M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Pasiklydę vertybėse (atsakymas A.Bielskiui)

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyr.redaktorė, www.DELFI.lt     

Lengvais publicistiniais apsišaudymais prasidėjusi diskusija dėl Žaliojo tilto balvonų įsiūbavo rimtą ideologinį ir vertybinį ginčą. Dar daugiau aliejaus į ugnį įpylė skandalas dėl Petro Stankero teksto „Veide“.      

Aktyviai viešoje erdvėje besireiškiantys kairieji, prikišdami Lietuvai netoleranciją ir nenorėjimą prisiimti kaltės už žydų šaudymą, iš istorinės atminties klodų ištraukė ir nupūtė dulkes net nuo Vinco Kudirkos. Pabrėždami, kad šis buvęs antisemitas tikrai nenusipelno jokios pagarbos. Kliuvo ir Antanui Maceinai, ir Lietuvos žiniasklaidai, kad šioji nepuolė smerkti kolegų dėl gėdingo antisemitinio teksto paskelbimo. Galiausiai išbarti visi lietuviai, kurie yra užsispyrę it asilai ir, anot filosofo Andriaus Bielskio, „neranda jėgų vienareikšmiškai be jokių „bet“ pripažinti akivaizdžios tiesos: Sovietų Sąjungos vykdytas genocidas prieš Lietuvos gyventojus negali prilygti nacių vykdytam Holokaustui“.     

Nepaisydamas „The Economist“ žurnalisto Edwardo Lucaso, kuris ką tik sakė, jog tokio masto ir pobūdžio nusikaltimų nereikėtų lyginti, savo tekste A.Bielskis pabrėžia, kad sovietinis režimas sistemiškai nežudė žmonių kaip naciai.     

Argi visi tie žvėriški nusikaltimai, kuriuos įvairioms tautoms padarė sovietai, argi tie milijonai ištremtų, badu numarintų ir kitaip nukankintų žmonių nebuvo sistemiškas žmonių naikinimas?
„Kyla svarbus moralinis klausimas. Ar žmonių klasifikavimas pagal pajamas ir išsilavinimą yra labiau pateisinamas nei jų klasifikavimas pagal rasę ar religiją? Naciai ir sovietai buvo linkę žudyti žmones pagal kategorijas, o ne kaip individus“, – rašo britas žurnalistas ir buvęs europarlamentaras Danielis Hannanas.     

A.Bielskis „pamiršta“ Katynės tragediją. Ko trūksta, kad ciniškas 22 tūkst. lenkų (iš jų 15 tūkst. karininkų) išžudymas galėtų vadintis sisteminiu naikinimu? Tiesa, Maskva gerai pasidarbavo, kad pasaulis ilgai tikėtų, jog tai – ne NKVD, o nacių darbas. Tik po sovietinio režimo žlugimo tiesa buvo atskleista, tačiau Maskva iki šiemet kaišiojo pagalius į šio tyrimo ratus. Atšilę Varšuvos ir Maskvos santykiai teikia vilčių, kad šioji glaudžiau bendradarbiaus tiriant šį nusikaltimą ir pasidalys turimais archyvais.     

Holodomoras (Stalino režimo dirbtinai sukeltas badas Ukrainos teritorijoje) A.Bielskiui taip pat neatrodo vertas dėmesio. Maždaug 10 mln. (kai kurių istorikų vertinimų, šis skaičius galėjo siekti ir 20 mln.) žmonių sunaikinimas, kuris Ukrainoje ir kitose valstybėse pripažįstamas genocidu ar nusikaltimu žmonijai, per mažas skaičius?.. Tai, ką autorius apibrėžia prievartinės kolektyvizacijos politikos terminu, apėmė ne tik norą pamokyti su grūdais nenorėjusius išsiskirti valstiečius. NKVD iš valstiečių atėmė ne tik grūdus ir visa kita, kas buvo valgoma, bet ir girnapuses bei kitus įnagius,  kuriais šie prasimanydavę maisto – trynę šaknis ir uogas. Iki 1933 m. pabaigos Ukraina neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.     

Badaujanti teritorija buvo apsupta NKVD, iš ten niekas negalėjo ištrūkti. Už keleto kilometrų esančiame Kryme žmonės gyveno normalų gyvenimą, o Holodomoro teritorijoje – iš bado valgė savo vaikus. Tuo tarpu Sovietų sąjunga pelningai pardavinėjo grūdus Vakarams, o į rytines, nuo ukrainiečių išvalytas teritorijas susikėlė rusai.     

Tiesa, tuomet sovietams puikiai sekėsi muilinti infantiliems Vakarams akis apie realią padėtį Ukrainoje. Sovietų Sąjunga organizavo užsienio šalių diplomatams, žurnalistams ir šiaip žymiems žmonėms parodomąsias keliones po šalį, vaišindami juos ir rodydami, kad šalyje gyvenimas vyksta puikia vaga. Šiai propagandai tada labai pasitarnavo kairieji intelektualai, tokie kaip rašytojas Bernardas Shaw.     

