V.Rutkūnas. Ar apginsime tautos vertybes?

Valdas Rutkūnas, www.alkas.lt  

Lietuvių tautai sunkiai sekasi saugoti savo tautiškumą, persekiojamas jis buvo sovietiniais metais, deja, yra ne vienas atvejis, rodantis, kaip tautiškumas dar labiau stumiamas iš mūsų gyvenimo šiais laikais.  

Didžiausia Lietuvos autokelių kryžkelė-Kryžkalnis. Susikryžiuoja pagrindinė Lietuvos Vilniaus- Klaipėdos magistralė su senuoju Hanzos keliu Peterburgas-Berlynas. Čia nuo seno žmonės stabteldavo trumpam poilsiui, dažnas pasmaguriaudavo Kryžkalnio koldūnais, ši vieta buvo kaip malonus tarpinis etapas ilgose kelionėse, teikiantis atokvėpį, nusiraminimą.  

Todėl nuo seno keliaujantys žmonės žvalgydavosi – bene jau pamatys aukštą Kryžkalnio kalną, kaip ženklą, kad jau įveikta didžioji dalis kelionės.  

Didžioji kryžkelė ir į ją besiremiantis kalnas visuomet buvo kaip Lietuvos širdis. Simboliška ir tai, kad ties šia vieta sueina  keturių Žemaitijos rajonų ribos: Raseinių, Kelmės, Tauragės ir Šilalės. Taigi išvaizdusis Kryžkalnio kalnas, nuo kurio matosi tolumos į visas pasaulio puses,  yra viena didžiausių Lietuvos ir lietuviškos dvasios vertybių. Tai buvo žinoma ir jaučiama jau seniai. Todėl nenuostabu, kad užvaldyti Kryžkalnio didybę ir svarbą bei pajungti ją savo interesams trokštančių visuomet atsirasdavo.   

Dar tarybiniais laikais komunistų ideologai subruzdo panaudoti Kryžkalnio kalno aurą. Tokioje vietoje turėjo neišvengiamai atsirasti politinis akcentas. Partiniuose koridoriuose buvo sugalvota ir duotas įsakas pastatyti Kryžkalnyje memorialą tarybinei armijai išvaduotojai. Kaip ta idėja buvo vystoma, tikrai turėtų aprašyti tų įvykių dalyviai, bet kaip ji atrodė įgyvendinta, pamatė visa Lietuva.  

Dar vaikas buvau ir ryškiai prisimenu reginį, kai per mano gimtąją Kelmę iš lėto prariedėjo milžiniškas  automobilių sąstatas, vežantis neįprastų formų krovinį. Niekas nežinojo, kas tai buvo, bet tarp kelmiškių  sukėlė susidomėjimą ir kalbas.  

Po kurio laiko ant Kryžkalnio kalno, prie kryžkelės, pro kurią visi kelmiškiai išvažiuodavo į plačiąją Lietuvą – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Tauragę, iškilo didinga moters, laikančios ąžuolo vainiką, figūra. Ji stovėjo tvirtai, išdidžiai iškėlusi galvą, apsisiautusi ilgu sijonu. Kryžkalnio Motina – žemaičiai iš karto davė skulptūrai pavadinimą, taip vadino ir visa Lietuva. Man, kaip ir visiems lietuviams, pravažiuojantiems pro Kryžkalnį, giliai įsirėžė moteriškės bruožai ir  kiekvieną kartą ją išvydus tarsi iš pasąmonės vėrėsi amžių kodai: ąžuolo vainikas – gyvybės simbolis; moteris-motina – labiausiai gerbiama Lietuvoje, o ypač žemaičiams yra būdinga pagarba motinai maitintojai; žemaitiški tautiniai rūbai – svarbi tautos vertybė; išdidus stotas ir pakelta galva – savivertė,  dvasios stiprybė ir tikėjimas ateitimi.  

Tik po kelerių metų atsitiktinai sužinojau, kad oficialiai paminklas skirtas tarybinei armijai išvaduotojai. Nuvykau apžiūrėti iš arčiau. Pamačiau nedidelį muziejėlį po moters kojomis. Tuomet jau žinojau ir supratau daug dalykų ir su pagarba iki šiol turiu paminėti, kad ir tais ideologinės priespaudos laikais talentingi lietuvių menininkai surado būdą, kaip iš ideologinio komunistų partijos užsakymo padaryti puikų tautinės simbolikos kupiną paminklą, o partiniai funkcionieriai turėjo tiek išminties ir drąsos, kad palaimino tai.  Tarybinė armija atsidūrė po žemaitės padu, o ji  žvelgė ne į ateinančios armijos pusę, o  priešingą. Koks psichologinis ir dvasinis poveikis buvo tautai, nesunku paskaičiuoti: Tautinė Kryžkalnio Motina buvo matoma už dešimties kilometrų, o užrašas, kad skirta tarybinei armijai – tik iš kelių metrų. Taigi poveikis tautiškumo naudai buvo santykiu 1000:1, praktiškai net žymiai didesnis, nes iki užrašo retas kuris ir yra nuėjęs. Tarybinės armijos reikalai tapo tik formalia priedanga tautiškai simbolikai.  

