K. Garšva. Ar pagrįstas Lenkijos spaudimas Lietuvai?

Pastarojo meto Lenkijos ir Lietuvos respublikų dvišaliuose santykiuose bei tarptautiniu mąstu Lenkijos eskaluojami priekaištai dė tariamų lenkų mažumos teisių pažeidimo Lietuvoje sulaukia vis didesnio Lietuvos valdžios ir visuomenės nepasitenkinimo. Skelbiame „Vilnijos“ draugijos kreipimąsi “Ar pagrįstas Lenkijos spaudimas Lietuvai?” 

Nors Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis nurodo, kad ji „negali būti interpretuojama kaip duodanti teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Įstatams ir tarptautinės teisės principams, ypač valstybių teritorinio vientisumo principui“, tačiau Lenkijos Respublika jau ne vienerius metus grubiai eskaluoja savo nepagristas pretenziajs Lietuvai dėl lenkų mažumos tariamos diskriminacijos.

Lenkija nesivaržydama naudoja Lietuvai tiesioginį spaudimą ne tik pažeisdama draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį,bet ir inicijuodama savotišką dvigubų standartų politiką, tai yra reikalaudama iš Lietuvos tokių sąlygų lenkų mažumai kokių net iš dalies nėra suteikusi lietuvių mažumai Lenkijoje.

Gatvėvardžiai ir vietovardžiai

Lietuvos Respublika dabartinėje Lenkijos Respublikos teritorijoje nereikalauja rašyti gatvių pavadinimų abiem ir Lenkijos Respublikos valstybine ir lietuvių kalba, kuri etninėse lietuvių žemėse ir buvusioje LDK teritorijoje, dabar esančioje Lenkijos Respublikos sudėtyje, buvo ar tebėra vietinių gyventojų gimtoji kalba. Nors Lenkijos Respublika savo teritorijoje to nedaro, tačiau 1920-1939 m. okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, gatvių pavadinimus reikalauja rašyti ir lenkiškai.

Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10, 14, 17 str., Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 14, 19, 23 str. Lenkų rinkimų akcijos paskirti valdininkai, pažeisdami įstatymus, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų kai kuriose vietose iškabino gatvių pavadinimus ir lenkų kalba, bet neaišku, kodėl jie nebenori užrašų gimtąja gudų kalba arba rusų kalba, kuria dažnai tebekalba ir kurios reikalavo skelbdami teritorinę autonomiją. Lietuvos Respublika nėra federacinė valstybė su keliomis valstybinėmis kalbomis ir visus informacinius  užrašus skelbia tik valstybine kalba.

Lietuvos Respublika nereikalauja lietuviškai (autentiškai) rašyti maždaug 1000 vietovardžių, kurie yra Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje ir Suvalkų krašte (dabar daugiausia Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijose):

Degučiai rašomi Degucie, Graužiai – Grauze, Lovuočiai – Łowocie, Pakamšai – Pokomosze, Pilypavas – Filipów, Seina – Marycha, Smalėnai – Smolany, Suvalkai – Suwałki, Šaltėnai – Szoltany, Vižainis – Wiżajny, Ašvinis – Oświn, Baislaukiai – Bezławki, Barštynas – Bartoszyce, Benkaimis – Banie Mazurskie, Karvingis – Karwiny, Lankakaimis – Łankiejmy, Maišiakukis – Pienięzno, Maltainiai – Mołtajny, Šareikiai – Szarejki, Tulkynai – Tolkowiec, Tołkiny, Varnagyčiai – Klembów ir t.t.

Paskleista neteisinga informacija, esą lietuviški vietovardžiai (ir pavardės) Lenkijoje rašomos lietuviškai – nors gyvenamųjų vietų vardų greta sulenkintos formos užrašyta tik apie 3 % (Punsko valsčiuje), nors 300 lietuviškų gyvenamųjų vietų formų (tarp jų ir aukščiau cituotas) 2002 m. patvirtino, išspausdino ir rekomendavo vartoti Valstybinė lietuvių kalbos komisija (žr. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. V., 2002, p. 87-97, 140-144).

