Gabrielė Stakaitytė, www.alkas.lt
Šiais laikais dėl įvairių priežasčių: taršos, nesveiko gyvenimo būdo, kai kurių hormonų (ypač estrogeno) geriamajame vandenyje ir maiste, pastebimas natūralaus vaisingumo nuosmukis. Kai kuriuose šaltiniuose galima rasti, kad net viena iš šešių porų negali susilaukti vaikų be medicininės pagalbos. Kartais užtenka hormonų terapijos, tačiau būna atvejų, kai to nepakanka, ir tenka pasitelkti dirbtinį apvaisinimą.
Pati procedūra yra paprasta: iš moters paimama keletas kiaušinėlių, iš vyro – sperma, apvaisinimas vyksta Petri lėkštelėse. Žinoma, tuo pat metu vaisinami keli kiaušinėliai, nes neretai apvaisinimas būna nesėkmingas. Iš sėkmingai apvaisintų kiaušinėlių išrenkami “sveikiausi”, t.y. tie, kurie gyvybingiausiai dalinasi, ir tada jie įstatomi į motinos gimdą. Prigyja ne visi, tačiau tokia yra kaina.
Atrodo, tokia nekalta procedūra, tačiau tiek daug kritikos ji susilaukia. Kaltiinmai įvairūs: nuo kišimosi į “natūralią” eigą, apsimetinėjimu Dievu, iki eugenikos. Katalikų kunigai aiškina, kad neva taip neleidžiama gimti “silpniausiems”. Bet juk ar jie neprisimena mokyklos laikų, kai biologijos mokytoja aiškino, jog tik stipriausias spermatozoidas pasiekia kiaušinėlį? Be to, mokslininkai atrado, kad kiaušinėlis “atsirenka” tinkamiausią spermatozoidą apvaisinimui. Argi čia jau ne “eugenikos” pradžia? Ne – ji prasideda dar tada, kai renkamės partnerį tiems vaikams užraugti. Ne veltui žmones traukia fizinis grožis – tai sveikatos, gerų genų, sėkmingų palikuonių požymis.
Negims silpniausieji? Bet negi tai nėra tam tikra evoliucijos forma? Argi blogai, jei sumažėtų nelaimėlių, negalinčių gyventi pilnaverčio gyvenimo dėl įgimtų ligų ir sutrikimų? Taip, galbūt rinktis negimusių vaikų ūgį ar plaukų spalvą yra tuštybė – bet juk tam yra įstatymai, kurie reguliuotų, kad tuo nebūtų piknaudžiaujama.
Galų gale, keista, kad religijos, kurios įkvėpėjas, anot doktrinos, irgi prasidėjo toli gražu ne natūraliai, hierarchai taip priešinasi dirbtiniam apvaisinimui. Tačiau juk krikščionys priešinosi ir tebesipriešina visai mokslo pažangai. Bet kokiu atveju, katalikų ar jokia kita bažnyčia neturi jokios teisės daryti įtakos sekuliarios valstybės teisiniams ir įstatyminiams sprendimams. Tegu draudžia saviems – jų valia ir sąžinės reikalas. Bet visiems tiems, kuriems dirbtinis apvaisinimas yra paskutinis šansas susilaukti atžalų, jis privalo būti prieinamas.
Armija gudrių, gobšių veltėdžių- božnyčininkų ir toliau mus laiko ganomomis avelėmis ir avinais, kiša savo mazochistinį įrankį- kryžių- visur kur nereikia.
Senovės žydų judaistinės tradicijos ir toliau ketina būti pasaulinėmis, kaip jos čia Lietuvon pribuvo? – kam neaišku, bandykit sau atsakyti.
“Tačiau juk krikščionys priešinosi ir tebesipriešina visai mokslo pažangai” – sutinku, kad gyvenant varganoj postsocialistinėje visuomenėje, dar persunktoje sovietinio ateizmo ir nepakantumo religingiems žmonėms (ką įrodo apklausos), sunku įsivaizduoti, kad didelė dalis mokslininkų puikiai suderina savo mokslinius interesus su tikėjimu, tame tarpe krikščionišku.
