūros ministras, kurį vertinu ir gerbiu, kaip žmogų, puikų savo srities specialistą, eruditą. Ką jis gali? Nieko, jį gi skyrė sugriuvusi A. Valinsko juokdarių „partija“, iš kurios seniai šaiposi visa tauta. Manau, jis priverstas elgtis taip, kaip jam diktuoja… Susidaro uždaras skurdo ratas: skurdi, neišmintinga politika be kultūros gimdo tik skurdą ir neviltį, – nieko nuostabaus, kad tiek metų neturime nei kultūros politikos, nei politikos kultūros…

Grįžkime prie jūsų prozos. Kaip gimė mintis parašyti tokį stambios apimties romaną „Vilko vaikai“?

Jį sudaro dvi dalys. Tai psichologinis trileris, jis apima bemaž pusės amžiaus (1944 – 1991 metų) sudėtingą istorinį laikotarpį. Romane persipina 5 – 6 siužetinės linijos, veiksmas vyksta Rytų Prūsijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kt. Jame liečiu visai vokiečių tautai skaudžius istorinės praeities dalykus, apie kuriuos patys vokiečiai dar nedrįsta atvirai prabilti ir užsimena tik puse lūpų… Tai – Kenigsbergo (dab. Kaliningrado) Holokaustas, kai rusų kareivai žudė ir prievartavo vokietes moteris ir merginas. Daugelis žmonių mano, kad XX a. buvo tik žydų Holokaustas. Deja, buvo ir kitas, ir ne vienas toks Holokaustas Europoje, ten, kur tik įžengdavo rusų kareivio batai… Matyt, ne veltui buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis yra pasakęs, kad Antrasis pasaulinis karas parodė Europą Ivanui ir Ivaną – Europai.

„Vilko vaikai“ – ne tik maži, alkani vokietukai, kurie sunkiais pokario metais būriais traukė į Lietuvą. Tai kartu ir alegorija, kad mes, vyresnės kartos žmonės, esame – to raudono, kruvino, žiauraus, be galo agresyvaus ir alkano Vilko – XX amžiaus – vaikai. Taigi pabandžiau rašyti tai, ką ilgus dešimtmečius nutylėjo sovietiniai istorijos vadovėliai, iš kurių mes visi mokėmės…

Turbūt teko nemažai raustis archyvuose, ieškoti istorinės medžiagos, nes parašyti tokį kūrinį, kurs apima pusę šimtmečio, reikia ne tik žinių, bet ir drąsos, savotiško nusiteikimo šiai temai. Kas paskatino parašyti šį romaną?

Kai rašiau, man daug ko nereikėjo laužti iš piršto, gyvenimas toks turtingas įdomių faktų bei istorijų, kad tik juos reikia gražiai įvilkti į „literatūrinį drabužį“… ir šiek tiek lakios autoriaus fantazijos… Rašydamas daug kur rėmiausi konkrečiais istoriniais faktais. Apie vokiečių moterų patirtas kančias Kenigsberge nemažai medžiagos radau internete, skaičiau jų šiurpius prisiminimus, radau ir prieškarinio Kenigsbergo miesto nuotraukų, aprašymų, žemėlapių, jie padėjo per daug nenutolti nuo istorinės tiesos. Mėgstu “žaisti” faktu ir išmone, tačiau konkretus faktas man visada lieka kaip koks karkasas ar griaučiai, apie kurį lipdau savo siužetą…

Vaikystės metais su vienu „vilko vaiku“ sėdėjau viename klasės suole, tik kad jis buvo „vilko vaikas“, supratau žymiai vėliau, kai prisiminiau, kad per Raudonąjį Kryžių surado artimuosius ir praeito šimtmečio šeštame dešimtmetyje išvyko gyventi į Vokietiją… Sugriauto Karaliaučiaus krašto vaizdai man, mažam vaikui, ilgam įstrigo į atmintį, pokario metais su tėvu, o ir vėliau dažnai ten lankydavausi, mačiau namų griuvėsius, ne sykį bendravau su šio krašto žmonėmis.

Ką šiuo metu rašote?

Kai pernai iš naujo skaičiau F. Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“, akis užkliuvo už žodžių: „Siaubinga yra tai, kad grožis – ne tik baisus, bet ir slaptingas daiktas. Čia Šėtonas su Dievu kovoja, o kovos laukas – žmonių širdys.“ Šie žodžiai paskatino parašyti romaną „Femme Fatale“. Romaną apie fatališką moterį, kuri vyrui, menininkui, gali būti ir Angelas, ir Velnias… Siužeto nepasakosiu, jis gan painus, tik pridursiu, tai bus rimtas, intelektualus romanas, o ne koks nors skaitalas, kokių dabar pilna knygų lentynose. Jį neseniai baigiau rašyti, dabar tegul pusmetį ramiai pagulės stalčiuje, paskui sėsiu taisyti ir redaguoti.

Ačiū už pokalbį.

Remigijaus Baltrušaičio kūriniai: poetinės dramos „Vivat, academia!“ (1979 m. respublikinio konkurso, skirto Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, pirmoji premija), „Donelaitis“ ( 1980 m. rankr.), pjesė vaikams „Sprigtas“ (1986 m. „Lėlės“ teatras), eilėraščių ir poemų knyga „Raudoni voratinkliai“ (1993 m.), psichologinis trileris „Žmogžudystė penktą valandą ryto“ (1996 m.), meilės lyrikos rinktinė „Sapnų tiltais skubu pas tave“ (2008 m.), psichologinis trileris „The Case Of The Jealous Doll“ (2009 m. angl.), dviejų dalių psichologinis romanas „Vilko vaikai“ (2009 m. Londone, 2010 m. Lietuvoje).