Lenkija reikalauja sulenkinti (vartoti ir neautentiškus) etninių lietuvių žemių lietuviškus vietovardžius ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuriuos dar 1939 m. nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 8 kalbininkų komisija (žr. A. Salys. Raštai. Roma, 1983, t. 2, p. 571-670) ir kuriuos iš naujo patvirtino ir išspausdino Valstybinė lietuvių kalbos komisija (plg. Vietovardžių žodynas. Vilnius, 2002).

Įstatymų nesilaikantys ir nepakankamai išsilavinę asmenys bei organizacijos vietovardžius reikalauja kraipyti ir rašyti neautentiškai – žodį Vilnius (tarmiškai ir Vilnia) – Wilno, Šalčininkai – Solieczniki, Trakai – Troki, Švenčionys – Swięciany, Širvintos – Szyrwinty ir t.t. Ne be pagrindo įžymus kalbininkas K. Būga dar prieš šimtmetį rašė: „Lietuvos vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“, nes svetimieji tikrinius labai iškraipė“.

Vardai ir pavardės

Pažeidžiant Lietuvos ir Lenkijos sutarties 14 str. daugelio Lenkijos lietuvių vardai ir pavardės rašomos ne pagal skambesį, o sulenkintos ir smarkiai pakeistos, pridedant lenkiškas priesagas, neskiriant giminės ir t.t.:

Birgelis, Birgelienė rašomi vienodai –  Birgel, Malinauskas – Malinowski, Vitkauskas – Witkowski, Valinčius – Wołyniec, Zakarauskas – Zakrzewski, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t.t. Teoriškai labai sunkiomis ir nepatogiomis sąlygomis pase leidžiama rašytis ir autentiškai, bet kadangi tokie dokumentai negalioja bankuose, registruose ir kitur, dokumentus lietuviška forma turi tik 0,2 % lietuviškai kalbančių lietuvių, gyvenančių savo etninėse žemėse. Visų jų pavardės surašytos ir aptartos akad. Z. Zinkevičiaus knygoje „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ (V., 2010).

Lietuvos lenkų pavardės, laikantis minėtos sutarties, tradiciškai rašomos pagal skambesį ir nelietuvinamos – nededamos lietuviškos priesagos, nekeičiami balsiai ir t.t. Bet vistiek dėl to keliamas didžiausias triukšmas, reikalaujant Lietuvoje įvesti ir Lenkijos abėcėlę su 8 papildomomis raidėmis (o ne vieną w). Pavardes, vardus rašant visais lotyniškais raidynais, lietuvių kalbai prisidėtų apie 130 raidžių (su visais diakritikais) ir tai sukeltų didžiausią valstybinės kalbos sumaištį, nes žinomos raidės (32) tame raidyne nesudarytų ir 20%.

Taigi diskutuojama ne apie lenkų pavardžių rašybą, o apie valstybinės lietuvių kalbos rašybą, kurią keisti triskart uždraudė Konstitucinis teismas. Dabartinių Lietuvos lenkų pavardės susiformavo ne Lenkijos, o LDK teritorijoje ir jos yra ne Lenkijos, o Lietuvos kultūros paveldas, todėl primetant svetimą rašybą kaip tik tos pavardės būtų nebe autentiškos, pažeidžiant ir Lietuvos Respublikos, ir Lietuvos lenkų teises, siaurinant valstybinės kalbos funkcijas, griaunant valstybinės kalbos sistemą ir prieš šimtmetį galutinai susiformavusią tradiciją.

Lietuvos Respublikoje iki okupacijos dokumentai svetimomis raidėmis nebuvo rašomi. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos komisaras tautinėms mažumoms nurodė, kad dėl lenkų pavardžių rašymo turi apsispręsti pati Lietuva. Konstituciją gali keisti visos tautos referendumas, o ne kurio nors valdininko pažadai.