Geopolitinės Holodmoro pasekmės jaučiamos ir dabar – Rytų Ukrainos teritorija nuolat balsuoja už promaskvietiškus politikus ir smarkiai prisideda prie to, kad Ukraina taptų ne normalia vakarietiška šalimi, o Maskvos valiai pajungtu satelitu.     

Nežinau, kokius įspūdžius A.Bielskiui pasakojo jo Sibiran ištremtas senelis, bet mano močiutė vis dar prisimena 1941 m. Panevėžį, kuomet matė gatvėse išmestus žiauriai NKVD nukankintus iš išniekintus gydytojus ir medicinos seselę. Sovietai kankinamoms moterims nupjaudavo krūtis, o vyrams lytinius organus apvyniodavo rožiniais.     

Pakanka paskaityti keletą tokių knygų kaip „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kad neliktų abejonių dėl sovietų žvėriškumo ir jų tikslo išnaikinti geriausius iš lietuvių tautos. Į Vakarus pasitraukė, į Sibirą buvo ištremta ar kitaip sunaikinta dauguma Lietuvos elito.     

Kiekvienam būtų sveika apsilankyti Genocido aukų muziejuje, Vilniuje, pamatyti ten esančias sovietų nukankintų aukų nuotraukas, apžiūrėti karcerius ir sužinoti, kaip buvo kankinami žmonės. Arba Tuskulėnų memoriale – Tuskulėnų dvaro teritorijoje 1944-1947 m. masinėse kapavietėse po NKVD egzekucijų buvo užkasta 770 žmonių, kurie buvo apkaltinti „Tėvynės išdavimu“…     

Galų gale, negalima pamiršti nusikaltimų, kuriuos sovietinis režimas padarė tai pačiai žydų tautai – tai ir trėmimai, ir parodomieji teismo procesai. Vienas iš ryškesnių sovietinio antisemitizmo pavyzdžių – vadinamoji gydytojų byla, kai žydų tautybės medikai buvo apkaltinti nuodijimu.     

Pats A.Bielskis neabejoja, kad Lietuvoje visi bemat pasmerktų viešai abejojančius Stalino represijomis, tačiau nepasmerkia Holokausto neigėjų.     

Nesutinku su tuo, kad Lietuvoje Holokausto neigimas toleruojamas. Taip pat nesutinku su tuo, kad abejojantys Stalino represijomis, kitaip prijaučiantys sovietiniam režimui ar apskritai savo veiksmais prisidedantys prie kenkimo valstybei ir Rusijos įtakos didinimo šalyje yra smerkiami. Sakyčiau, tokie netgi mielai toleruojami.     

Niekas, net ir tie patys A.Bielskio minimi konservatyvūs etnoligvistiniai dešinieji, ir neneigia Holokausto baisumo. Nepamenu, kada per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje esu skaičiusi ar viešojoje erdvėje girdėjusi kokį nors Holokausto neigimą iš kokių nors bent kiek autoritetingų asmenų. Pavieniai nepripažintų dešiniųjų istorikų tinklalapiai nesiskaito. Išskyrus, žinoma, šviežią ir tikrai nevykusį istoriko Petro Stankero tekstą „Veide“ apie Niurnbergo procesą. Galbūt, dar ir nusirašytą.     

Taip pat ir garsiuosius „Respublikos“ leidėjo Vito Tomkaus laiškus 2004 m. Galbūt politikų ir žiniasklaidos priežiūros institucijų reakcija nebuvo pakankamai garsi, ryžtinga bei profesionali, tačiau tikrai negalima tvirtinti, kad šių laiškų spausdinimas nesulaukė pasmerkimo. Tiek elito, tiek ir paprastų skaitytojų nuomonė apie šį leidinį tikrai suprastėjo.     

Taip, skinai prieš keletą metų kovo 11 d. surengė demaršą ir skandavo „Lietuva lietuviams“, tačiau dauguma jų seniausiai saugumo jau išgaudyti, suregistruoti ir nufilmuoti, kai kurie – ir nubausti. Taip, politikai ir pareigūnai vėlavo sureaguoti ir pasmerkti šias eitynes, tačiau po to atsigriebė su kaupu.     

Taip, buitinio antisemitizmo esama ir internautų komentaruose, tačiau jie nuolat valomi ir kruopščiai tiriami policijos. DELFI nuolat teikia teisėsaugai tokių komentarų autorių duomenis, vyksta bylos, skiriamos baudos ir konfiskuojami kompiuteriai. Galų gale tas pats P.Stankeras per valandą buvo atleistas iš darbo (turbūt rekordinis darbuotojo atleidimo greitis valstybinėje institucijoje), be to, jam keliama baudžiamoji byla. Kad į tai buvo sureaguota tik po 2 savaičių po straipsnio išspausdinimo, rodo ne tai, jog Lietuvos pareigūnai ir politikai yra abejingi Holokausto neigimui, o tai, kad „Veido“ pasiekiama auditorija yra sąlyginai nedidelė. Kai informacija paplito plačiau internete, atsakas neužtruko.     