“Bet kokiu atveju, katalikų ar jokia kita bažnyčia neturi jokios teisės daryti įtakos sekuliarios valstybės teisiniams ir įstatyminiams sprendimams.”
Klausimas autorei. Jūs:
a) teigiate, kad įstatymuose neturėtų atsispindėti bet kokios moralinės nuostatos.
b) teigiate, kad įstatymuose neturėtų atsispindėti tik religinės moralės nuostatos, kitos gali.
c) teigiate, kad įstatymuose neturėtų atsispindėti tik krikščioniškos religinės moralės nuostatos, kitos gali.
d) teigiate, kad įstatymuose neturėtų atsispindėti sistemingos moralinės nuostatos, kitos – padrikos, nereflektuotos – gali.
e) …
?
“Galų gale, keista, kad religijos, kurios įkvėpėjas, anot doktrinos, irgi prasidėjo toli gražu ne natūraliai…”
BRAVO! 😀
P.S. Religingas žmogus nebūtinai turi būti krikščionis. 😉 O kalban apie moralę, tai negi amoralu, kad žmonės nori susilaukti vaikų? Arba, negi NĖRA amoralu, kad božnyčia mielai paleistų į pasaulį krūvą žmonių su defektais, kurie būtų našta aplinkiniams?
Rokui – teigiu, kad sekuliarios valstybės įstatyminėje bazėje nėra vietos religiniu pagrindu formuluojamai moralei. O dėl mokslo suderinamumu su religija, šiek tiek statistikos: http://www.stephenjaygould.org/ctrl/news/file002.html. Gal kiek senoka, bet galiu duoti galvą nukristi, kad ji teigiamai kinta tik į laisvamanybės pusę 😉
Nu jo, ta moralė išvis nemokslinis dalykas. Visiškai neįmanoma moksliškai įrodyti, kad nebūtų GERAI visiems draugiškai susisprogdinti. Priemonių pakaktų.
Tamsta galėtų paremti savo svaičiojimus faktais. Moralė YRA mokslinis dalykas. Jei priimsite postulatą, kad moralios visuomenės tikslas yra kuo įmanoma labiau pagerinti jos narių gyvenimo kokybę (ir sumažinti kančią), tada tenka pripažinti, kad įmanoma objektyviai nustatyti būsenas, kada žmogus kenčia mažiausiai. O jau tada galima ir priiminėti moraliai objektyvius sprendimus. Plačiau pažiūrėti galima čia: http://www.samharris.org/page/ted_talk/P100/, or ir knyga išleista yra.
Vėlgi, kalbu apie valstybinio lygio moralinę ir iš jos išplaukiančią įstatyminę bazę. Jau iš ko kiekvienas savo moralę semiasi yra tik jo reikalas, bet tik sekuliarioje valstybėje yra įmanoma kokybiškiausia ir įvairialypiškiausia žmogaus sąžinės laisvė. Sekuliarioje valstybėje niekas bergždžiai katalikiškai šeimai nelieps “vaisintis dirbtinai”, bet bent bus suteikta pasirinkimo laisvė.
„Jei priimsite postulatą, kad moralios visuomenės tikslas yra kuo įmanoma labiau pagerinti jos narių gyvenimo kokybę“
Gabriele, nu nepriimsiu aš to postulato, ir ką dabar darysi su savo mokslu? Taip kad, nelabai čia mokslinis dalykas.
Tai pasiūlykite alternatyvų 🙂
Nesu tikras, ar visuomenė turi kokį ypatingą tikslą, ar bent jau kad aš pajėgus jį suvokti ar aprėpti. Šiaip ar taip, TIKSLAS, kaipo toks, nėra joks mokslinis dalykas.