Lenkijoje nepripažįstama jokių „vietinių“ kalbų, bet Lietuvoje Lenkija stengiasi tokią tvarką įvesti, pažeidžiant Lietuvos Konstituciją ir tarptautinius įstatymus. „Vietinė kalba“ apimtų ir gatvių, vietovardžių, vardų ir pavardžių rašybą nevalstybine kalba. Už tokią prieškonstitucinę veiklą Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybos 1992 metais ir buvo paleistos, įvedant tiesioginį valdymą. Bet tuokart iki galo nebuvo užtikrintas valstybės įstatymų vykdymas, todėl dabar ta pati autonomininkų veikla išsiplėtė.

Švietimas

Lenkijos lietuviams simetrijos principu turėjo būti užtikrinta turėti 4 kartus daugiau darželių ir mokyklų, bet užuot tai įgyvendinus buvo prieš tėvų valią nutrauktos gimtosios kalbos pamokos Aradninkuose, Klevuose, Ramoniškėse, Paliūnuose, Radziūčiuose, Šlynakiemyje ir kitur, „reorganizuotos“ (sumažinant klasių skaičių) Navininkų, Pristavonių, Vaitakiemio, Krasnagrūdos mokyklos. Seinų krašto lietuviškos mokyklos mokinio krepšelis mažesnis už lenkiškos mokyklos mokinio krepšelį, dėl to Seinų „Žiburio“ lietuvišką mokyklą turi padėti išlaikyti Lietuva, bet dėl nieko Lietuvos Respublika neprotestavo.

Lietuvoje lenkams sudarytos geriausios sąlygos pasaulyje kultūrai palaikyti (valstybė išlaiko 120 mokyklų) lenko mokinio krepšelis 15% didesnis už lietuvio mokinio krepšelį, tik jie turi aukštąsias mokyklas, bet vis tiek Lenkija protestuoja, kad, mažėjant gyventojų prieaugliui ir uždarius šimtus lietuviškų mokyklų pagal Konstitucijos 29 straipsnį gali būti reorganizuojamos ir lenkiškos klasės, kutiose buvo 1, 2 ar 3 mokiniai ir juos aptarnaujančio personalo maždaug tiek pat kiek mokinių. Atkakliai priešinamasi dėl to, kad lenkiškos mokyklos Lietuvoje yra Lenkų rinkimų akcijos lopšys, motina maitintoja ir rinkimų štabas.

Visų mokyklų valstybinės kalbos egzaminas Lenkijoje yra vienodas, daugelio dalykų mokosi iš vadovėlių valstybine kalba, o kai Lietuvoje po 20 metų tą patį svarstoma daryti – priešinamasi, pažeidžiant mokyklų valstybine kalba lygių galimybių principą (jie laiko sunkesnį egzaminą, bet jis iki šiol neišskirtas į 1 laipsnio ir 2 laipsnio egzaminus).

Pagal Lenkijos švietimo ministro 2007 m. lapkričio 14 d. potvarkį Nr. 214 (poz. 1579) istoriją ir geografiją visose mokyklose ir toliau būtina mokyti valstybine kalba. Lietuva dėl to niekada neprotestavo (o Ministro pirmininko visuomeninis patarėjas Č. Okinčicas per Lietuvos TV neteisingai aiškino, kad punskiečiai tai daro savanoriškai, turėdami pasirinkimo laisvę). Kai Lietuvos švietimo įstatymo projekte pradėta kalbėti apie tų pačių dalykų mokymą valstybine kalba (pagal ES standartus) – organizuojamas triukšmas.

Lietuvoje yra 74 bažnyčios su pamaldomis lenkų kalba, o Lenkijoje – tik 2 bažnyčios su pamaldomis lietuvių kalba, bet dėl to oficialių pasisakymų negirdėti.

