Jonas RUDZINSKAS, www.alkas.lt
Š.m. Lapkričio 9 d. Etninės kultūros globos tarybos patalpose (J. Tumo–Vaižganto g. 4-1, Vilnius) atidaryta G. Spūdžio grafikos darbų paroda. Paroda veiks iki š.m. gruodžio 24 d.
Besimokydamas vakarinėje dailės mokykloje Gediminas Spūdys turėjo sąlygas kryptingai lavinti piešimo įgūdžius ir pritaikyti pasirinktai specifinei raiškai. Didelę įtaką G. Spūdžio kūrybos formavimuisi tuomet darė mokytojai J. Miliūnas, A. Šaltenis, R. Vaitiekūnas, P. Repšys, V. Šerys. Nuo 1983 m. iki 1992 m. vakarais dirbo J. Vienožinskio dailės mokyklos grafikos studijoje. Tai buvo vienas iš lemiamų veiksnių, atvėrusių galimybę profesionaliai pažinti klasikinės grafikos technikas.
Vėliau, tapęs Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, dalyvavo kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo seminaruose, kūrybiniuose simpoziumuose, parodose. Grafikos vertintoju ir konsultantu, paveikusiu G. Spūdžio kūrybą, tapo V. Valius. Įvairiausio pobūdžio ieškojimus ir eksperimentus autorius santūriai slepia savo dirbtuvėje, nedemonstruoja jų visuomenei. Parodose eksponuoja kūrinius, kurie subrandinti, išbaigti, anot menininkų, „išnešioti.“ Vertintojams lieka paslaptis, kokį kelią sumanymas nueina kūrėjo dirbtuvėje iki brandaus kūrinio. Piešiniai, eskizai tušu, pieštuku ar kitomis priemonėmis lieka segtuvuose autoriaus studijoje.
Tai visai nešiuolaikiškas G. Spūdžio bruožas, formuojantis rimto, atsakingo menininko įvaizdį. Vaizdavimo principai, susiformavę ne iš karto, komplikuoja kūrybinį procesą. Grafikas dažniausiai pasirenka mažus formatus. Juose išlaiko kiekvieno prisilietimo vertę ir reikšmę, todėl žiūrovui akivaizdu, kad kūrinys pareikalavo didelių pastangų, svaraus darbo kiekio, nėra gaivališkas protrūkis. Dauguma sumanymų savo kompozicine prasme pasverti, išmąstyti. Jų architektonika monumentali, grafikos lakštai, iš mažų, gali būti didinami neprarandant įtaigos, išbaigtumo, atrastos aukso vidurio pusiausvyros. Tai apsisprendimo pusiausvyra tarp perdėtos ekspresijos ir amžinybės stabilumo. Meistras šiame žingsnyje įjungia išlavintą intuiciją ir savo taktišką leksiką. Kiekviena vaizduojama detalė, akompanuojanti pagrindinei temai, pasverta, sąmoningai pateikta žiūrovui pagal autoriaus nubrėžtą hierarchiją.
Grafikos žanre toks mąstymo būdas svarbus. Kartais jį išspręsti palengvina spalvos, faktūrų, pustonių sąskambis. Neatsisakydamas komplikuotų uždavinių, autorius išlaiko sąsajas su lietuvių grafikos tradicijomis, nes sprendžia juos pagal seniai išrastą formulę. Jo kūrybinių priemonių visuma harmoningai susilieja su pasirinktu formos apibendrinimu, stilizavimu. Kuriami personažai įprasti žiūrovo akiai etnokultūrine prasme. G. Spūdžio braižo savitumą ryškiau pajusti padeda lyginimas su japonų ar meksikiečių, indėnų ar indų piešinio stiliumi. Tai dar vienas saitas su mūsų arealo tradicijomis.
Daugelyje kompozicijų meistras noriai ir kūrybingai naudoja ornamentiką. Sėkmingai derina, randa plastinį ryšį tarp ornamentikos ritmiško ir chaotiško faktūrų ažūro. Grafikas mėgino įvesti spalvas saikingai ir nedrąsiai, todėl galima sakyti, kad spalvinė grafika G. Spūdžiui nėra būdinga. Užduotis, kurią nuolat mėgsta nagrinėti autorius, yra šrifto, teksto reikšmė, forma ir santykis su vaizdu. Jis nenaudoja įmantrių šriftų, sąmoningai pasirenka lengviausiai atpažįstamą, žiūrovui nesukeliantį vargo įsisąmoninti pavidalą. Svarbiausia, kad vaizdo intriga ir simbolika atitiktų šrifto vizualinės raiškos registrą. Kartais raidės atsiranda pašiauštame žolyno plote, dangaus erdvės sūkuryje, o kartais raidės griežtai surikiuojamos juodomis eilutėmis.