Filosofijos dėstytoja Marija Oniščik, kilusi iš Lietuvos žydų rezistentų šeimos, apie sovietmečio antisemitizmą sako: „Rusijoje nebuvo buitinio antisemitizmo, bet buvo toks, kurį galima pavadinti „valstybiniu“. Lietuvoje atvirkščiai, – įmanomas buitinis antisemitizmas, bet niekuomet nebuvo valstybinio.“     

Tiesa, A.Bielskis mano, kad „Veidą“ turėjo pasmerkti svarbiausia šalies žiniasklaida. Lietuvos žiniasklaidoje nėra tradicijos kritikuoti, o juo labiau smerkti kolegas, nes klysta visi. Atvirai visuomenei tai nepadeda ir tikiuosi, kad šis žiniasklaidos uždarumas ateityje pasikeis.  Užtat Izraelio, Britanijos ir JAV žiniasklaida Holokautso nusikaltimus Lietuvoje akcentuoja esant progai ir be reikalo. Dėl pasaulio žiniasklaidos ir politinio spaudimo teisėtvarkai sunku nagrinėti karo nusikaltimų bylas, kuriose kaltinami žydų kilmės asmenys. Nes lyg tyčia įvairiuose laikraščiuose tuoj pat primenama, kad Lietuva – žydšaudžių tauta. Tokių veikėjų kaip Efraimo Zuroffo rutininiai Lietuvos niekinimai tikrai neskatina tolerancijos ir nedidina noro gilintis į šią skausmingą temą.    

Lietuvius kamuoja ne mažesnės problemos nei savo vaidmens nesuvokimas Holokauste: jie nėra iki galo išsprendę ir savo santykio su sovietmečiu.     

Atrodo, kad lietuviai apskritai dažnai būna pasiklydę vertybinėje skalėje ir apsimeta nepastebį, kai skriaudžiamas mažesnis, nes nenori pyktis su galingesniu. Apsimeta nepastebį, kad elitui visiškai nerūpi šalies ateitis ir suverenumas. Jie žiūri naudos savo partijoms ir savo verslams, jie nesibodi pasikviesti į savo partijos suvažiavimą aukščiausių, Lietuvai nedraugiško Kremliaus pareigūnų. Jie nesirūpina energetine šalies nepriklausomybe, nes rusiškos dujos yra pigesnės ir taip paprasčiau daryti verslą. Jie nevykdo teisingos liustracijos, nes tikėtina, jog didelė dalis to paties elito turės prisipažinti dirbę KGB ir automatiškai atsisveikinti su postais, išstatyti save viešam pasmerkimui.     

Jie spaudžia šalies valdžią, kad ši šiltintų santykius su Rusija, nes ten – jų eksporto rinkos, visiškai nesirūpindami, kad tas šiltinimas – tai nuolaidžiavimas tiems, dėl kurių Lietuva dabar yra apnaikinta atsilikusi šalis ir kurie toliau puoselėja viltis susigrąžinti ją į savo glėbį. Jiems visiškai nė motais, kad rusiškas kapitalas po truputį supirkinėja Lietuvos žiniasklaidą, jie nesirūpina tautinio identiteto saugojimu.     

Tik tokioje šalyje kaip Lietuva gali būti su gėlėmis pasitinkamas Maskvoje  slapstęsis Viktoras Uspaskichas. Net keliolika Seimo narių nuvyko į Maskvoje V. Uspaskicho surengtą spaudos konferenciją, kurioje šis menkino Lietuvos teisėtvarką.     

Tik tokioje šalyje sausio 13-osios nusikaltėliai gali būti kviečiami skaityti pranešimų istorine tematika į konferenciją ir dėstyti savo idėjas apie „rusišką Lietuvos valstybingumą“. Tik tokios šalies Seimo narys gali aiškinti, kad „Stalinas rūpinosi žmonių likimais“.     

Portalų komentaruose gerokai daugiau nei antisemitinių komentarų yra antivalstybinių – kupinų sovietmečio nostalgijos, niekinančių aukščiausius Lietuvos pareigūnus, akcentuojančius prastą Lietuvos ekonominę būklę, Lietuvos partizanus vadinančius banditais, menkinančius lietuvių karių misiją Afganistane ir lietuvių tautą apskritai. Dalis tokių komentarų atkeliauja iš tų pačių vienodų IP adresų ir yra parašyti siekiant suformuoti kryptingą nuomonę ir prastinti psichologinį klimatą, tačiau baisiausia, kad kiti parašyti nuoširdžiai, pačių skaitytojų.     

Taigi Lietuva turi išspręsti daug daugiau problemų nei tik laiku ir garsiai pasmerkti kokį pavienį antisemitinį tekstą. Tik sąžiningas santykis su savimi, su nemalonia praeitimi gali padėti tapti mums brandžia tauta ir valstybe.