Visi gerai pamename didžiąją sumaištį, atgavus nepriklausomybę, kai kilo nusivylimo, nusikalstamumo, nesiskaitymo ir griovimo banga. Žmonės tiesiog sugniužo, jų nuomonė tapo niekam neįdomi. Vienas griovimo karalius žiniasklaidoje pasigyrė savo darbais: jis su draugais pakišo dinamitą ir išsprogdino Kryškalnio Motinos sijono kraštą. Kryžkalnio Motina atsilaikė prieš purvo gaivalus. Bet neatsilaikė prieš naująją Raseinių rajono, kurio teritorijai priklausė kalno viršūnė, valdžią. Raseinių tautos išrinktieji nesivargino pasitarti su tauta, nesiėmė jokių teroristų persekiojimų, o jiems talkino ir lengva ranka nugriovė dešimtmečius stovėjusią tautinę Kryžkalnio Motiną. Liko aptrupėjęs potstamentas- šalia jo tuoj pat buvo pastatytas kreivas kryžius. Tai buvo tie laikai, kai niekam nepasiskųsi,  nebuvo dar ir šiuolaikinės viešąjį interesą galinčios atstovauti žiniasklaidos, tautinių vertybių neatsirado kam ginti. Kryžkalnio Motina buvo priglausta Grūto parke.  

Kryžkalnio didybė išliko ideologiniu taikiniu. Apstulbau, sužinojęs, kad kunigas Svarinskas nusprendė šią tautos pasididžiavimo vietą paversti savo asmeninių svajonių įgyvendinimo centru. Scenarijus toks pats kaip ir tarybiniais laikais. Liaudis nieko nežino, vienas ideologas sugalvojo, keli susinepatoginę pakelia rankas, skiriama 100 tūkstančių litų iš tautos kišenės ir galingas rajono klerko antspaudas ant popierėlio išleidžia džiną.  Tuoj pat atsiranda talkininkų, dažniausiai artimų draugų rate, kurie mielai pasisiūlo išleisti tautos pinigus. Pasidomėjus Raseinių savivaldybėje, pasirodo deputatai kėlė rankas už partizanų atminimo įamžinimą, nežinodami apie milžiniškus kryžius. Pasirodo projektas yra prastūminėjamas ir milijoninėms tautos lėšų investicijoms gauti Vilniuje.   Bet yra vienas pagrindinis dalykas, skiriantis abu paminklų kūrimus. Tai visiškai atvirkščias rezultatas. Anais laikais tarybine ideologija buvo pasinaudota išaukštinti tautiškumą, o dabar tautinės idėjos ir partizanų atminimas bus matomas kelių metrų atstumu, o ideologinis akcentas bus matomas iš didelių tolių. Stebėtina, kaip kunigas Svarinskas, Kryžkalnio kryžiaus iniciatorius tyčiojasi iš tautos duoto Kryžkalnio Motinos vardo, ja vadindamas „katiuša“.  

Niekas nepaklausė rajono gyventojų, niekas nepaklausė Lietuvos gyventojų, ar jie nori vietoj tautinės Kryžkalnio Motinos matyti nuo  daugelio kilometrų atstumo milžinišką kryžių. Paskambinau keliems raseiniškiams draugams – jie irgi nieko nežino, nežino ir paklausti net savivaldybės tarnautojai ar kultūros paminklų apsaugos specialistai – paaiškėja, kad gyventojų nuomonė grupelei kryžių statytojų yra neįdomi.  Tai yra tikras skandalas!  

Ar gali Lietuvoje vykti tokie dalykai, kai šventas partizanų atminimas panaudojamas  vieno žmogaus svajonėms išpildyti ar tam tikros grupės ideologiniams įsitikinimams propaguoti? Čia kalbama ne apie kuklų paminklėlį, kurį kas nori pasistato pagal savo norus ir supratimą, o apie svarbią ir brangią visems Lietuvos piliečiams vietą, kurios neišeina apeiti, o tuo labiau pavojinga užsimerkti važiuojant greitkeliu.  

Kryžkalnio Motina, nors ir pažeminta, nugrūsta į tremtį Grūto parke, ir toliau stebi mus, savo vaikus, kaip mes saugome tautines vertybes, ar sugrąžinsime joms deramą pagarbą.  Akivaizdu, kad pažeistas tautos dvasinis viešasis interesas, ir tik mes savo nuomonės pareiškimu ir aktyviais veiksmais nulemsime, ar tauta turės jėgos atgauti orumą ir pati nuspręsti koks paminklas šioje vietoje turėtų būtui statomas. Ar spėsim sustabdyti tylų tautos milijonų iššvaistymą projektui sunkmečio metu.  

Būtina nedelsiant stabdyti statybas. Jei mes gyvename civilizuotoje demokratinėje valstybėje,  turi būti įvykdyta ne tik rajono, bet ir visos Lietuvos gyventojų apklausa, surinktos nuomonės, atsižvelgta visų grupių interesus, nes Lietuvos partizanai kovojo už visų lietuvių dvasinę laisvę ir santarvę, jie turėjo laisvos Lietuvos viziją, kur klesti darna ir nėra nesantaikos.  

Valdas Rutkūnas, Kelmė