Tradiciškai klasikinės formos šriftą autorius naudoja ekslibrisuose, grožinės literatūros iliustracijų cikluose. Nors kūryboje esama išimčių. Kai kurie tradicinės tematikos kūriniai, savo vaizdavimo kanone turintys užrašų, pateikiami be teksto (pvz., „Šv. Kazimieras“, „Pieta“). G. Spūdžio braižo sąsajos su lietuvių grafikos tradicijomis nedaro lemiamos įtakos šiuolaikiškumui. Juk kūrybai pasirenkamos temos plataus diapazono: urbanistiniai vaizdai, portretai, figūrinės kompozicijos, natiurmortai, teminės iliustracijos, grožinės literatūros iliustracijų ciklai, kompozicijos etnokultūrinėmis temomis.
Akvatintos technika atlikti raižiniai turi fotorealizmo bruožų, juose nėra intarpų fantazijai, profesionalumo prasme jie tampa mokymosi priemone, asmeniniu techninių galimybių išbandymu. Ekslibrisai taip pat yra ta kūrybos sritis, kurioje temos ir stilistika šiuolaikiški. Kūriniai, kuriuose keliami tokie uždaviniai, laikytini mažiau vertingais nei tie, kuriuose autorius išlaisvina fantaziją ir improvizaciją, kuriuose randa ypatingą, nepakartojamą žvilgsnio kampą. Juose vartoja originalesnę ritmiką, kompoziciją, stilizaciją, faktūrų įvairovę.
Daugiau jėgos įgauna tie kūriniai, kuriuos autorius įspraudžia į ryškesnį ar skaidytą kvadrato rėmą. G. Spūdys atradęs tą ribą kai aprėminimas naudojamas ne kaip gelbėjimosi ratas skęstančiam, bet kaip dalyvaujanti, susieta su turiniu kompozicinė priemonė. Kartais figūra savo šešėliu, detalėmis ar aplinka suauga su rėmu įvairiais kūrybiškais variantais. Dailininkas tai pabrėžia sąmoningai tirpindamas piešinio detales, aukodamas jas pagrindinės vaizdo schemos galingumo vardan. G.Spūdžio kūrybos diapazone vertingesni tie kūriniai, kuriuose dominuoja momento įkvėpimas, artinantis lakštus prie ekspresyvumo šaltinių. Tokių kūrinių nedaug.
Lyginant R. Krasninkevičiaus ir G. Spūdžio kūrybą, matome skirtingą priėjimą prie šiuolaikinės lietuvių tautodailės. Pirmasis savo priemonėmis, tema ir tekstu stengiasi pabrėžti būties trapumą, intuityvumą, jausminį pradą. Antrasis – ieško pastovumo, santūrumo, logiškos konstrukcijos. Savo kūrybinių rezultatų profesionalumu abu autoriai reikšmingi šiuolaikinės tautodailės dalyviai. Turint omenyje ir kitus šiuolaikinės grafikos atstovus ir ją formuojančius tautodailininkus (A. Žiupsnystė, O. Pusvaškytė ir kt.).
Šiuos du autorius lyginti yra prasminga, nes jie išsiskiria savo kūrybiniais pasiekimais. Lietuvių profesionalioji ir liaudies grafika tarpusavyje glaudžiai susijusi. Daugelis žymiausių mūsų menininkų įkvėpimo sėmėsi iš tautodailininkų, o pastarieji mokėsi iš profesionalų. Visų žanro dalyvių pagarbus požiūris į tradicijas yra tiltas dabartinėms ir ateinančioms kartoms. G. Spūdžio kūrybos unikalumas yra matematinis jo rėžtukų prisilietimas, ypatingo santūrumo saiko jausmas, nepriekaištinga raižymo precizika, labai aukštas kūrybos amato ir t