“O dėl mokslo suderinamumu su religija, šiek tiek statistikos: http://www.stephenjaygould.org/ctrl/news/file002.html. Gal kiek senoka, bet galiu duoti galvą nukristi, kad ji teigiamai kinta tik į laisvamanybės pusę ;)”
Kiti tyrimai taip pat teigia, kad tarp JAV profesorių mažiau kaip ketvirtadalis netikinčiųjų. Kad ir 80 procentų jų būtų, tai niekaip nepagrindžia tavo propagandinių pareiškimų apie religijos ir krikščionybės nesuderinamumą.
“Rokui – teigiu, kad sekuliarios valstybės įstatyminėje bazėje nėra vietos religiniu pagrindu formuluojamai moralei.”
Atleisk, bet tu klysti. Krikščioniškoji bioetika yra racionali, ir nors ji paremta bendrai šio tikėjimo etinėmis-filosofinėmis nuostatomis (kaip ir bet kuri ateistinė pasaulėžiūra kažkuo remiasi), tačiau su tokiomis iracionaliomis sferomis kaip mitologija ir liturgija ji turi nelabai ką bendro. Būtent racionalus pagrindas etiniame mokyme ir leidžia krikščionims, kaip ir bet kuriai kitai grupei, nebūti diskriminuojamiems ir lygiai taip pat dalyvauti įstatymų kūrime, o ne gyventi visuomenėje, kur jie neturi jokio balso.
Kaip suprantu iš tavo teiginių, tu teigi, kad įstatymuose turi atsispindėti tik tokia nuostata, kad žmogus yra besielis sutvėrimas (bet kokios kitos prielaidos įvedimas jau būtų nusižengimas tai sekuliariai dvasiai) ir kad žmogus pamatuojamas tik per sugebėjimą jausti skausmą arba laimę? Kažkodėl savo straipsnyje tu apsiriboji vienos iš dirbtinio apvaisinimo technologijų paminėjimu ir aš dar nesakiau, kad tu esi neteisi šiuo konkrečiu klausimu, bet norėčiau matyti platesnį ideologinį kontekstą, nes vienas siauras klausimas gali vesti “slidžia nuokalne” į dar rimtesnių etinių ir teisinių problemų kaip abortai ar eutanazija vienokį ar kitokį sprendimą.
Tai dabar man įdomu, kada pagal “sekuliarią sprendimų eigą” tam “užraugtam vaikui”, pagal tave, turėtų būti suteiktos žmogaus teisės, nepriklausančios nuo jo tėvų pasirinkimo?
Dar vienas tavo rašinio aspektas – trivialus pažaidimas “silpnumo” sąvoka, sukeliant tariamo aiškumo įspūdį, tačiau nepakankamai išsamus ir atsakingas vien jau dėl to, kad paties dirbtinio apvaisinimo lėkštelėje technika yra nenatūrali ir didina apsigimimų riziką. Pagal vieną iš tyrimų ( http://www.abc.net.au/catalyst/stories/s904186.htm ) apvaisinimas in vitro dvigubai padidina apsigimimų riziką. Jeigu, pavyzdžiui, vienas iš 20 australų dabar gimsta su dirbtinio apvaisinimo pagalba, galima įsivaizduoti, kaip tai veda prie pagoniškai “sveikos”, “stiprios”, “gyvybingos” visuomenės, kurią su tokiu vitalistiniu įkarščiu ir nepakantumo vienai religijai gimdomu aklumu šlovina redaktorė Miglė.