Turtas ir žemė

Per karą didelė dalis Seinų krašto lietuvių buvo ištremta ir jiems iki šiol iki galo nekompensuota padaryta žala, negrąžintas nekilnojamasis turtas. Lietuvos lenkams žemė prie ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės grąžinama pagal tuos pačius įstatymus kaip visiems piliečiams, bet Lenkija reikalauja jiems sudaryti privilegijų. Nors dalis lenkų buvo nepakankamai lojalūs tikrajai savo Tėvynei (tarnavo AK, balsavo už priklausomybę Lenkijai, teritorinę autonomiją ir t.t.), būtent priklausomybė Lietuvai šimtus kartų čia pakėlė žemės kainą. Žemės grąžinimo tempus lėtina turto padėtis valstybės centre, buvusi Lenkijos okupacija, Vilniaus rajono savivaldybės veiksmai, 99 metams išnuomojus ežerų pakrantes savo partijos nariams ir rėmėjams.

Valdžia

Skirtingai nuo Lietuvos lenkų Lenkijos lietuviai neturėjo ir neturės savo atstovų Seime, Vyriausybėje, Europos parlamente ir dėl to Lietuva nesiskundžia, o Lietuvos lenkai visa tai turi ir Lenkija dar reikalauja naujų privilegijų.

Lojalumas

Lietuvos Respublika neišduoda „lietuvio kortos“ buvusiems LDK ir Mažosios Lietuvos, Suvalkų krašto gyventojams, o Lenkija iki šiol išduoda „lenkų kortą“, pažeisdama minėtos sutarties 16 straipsnį: „kiekvienas asmuo, priklausantis […] lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“, tuo labiau neužsiimti priešvalstybine, prieškonstitucine veikla ir reikalauti sau tik privilegijų.

Militaristiniai paminklai

Skirtingai nuo Lenkijos Lietuva nepastatė jos teritorijoje paminklų savo kariuomenei (prie Augustavo, Suvalkų, Seinų, Punsko), nerengia dabar savo kavalerijos reidų į Lenkijos teritoriją. Lenkija Lietuvos teritorijoje pastatė paminklus Armijai krajovai, kurios partizanai čia „padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausiai lietuvius“, ir net nenurodo jų kapų, nepateikia duomenų Generalinei prokuratūrai (Komisijos Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti 1993-12-29 d. išvados).

Visuomeninė parama

Lietuvos Respublika netrukdo Pasaulio lenkų bendruomenei, Lenkijos fondams prižiūrėti ir finansuoti pietryčių Lietuvos lenkų švietimą, sudarant jam privilegijuotas sąlygas prieš švietimą valstybine kalba. Lenkijos Respublikos URM trukdo veikti „Vilnijos“ draugijai etninėse lietuvių žemėse ir net Lietuvos teritorijoje dėl to, kad ji laikosi LR Konstitucijos, įstatymų ir įstatų.

Siūlymai Lenkijos Respublikai:

Lietuvos ir Lenkijos paliaubų 90-mečio proga siekdami iš esmės pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, Lenkijos Respublikai siūlome:

1. Pripažinti 1920-1939 m. Lenkijos įvykdytą rytinės Lietuvos dalies okupaciją ir nebegaivinti jos padarinių, nevadinti tos teritorijos „Lenkijos pakraščiu“.

2. Nebeorganizuoti neteisingų skundų Europos parlamente prieš Lietuvą, nutraukti nepagrįstą spaudimą dėl esą „tautinių mažumų teisių pažeidinėjimo“, likviduoti Lenkijos URM Įgaliotinio biurą.

3.Nebeugdyti Lietuvoje Lenkijos piliečių, neskatinti jų nelojalumo Lietuvos Respublikai, neskatinti ir nefinansuoti teritorinės autonomijos pasekėjų.

4. Daugiau finansų skirti ne Lietuvos, o Lenkijos tautinėms mažumoms, jų mokykloms, spaudai, radijo, TV laidoms.

5. Objektyviau atlikti gyventojų surašymą, laikantis draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nurodannčios, kad asmenimis priklausančiais lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje yra asmenys „turintys Lenkijos pilietybę, kurie yra lietuvių kilmės arba priskiria save lietuvių tautybei, kultūrai ir tradicijoms bei laiko lietuvių kalbą savo gimtąja kalba“.

Autorius yra „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, humanitarinių m. habilituotas daktars

2010 11 30, Vilnius