pritariu žemaitei. Pagoniškas tikėjimas (nesvarbu kurios šalies) iš esmės garbina gyvybę. pavyzdžiui kad ir romėnų teiginys – sveikame kūne sveika siela. Anokia čia moralė ta krikščionybė. Klaida čia mąstymo ir tiek.Daug geriau į romėnus pažiūrėt (pritinka tas ir lietuviškai pagoniškai mąstysenai) kad turi gimti sveikas, gražus, darbingas žmogus ir tokiam gimti reikia leisti> Ne taip ir svarbu, ar jis gims tarkim mėgintuvėlio pagalba. Aš nemanau, kad mėgintuvėlis – įsiišimas į gamtos procesus. Greičiau tai yra bendradarbiavimas su gamta, nes be gamtos dėsnių ir tie mėgintuvėliai neveiktų. Ir kadangi gamta nemėgsta turštumos, tai šis bendradarbiavimas su gamta kuriant gyvybę (nesvarbu, ar natūraliu būdu ar mėgintuvėlių pagalba jei kitaip nepavyksta) yra aukščiausias dvasingumo (pagoniško dvasingumo) laipsnis, kurį beje puoselėti ir yra šio portalo užduotis. tai, Rokai, nėra ateizmas. Tai yra kitoks tikėjimas. Religija nebūtinai turi būti tokia stabmeldiška kaip krikščionybė.
Migle, gal papasakok dabar, iš kur tu visa šitą trauki. Kas tas „pagoniškas tikėjimas? Ar čia tokia religijų rūšis? Naujas žodis religijotyroje? Išbandom kriterijus: antai šitie pirahai – http://www.technologijos.lt/n/mokslas/geografija/S-14738/straipsnis?name=S-14738&l=2&p=1 – pagoniško „tikėjimo“ ar nepagoniško?
Dabar dėl graikų ir romėnų, šitie turi gausų rašytinį palikimą, ar kur radai, kad jie ką nors svaičiotų apie gyvybės garbinimą? Dėl sveikų žmonių tai gerai, bet tada teks padaryti išvadas ir nesveikus mesti lauk.
vat ko nemėgstu ir ką ignoruoju – tai ginčus dėl sąvokų. Jūs nors mane suėskit, o aš kaip sakiau pagponis taip ir sakysiu, nes tai tarptautinis žodis, kurį visi supranta, kuriuo TOKIO tikėjimo žmones (kad ir kaip pirahai) įvardija visose LR mokyklose. Todėl žmonės, baigę bent jau mokyklą, puikiai supranta kas yra pagonis. Jei čia kažkam kyla klausimas, grįžkit į mokyklos suolą 🙂
Gerai, Migle, vartok tą žodį, tik pasakyk man, kas yra bendra tarp „visų šalių pagonių“. Juk galima numanyti, jog tu net žinai, ką tie visi pagonys „iš esmės“ darą, vadinasi įdedi į tą sąvoką tam tikrą turinį. Ir dar išvardink kokias penkias religijas, kurias laikai pagoniškomis ir penkias nepagoniškas.
nepagoniškos: krikščionybė, judaizmas, islamas ir jų pakraipos.
Pagoniškos: visis senieji tikėjimai, japonų šintoizmas, induizmas, budizmas iš dalies.
Tai pagal kokį požymį čia skirstai? Visos senosios? Kas tarp jų bendra? Kuo budizmas artimesnis lietuviškai tradicijai už islamą?
Migle, nusišnekėjot ne tik apie graikus ir romėnus, bet ir apie “aukščiausią pagoniško dvasingumo” bruožą – bendradarbiavimą su gamta apvaisinant mėgintuvėliuose….
Deja, tenka konstatuoti, kad atsakomybės už parašytus žodžius trūkumas suteikia Alkui nemažai minusų, o gaila…
Nors man teko mažiau skaityti visko nei Miglei, bet gyvybės garbinimas man savaime išplaukia iš įvairių tradicijų aprašymo, švenčių, dainų. Tarkim, kad ir pirmojo griaustinio šventė – tai gamtos pabudimas, gyvybės pabudimas. Bent jau lietuviškoje tradicijoje, nes šiaip pagonybė kaip suprantu yra labai įvairi.
P.S. man asmeniškai Pirahai – jėga :] Gerai suvartė tą misionierių – niekas neturi teisės primetinėti savo tikėjimo kitiems.
Luotinykai, dėkui už nuorodą
reikės specialiai Rokui paaiškinamojo straipsnio, kas yra ateizmas, kas yra religija ir kas yra racionalumas ir tt…
Nesusireikšmink.